Tuo pačiu jie yra ir maksimaliai funkcionalūs, nes statomi specialiose, kapams ir antkapiams skirtose teritorijose, kapinėse. Antkapiai lankytojams duoda ir menotyrinės patirties – ilgai veikiančiose (ir tebeveikiančiose) kapinėse galima pamatyti tobulą skulptūrinės minties chronologiją, trijų dimensijų meno raidą – nuo XIX a. pradžios (čia maždaug Lietuvos kontekste, kitose, ramesnį gyvenimą gavusių šalių kapinėse apatinės ribos datos gali būti ypač senos) iki tiesiog vakar sukurtų meno kūrinių.
Kapinėse yra ir lėčiau gaunamų patirčių. Jose, pavyzdžiui, galima labai lengvai įsitikinti, kad menininko profesija nesuteikia kokybiškumo garantijos – šalia stovi itin negrabiai padaryti antkapiai ir puikiausios, kvapą gniaužiančios skulptūros. Ši patirtis priverčia pagalvoti ir apie neįtikėtinus menininkų ir užsakovų tarpusavio santykius, ir kartu įvertinti skulptūrinio skonio kaitą bei kapų dizaino prioritetų transformacijas.
Antkapiai turi dar vieną labai svarbią savybę – jie niekada neskaldo visuomenės ir nesukelia jokių įtampų.
Antkapiai turi dar vieną labai svarbią savybę – jie niekada neskaldo visuomenės ir nesukelia jokių įtampų – net ir kontroversiškiausios asmenybės kapas bei ant jo atsiradęs antkapis dažniausiai paliekamas ramybei.
Na, ir galiausiai, kapinės su visais kapais ir antkapiais įkuriamos gražiausiose vietose. Įkurtos – nebejudinamos, tik dar labiau gražėja, su nekertamais medžiais, duodančiais prieglobstį ant suoliuko prisėdusiam žmogui.
Šitaip, virtuoziškai, privedžiau savo pasakojimą prie antros priimtinos viešų skulptūrinių memorialinių objektų rūšies – memorialinių suoliukų, su jų teikiamomis nesuskaičiuojamai pozityviomis patirtimis.
Geriausias ir naujausias pavyzdys – iniciatyva „Prisėsk su Kelmickaite“. Iniciatyvos dalyviai iš miestų ir miestelių stato suoliukus, skirtus muzikologės Zitos Kelmickaitės atminimui. Suoliukai – dabar jų jau 31-as – labai įvairūs: vieni tiesiog nupirkti, kiti – specialiai sukurti. Prisėdęs praeivis ant atlošo gali perskaityti šauniai aforistišką Z.Kelmickaitės mintį. Žodžiu, puiki iniciatyva.
Atminimo suoliukai, šalia funkcionalumo, duoda ir kitų naudų, iš kurių bene svarbiausia yra netiesioginis viešųjų erdvių saugojimas nuo galimos memorialinės vizualios taršos.
Atminimo suoliukai, šalia funkcionalumo, duoda ir kitų naudų, iš kurių bene svarbiausia yra netiesioginis viešųjų erdvių saugojimas nuo galimos memorialinės vizualios taršos, nes suoliuko pastatymas nuleidžia skulptūrų statymo entuziazmo garą.
Žinoma, įtakingo ir turtingo entuziasto, nusprendusio būtinai papuošti savo miestą paminklu, memorialinis suoliukas neišgydys, bet smulkesniems puošėjams jie yra gera profilaktinė priemonė. Juo labiau kad Lietuvoje vis dar yra erdvės kompromisiniams variantams, atminimo suoliukams su skulptūrinėmis figūromis, atsirasti. Nors pirmieji artefaktai jau stovi – štai Šakių centre pastatytas medžio drožėjo Raimondo Uždravio suoliukas, ant kurio krašto išdrožta Zitos Kelmickaitės figūra, kviečianti prisėsti šalia jos.
Pirmasis realistines skulptūras ant standartinio, funkcinio suoliuko pasodino pop meno dailininkas Georgas Segalas (1924–2000), garsioje 1979 m. sukurtoje instaliacijoje „Trys figūros ir keturi suolai“.
Kaip beveik visuomet atsitinka su konceptualiuoju menu, kūrybinę idėją mikliai pasiėmė neprofesionalioji aplinka. Tai neįvyko labai greitai, bet jau praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje miestelių, ypač kurortinių miestelių, savivaldybių vadybininkai suprato, kad pasodinti kokio nors žymaus asmens skulptūrą ant suoliuko yra gerai.
Memorialinis suoliukas, net ir su skulptūra, niekada neskaldo visuomenės ir nekelia nereikalingų įtampų.
Pirma, tai panašu į laikiną statinį, todėl nereikia ilgų ir klampių derinimų; antra, objekto gamyba yra pigesnė už paminklą; trečia, memorialinis suoliukas, net ir su skulptūra, niekada neskaldo visuomenės ir nekelia nereikalingų įtampų.
Didžioji suoliukų su skulptūromis banga miestų ir miestelių viešąsias erdves pradėjo semti maždaug 2009 metais, kai du įvykiai – kokybiškų kamerų išmaniuosiuose telefonuose atsiradimas ir galimybė lengvai padaromas nuotraukas žaibiškai publikuoti socialiniuose tinkluose – visiškai pakeitė kelionių akcentus ir turistų įpročius. Vizualizuoti šią bangą lengva – tereikia paieškoje surinkti frazę „a sculpture on a bench“ ir smalsuolis gaus milijardus vaizdų su įvairiausiomis pozomis ant suoliukų pasodintomis skulptūromis bei šalia jų sėdinčiais turistais.
Šiame situacijos konstatavime nėra jokio negatyvumo – suoliukinės skulptūros nors vizualiai ir teršia aplinką, yra šimtus kartų mažiau kenksminga už tradicinius paminklus, net ir mažiukus.
Suoliukinės skulptūros nors vizualiai ir teršia aplinką, yra šimtus kartų mažiau kenksminga už tradicinius paminklus, net ir mažiukus.
Taip pat savo vaidmenį suvaidina lemtis – nėra jokių abejonių, kad mūsų savivaldybių kultūros vadybininkai šį žanrą tuoj tuoj pasičiups. Beveik galėčiau lažintis, kad jau dabar pora būsimų objektų gimsta vienose ar kitose dirbtuvėse.
Ir gerai, jei šitaip. O man belieka paliūdėti, kad praradom keliolika metų, tuo pačiu praradę galimybę pasodinti ant suoliukų daugybę jau pastatytų paminklų – nuo Tiškevičiams Palangoje iki broliams Vileišiams Vilniuje. Pastarieji ir taip sėdi, bet perdėtai monumentaliai, prie bronzinio stalo su bronzine staltiese.
