15min ciklas „Kultūra yra svarbi“ yra skirtas nagrinėti kultūros politiką. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais pasirodo kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Kaip manote, koks dabartinės Kauno savivaldybės santykis su kultūra?
– Reikėtų atskirti du dalykus. Pirma, šis santykis buvo ugdomas Europos kultūros sostinės metu. Antra, tai, kas klostėsi ir klostosi savivaldybėje šalia šio renginio. Kitaip tariant, vienas projektas buvo skirtas Lietuvai ir Europai, o kitas buvo vidinių savo institucijų žiūra bei santykis su politikais.
Europos kultūros sostinės projektas buvo sėkmingas, jį gyrė įvairios tarptautinės komisijos ir bendruomenės. Žinoma, smulkių pastabų ir čia galima pasakyti, bet taip jau būna visada. Čia susiformavo, sakyčiau, bendra Lietuvos ir Europos bendradarbiavimo vizija.
Nemanau, kad visą kultūrą įmanoma centralizuoti.
Kalbant apie antrąjį punktą, Lietuvos kultūros politika Kaune buvo tokia, kokia ir visada: puoselėjama tai, kas Kaunui, miestelėnams ir politinėms partijoms, kurios atstovauja miestui, būtų aktualu ir naudinga.
-
Vaidas Jauniškis: kultūros politikos strategija neperžiūrėta 30 metų, bet joks ministras nenori būti „blogas“
-
Aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė – apie „stand-up“ komikus, meninių protestų trūkumą bei namų šeimininkes
-
Arūnas Gelūnas – apie Lietuvos kultūrą 2050-aisiais, infrastruktūros trūkumus ir galimybę tapti meniniu centru
– Pastarieji karščiausi įvykiai yra susiję su dar vienos skulptūros, skirtos policijos šimtmečiui, Kaune pastatymu. Ji yra dar viena Kauno akcentų programos dalis, susilaukusi kritikos taip pat ir iš jūsų. Kaip žinoma, akcentų komisijos sprendimus patvirtina urbanistinė komisija, kurioje iš 13 žmonių meninį išsilavinimą turi trys asmenys. Ar tai galėtų būti signalas, kad Kauno savivaldybė kultūrą centralizuoja?
– Nemanau, kad visą kultūrą įmanoma centralizuoti. Žinoma, kad savivaldybė remdama ir finansuodama projektus nori paveikti šiuos kultūros procesus. Prisiminkime istoriją, įvykusią dar prieš pat „Kaunas 2022“. Klausimas iškilo dėl „Pride“ eitynių ir diskusijos. Vienu metu savivaldybė apie tai pasisakė ganėtinai skeptiškai, bet vėliau spaudžiant Europos kultūros sostinės organizaciniam komitetui bei bendruomenėms buvo prieita prie sprendimų, kuriems „Vieningo Kauno“ atstovai nepritarė. Šioje vietoje nebūtinai dominuoja centralizacija, bet noras puoselėti Kauną taip, kaip jie patys mato.
– Ar bandymas puoselėti Kauną taip, kaip savivaldybės nariai patys mato, yra natūralu ar ydinga? Kaip tai vertinate?
– Jeigu kitos politinės partijos pasiūlytų kitus projektus, ko gero, neprieštaraučiau. Kaip žinia, labai kritiškai žiūriu į šio akcento policijai statymą, atmenant tokį dalyką, kad pats Soboras yra aikštės ir Kauno miesto akcentas. Nesupranta, kam dar reikalingas vienas. Negana to, šalia stovi Mykolo Žilinsko dailės galerija su skulptūra.
Visgi pats miesto akcentavimas gali būti labai skirtingas. Juk kiekvienas miestas Europoje bando kurti savo kultūrinę tapatybę ir tokiu būdu išskiria tam tikrus akcentus, kuriuos norėtų pažymėti. Jie būna sėkmingai arba mažiau sėkmingai puoselėjami.
Tokios dirbtinės vizijos yra žaismingos, įdomios vaikams, turistams. Tad buvo pasirinktas monumentalus didvyrių ir herojų kelias.
Tai gali būti kokia nors centralizuojanti dvaro kultūra, meninis projektas, pavyzdžiui, langinės Rokiškyje (ne iki galo užbaigtas, bet labai įdomus). Pavyzdžiui, Gdanskas išplėtojo gnomų projektą, sujungiantį visą miestą. Tai yra gnomų skulptūros, kurios labai patinka vietos gyventojams bei neša pelną ir sėkmę miestui, nes daugelis turistų nori štai pasižiūrėti į šiuos sugalvotus gnomų kelius. Kaune turime Kauko alėją ir netgi kurį laiką buvo puoselėjama vizija apie kaukų mitologiją Kaune su šios būtybės akcentais. Tokios dirbtinės vizijos yra žaismingos, įdomios vaikams, turistams. Tad buvo pasirinktas monumentalus didvyrių ir herojų kelias. Didvyrių ir herojų, kurias įsivaizduoja lyderiaujančios politinės grupės.
– Kaip manote, ką reiškia toks politinis pasaulėvaizdis, kuriam svarbu statyti obeliskus, vyčius, jaučius. Ar tai yra apie galios poziciją?
– Akcentai, kuriuos jūs paminėjote, sugula į vieną naratyvą: patriotiško, truputį patriarchališko Kauno viziją. Kai kuriems kauniečiams tai neabejotinai patinka, todėl rinkimų metu su tokiomis vizijomis „Vieningas Kaunas“ ir laimi. Tačiau kaži, ar toks projektas yra perspektyvus Europos ir rinkos požiūriu. Juk kai buvo kuriama Kauno kultūros sostinės projekto tema, buvo akcentuojami kiti dalykai. Pavyzdžiui, įtrauki kultūra, kurioje dalyvauja vietos bendruomenės arba Kaunas, atsigręžęs į Europos kultūros vertybes, Kaunas, nevengiantis problemų ir pristatantis žydų paveldą, getą kaip savo paties tragediją ir norą susitaikyti. Atitinkamai buvo rengiamos tarptautinės konferencijos, kviečiami litvakai iš viso pasaulio.
Noriu pastebėti, kad Europos kritikai tuos ženklus labai gerai įvertino. Taigi manau, kad buvo suformuota pozityvi ir labai priimtina tiek Lietuvai, tiek Europai kultūros vizija.
Negana to, buvo akcentuojamas šiuolaikinis menas, kaip antai „Fluxus“. Netgi Kauno oro uostas buvo laikinai pervadintas „Fluxus“ oro uostu. Noriu pastebėti, kad Europos kritikai tuos ženklus labai gerai įvertino. Taigi manau, kad buvo suformuota pozityvi ir labai priimtina tiek Lietuvai, tiek Europai kultūros vizija. Tačiau pastaruoju metu akcentai keliauja kita linkme, kurią jau minėjau.
– Kaip manote, ar išliks „Kaunas 2022“ suformuota vizija?
– Manau, išliks, nes politinės partijos laimi ne visiems laikams. Be to, organizatoriai kaip Virginija Vitkienė, Rytis Zemkauskas bei kiti yra kultūriškai stiprūs. Kaunas toliau dalyvauja Europos kultūros sostinių tinkle bei yra gana aktyvus, turime daugybę partnerystės ryšių ir jau pradėtų projektų, kurių savivaldybės akcentavimo programa negali pakeisti ar sugriauti, nebent pristabdyti. Nematau, kad kažkas tragiško įvyko, tiesiog turime konfliktą ir nesutarimą, kuris gali didėti arba išsispręsti. Tarkime, perkėlus Lietuvos policijos šimtmečio obeliską į kuklesnę vietą, problema iš karto dingtų.
Didžioji istorija, kuri kartais suprantama kaip vienintelė ir ypatinga.
– Kaip manote, kokios dar kultūros politikos problemos šiuo metu Kaune vyrauja?
– Kaip visada. Didžioji istorija, kuri kartais suprantama kaip vienintelė ir ypatinga. Tai yra vadinamoji unikalaus Kauno patriotizmo istorija, kuri yra savaime vertinga, bet kartais išstumia žydų, lenkų, daugiataučio Kauno paveldą bei šiuolaikines meno formas ir subkultūras.
Prieš gerą 20-metį Kauną buvo bandoma kurti ir įsivaizduoti kaip subkultūrų sodą, atsimenant 1972 metus. Romas Kalanta iki šiol yra prisimenamas, bet hipių judėjimą, kultūrų įvairovę, pagimdžiusią rezistenciją, paliko muziejams, atsisakant dalies Kauno tapatybės.
Lygiai tas pats atsitiko su 1987 metais (anksčiau nei Sąjūdis) Kaune prasidėjusiu dideliu ir galingu ekologiniu judėjimu. Jis taip pat yra primirštas, mat buvo pasirinkti kiti, kaip mėgstama sakyti, akcentai. Tiesa, dėl jų galima diskutuoti: rinktis europines galimybes, vietos pasakojimus.
Bet štai po kiek laiko permąstant situaciją, ko gero, daugelis menotyrininkų pasakys: Llaimei, joks paminklas ten nebuvo pastatytas.
Labai gaila, kad, pastačius rimtus paminklus, kai kuriems gali atrodyti, kad tai negrįžtamas procesas. Kartais dar sakoma: žiūrėkite, Vilniuje Lukiškių aikštėje nepastatytas paminklas, jame buvo bent keletas konkursų. Bet štai po kiek laiko permąstant situaciją, ko gero, daugelis menotyrininkų pasakys: laimei, joks paminklas ten nebuvo pastatytas. Aikštė liko nesugadinta, ji gana graži, šventiška, kupina gėlių, vaikai žaidžia, yra fontanai. Viskas su ta aikšte gerai, ji puošni, todėl joks istorinis monumentas ten ir nebūtinas. Žinoma, kažkada buvo diskusija dėl 1863–1864 sukilimo akcentavimo, bet ir tai ne centrinėje Lukiškių aikštės dalyje. Vis dėlto Lukiškių aikštė liko šventiška ir tas pats galėtų būti su Soboru.
– Kodėl Lietuvoje apskritai taip norima kažką įamžinti?
– Lietuvoje yra daug tendencijų. Viena jų – mažųjų skulptūrų tradicija. Ji visai žaisminga ir pasirodo įvairiuose Lietuvos miestuose: nuo Vilniaus iki Klaipėdos.
Bet visai kitas dalykas yra pro šiuolaikinio meno prizmę vertinamos skulptūros. Čia galėtų būti kviečiami užsienio menininkai, žinoma, ir geriausi Lietuvos skulptoriai. Tokie kūriniai yra statomi Čikagoje, Niujorke, Briuselyje ir kituose miestuose, kas parodo miesto modernumą, atvirumą šiuolaikinei kultūrai.
Tiesa, istoriniai paminklai taip pat yra kuriami, tačiau remiantis skirtingais žvilgsniais: jie gali būti modernūs arba ypač tradiciški.
Tiesa, istoriniai paminklai taip pat yra kuriami, tačiau remiantis skirtingais žvilgsniais: jie gali būti modernūs arba ypač tradiciški. Kauno savivaldybė pasirinko eiti tradicinės istorinės atminties vizualizavimo keliu. Tai nėra pats įdomiausias žvilgsnis tarptautinio meno bei turizmo kontekste. Mažai užsieniečiams suprantamą Lietuvišką mitologiją galima perteikti įdomiai, tačiau kai institucijos nori save akcentuoti... Juk šimtmečio monumentą taip pat galėjo pasistatyti Lietuvos universitetas (Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetas), Kauno klinikos, gaisrininkai ir kelininkai ir kiti. Kas trukdė? Štai Kaune yra vandens tiekimo įmonė ir ji savo soduose turi akcentus (dar labai gražius), kurie negadina viso miesto erdvės ir džiugina tuos, kuriems gražu.
– Kas jums, kaip kauniečiui, atrodo įdomiausia šiuo metu Kaune?
– Šiame interviu kalbėjome apie skulptūras ir architektūrą, bet pats įdomiausias ir ryškiausias objektas Kaune šiuo metu yra santaka. Ji po truputį yra įforminama ir kultūriškai. Pati sala tvarkoma sporto ir kultūros požiūriu, kas yra įdomu, reikšminga, patrauklu, pritraukia daugybę žmonių ir ne tik iš Lietuvos.
