N.de Warrenas – itin produktyvus filosofijos profesorius, šiuo metu dėstantis Penn State universitete JAV. Savo mokslų daktaro laipsnį jis įgijo Bostone, prisidėjo prie fenomenologijai skirto mokslinio žurnalo leidybos, parašė daugybę mokslinių straipsnių, darbavosi Leveno universitete, Belgijoje.
Lietuvoje leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ kvietimu apsilankęs filosofas čia pristatė knygą „A Momentary Breathlessness in the Sadness of Time: On Krzysztof Michalski's Nietzsche“.
15min pakalbėjo su N.de Warrenu apie filosofinę organizuoto kvailumo problemą, pasitikėjimą racionalumu, politinį korektiškumą ir atsaką jam, mąstymo proceso kaitą bei naująsias žmonijos problemas, prie kurių sprendimo neišvengiamai turės prisidėti ir filosofai.
– Jūs vedėte paskaitų ciklą apie kvailybę ir šiuo metu rašote knygą šia tema. Vakariečiai įpratę manyti, kad žmonijos minties istorija yra nuolatinė kova su kvailybe ir Apšvietos epochos tikslų įgyvendinimas, mokslo progresas užtikrina, kad gyvensime vis protingesnėje visuomenėje. Bet panašu, kad informacijos kiekis ir galimybė žinoti ne tik neužtikrina visuomenės protingumo, kvailybė įgauna organizuotas formas ir aš drįsčiau teigti, kad gyvename protingos kvailybės laikais. Ar sutiktumėte su tokia formuluote?
– Filosofijos įvaizdis ir idealizuota jos forma, kuri išliko nuo pat Sokrato laikų, teigia mums, kad gyvenimas nėra vertas gyventi, jei jis nėra užklausiamas. Sokratas tai išreiškė vaikščiodamas po Atėnų polį, kreipdamasis į žmones ir ieškodamas juose tiesos siekio, noro įveikti nežinojimą. Filosofija šia prasme suvokia save kaip susidūrimą su nežinojimu ir įveikimą.
Reikėtų pabrėžti, kad kvailumas nėra tiesiog nežinojimo forma. Kvailumas turi ypatingų bruožų, su kuriais filosofijai sunku dorotis. Be to, filosofija dažnai neatskiria kvailumo nuo nežinojimo.
– Kaip jūs apibrėžtumėte skirtį tarp kvailumo ir nežinojimo?
– Manau, kad Sokratas tai padarė pats. Vienas iš Platono dialogų apie Sokratą herojų, Alkibiadas, kuris pateikiamas kaip kvailys. Platonas tą kvailybę vadina amathia. Alkibiadas pasižymi amathia, ne todėl, kad jis nežino ar jam trūksta gebėjimo reflektuoti, bet todėl, kad jis neturi noro žinoti. Taigi, kvailumas gali būti skatinamas.
Nežinojimo idėja yra užfiksuota galimų reformų ir edukacijos teleologijoje. Kitaip sakant, žmogus, kuris nežino, gali būti žmogumi, kuris sužinos ar galėjo sužinoti. Nežinojimas yra toks mechanizmas, kurį galime nugalėti. Kvailumo atveju net ir didžiausias žinių kiekis neprivers žmogaus, visų pirma, suprasti, kad jis kvailas ir, antra, nugalėti savo kvailumą. Tad susiduriame su klausimu, ką gali padaryti filosofija, kurios tikslas yra žinojimas, susidūrusi su reiškiniu, kuriam žinojimas nėra veiksmingas?
Kvailumo atveju net ir didžiausias žinių kiekis neprivers žmogaus, visų pirma, suprasti, kad jis kvailas ir, antra, nugalėti savo kvailumą.
Sutinku su jūsų mintimi, kad Apšvietos tikslas buvo būtent įveikti kvailumą ir įvairias jo formas. Bet buvo sukurta tai, ką savo knygose aprašė Theodoras Adorno, ir kas yra organizuotos kvailybės formos. Th.Adorno taip tiesiogiai ir įvardino nacizmą – tai gudri ir organizuota kvailybės forma.
– Žvelgdamas į politinį ir kultūrinį dabarties kontekstą, ar pritartumėte minčiai, kad organizuota kvailybė plinta ir įgauna vis daugiau galimybių reikštis?
– Taip, bet reikėtų pabrėžti, kad viena iš problemų, kalbant apie kvailybę, yra tai, kaip problematiška yra pripažinti kvailybę ir pavadinti ką nors kvailiu. Pavadindamas ką nors kvailiu, rizikuoji ir pats pademonstruoti savo kvailumą. Labai lengva pastebėti ir pasakyti, kad kažkas yra kvaila, turint galvoje, kad mes to nevertiname.
Paprastas pavyzdys būtų pasakyti „feisbukas yra kvailystė“. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia, kad feisbukas neišpildo kažkokių vilčių, kurias aš į jį dėjau? Bet vienu klausimu mes tikrai neprogresuojame ir organizuota kvailybė tikrai plinta – tai klimato kaita.
Jungtinėse Valstijose didelė dalis visuomenės ir, dar svarbiau, politikų viešai neigia klimato kaitą ir atsisako priimti svarbius sprendimus. Tai tikras kvailumas. Be to, klimato kaitos neigimas tampa vis labiau racionalizuotas, vis daugiau dedama pastangų tam, kad nežinotum.
– Nemanote, kad kyla grėsmė, jog mokslui teks konkuruoti su vis besiplečiančia alternatyvių teorijų ir aiškinimų gausa? Kad mokslui teks ne tik nuolat kartoti įrodymus, bet ir kovoti su alternatyvią tikrovę siūlančiais pseudomokslais?
– Geras klausimas. Europos istorijoje daugybė atvejų, kai atsirasdavo alternatyvos įsitvirtinusiam ir pagrįstam žinojimui. Mokslo istorijoje nuolat matome kovą su pseudomokslais. XIX amžiuje buvo alternatyvių gamtos supratimo teorijų fizikoje, daugybė žmonių jungėsi prie teosofijos judėjimo, Anglijoje itin populiarus buvo okultistas Aleisteris Crowley.
Pseudomokslų, parazitinių mokslų naujovė yra tik tai, kad jie gali save populiarinti naudodamiesi naujomis technologijos formomis. Man neatrodo naujiena ir vadinamųjų netikrų naujienų (fake news) problema. Netikros naujienos visada egzistavo. Problema tapo tai, kad žmonės, kurie turi galimybę žinoti ir turi atsakomybę skleisti žinojimą, dabar yra tie, kurie patys skleidžia netikras naujienas.
Niekada istorijoje nebuvo to, kad vienas galingiausių demokratiškai išrinktų politinių veikėjų pats būtų to, kas akivaizdžiai melaginga, skleidėju. Galima būtų to tikėtis iš tokių diktatorių kaip Stalinas, bet ne iš demokratinės valstybės lyderio. O visuomenė tai priima ir toleruoja.
Niekada istorijoje nebuvo to, kad vienas galingiausių demokratiškai išrinktų politinių veikėjų pats būtų to, kas akivaizdžiai melaginga, skleidėju.
– Kaip filosofiją keičia naujos komunikacijos priemonės ir socialiniai tinklai?
– Visų pirma, filosofai naudojasi šiomis naujomis komunikacijos priemonėmis dalindamiesi savo mintimis, bendraudami, populiarindami filosofiją. Neigiama prasme šios priemonės sukuria sąlygas, kai nuėjęs į internetą tu gali surasti bet kokį požiūrį, tad prasideda konkuravimas dėl dėmesio.
Dar praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje iškeltas argumentas, kad naujos medijos priemonės, kurioms galime priskirti internetą, socialinius tinklus, yra medijos, kurios pačios vartoja dėmesį. Tai nėra patogiausios ir palankiausios bendravimo priemonės, nes jos pačios susiurbia dėmesį.
Taigi, turėtume kalbėti ne apie komunikacijos priemones, o apie vartojimo priemones ir vartojamas yra jūsų dėmesys. Šiuo požiūriu internetas ir socialiniai tinklai nėra geriausias būdas pasiekti auditoriją, pritraukti dėmesį, čia auditorija neprivalo ir negali būti dėmesinga tam, ką jūs sakote ar rašote, nes dalį jų dėmesio susiurbia pati medija.
To pasekmes aš matau mokymo procese. Studentai, kuriems 18-20 metų, jie gimę maždaug 2000-aisiais, laukdami paskaitų nuolat sutelkę dėmesį į išmaniojo telefono ekraną. Prasidėjus paskaitai jie klauso, bet jai pasibaigus, jų dėmesys ir vėl grįžta į ekranus. Filosofijai labai svarbus gyvas kalbinis santykis. Štai aš sėdžiu prieš jus, privalau atsakyti į klausimus ir tai yra kontekstas, kuris sutelkia mano dėmesį. O jūs sėdite prieš mane ir užduodate klausimus, reaguojate iškart.
Dabar santykyje yra nuolatiniai akimirką trunkantys pertrūkiai, kurie sukuriami kalboje, perduodamoje įrenginių. Matau, kad mano studentams trūksta kognityvinių gebėjimų skaityti, daryti tai, ką mes darome dabar, kalbėtis, formuluojant savo idėjas ir suprantant kito idėjas. Studentams vis sunkiau tai daryti ir, psichologai, aišku, tiria, kaip jų gebėjimą bendrauti ir jų kalbą veikia šie raišką supaprastinantys įrenginiai.
– Ar jums šis procesas kelia nerimą? Galime susidurti su humanitarinių mokslų krize ne todėl, kad jie neatrodo įdomūs ar perspektyvūs, o todėl, kad žmonėms pradės trūkti gebėjimų, būtinų humanitariniams mokslams.
– Taip, tai man kelia didelį nerimą. Manau, kad jūs suformulavote tai būtent taip, kaip formuluočiau aš. Pirmiausia, tai gebėjimas skaityti, kai skaitymas nėra tiesiog žodžių fiksavimas puslapyje. Skaitymas yra ir sugebėjimas suprasti kompleksiškumą to, ką skaitai. Studentai nesugeba skaityti, nesugeba aptarti tekstų, netgi nesugeba suformuluoti savo minčių ar ištverti mąstymo proceso.
Studentai nesugeba skaityti, nesugeba aptarti tekstų, netgi nesugeba suformuluoti savo minčių ar ištverti mąstymo proceso.
Turiu omenyje tą procesą, kai jūs paklausiate manęs klausimo ir aš stengiuosi suprasti, ką aš manau, kantriai formuluoju, ką aš noriu jums pasakyti. Iš to kyla ir rašymo gebėjimų problemos. Studentams tai tampa tikru iššūkiu. Nežinau, kokia situacija Lietuvoje, bet Amerikoje ir Europoje, kurioje man teko dėstyti, mokykla neparuošia jų tokiems dalykams. Tai institucinis krachas.
Šių dalykų vis tiek turi išmokti ir jei jų neišmoksti vidurinėje mokykloje, tai mokytis skaityti ar rašyti sulaukus 18-20 metų jau gali būti per vėlu.
– Ar galima sakyti, kad turime prarastąją kartą?
– Tam tikra prasme – taip. Visada bus vienas ar du studentai, kurie deda daug pastangų, skaito ir nori sužinoti. Tokių žmonių visada bus. Bet galima kalbėti apie prarastąją kartą kultūrinio išsilavinimo prasme. Kalbu ne tik apie kanoninių kūrinių perskaitymą, bet ir apie tai, kad trūksta skaitymo gebėjimus turinčių žmonių.
Šią problemą galime jungti ir su susidomėjimo problema. Daugeliui studentų tiesiog neįdomu. O tai jau dalykas, kurio negali išmokyti. Kodėl aš turiu domėtis ir skaityti Shakespeare'ą? To reikia išmokti, tai užima laiko.
– Kai kurie žmonės pasakytų, kad to nereikėtų sureikšminti. Shakespeare'o kūryba jiems atrodo pasenusi, neaktuali ir išties nereikėtų leisti prie jos tiek laiko.
– Aš į tokias replikas reaguoju skeptiškai. Taip, visi kanonai yra konstruojami, niekas neturėtų aklai priimti, kodėl kažkas yra svarbu. Dažnai ta svarba yra atrandama skirtingomis aplinkybėmis ir aš sutikčiau, kad niekas neturėtų tiesiog deklaruoti svarbos.
Bet, sakyčiau, kad jei mes negalime nuolat įtikinti savęs, kad tam tikri dalykai yra svarbūs, kad tam tikri dalykai turi kultūrinę vertę, jei mes negalime suprasti, kad Shakespeare'o kūryba, kaip pavyzdys šiuo atveju, yra kultūriškai svarbi, tai kas išvis yra svarbu? Kaip tada įtikinti, kad kažkas išvis yra kultūriškai svarbu, jei negalime įtikinti, kad tai yra svarbu? Su Shakespeare'o kūryba matome, kad jos svarbą sukuria gebėjimas į ją atsiliepti dabartyje.
Taigi, Shakespeare'o svarba nyksta ne todėl, kad jis nebėra svarbus, o todėl, kad mes tos svarbos nesukuriame. Mes nesuprantame, kokie turime būti tos kūrybos akivaizdoje, kad ji mums būtų svarbi. Shakespeare'o ir kitų klasikų kūryba priverčia tave susidurti su kitoniškumu. Jei gali paversti svarbiu ir reikšmingu dalyku kažką, kas atrodo nesvarbu, tada tu iš tiesų atsiveri tam kitoniškumui.
Shakespeare'o kūryba dabar kritikuojama įvairiausiais kampais – ji mirusi, ji baltaodžių kultūros dalis, ji europietiška... Tai yra dalis problemos, kad mes nenorime susidurti su kažkuo kitonišku, tai mūsų pasipūtimas.
– Užsiminėte apie susidūrimą su kitoniškumu ir reakcijas. Koks jūsų požiūris į politinį korektiškumą?
– Anglų kalboje mes turime tokį išsireiškimą, kad tai klausimas-minų laukas (minefield question). Visų pirma, turime aiškiai pasakyti, ką turime galvoje, kai sakome „politinis korektiškumas“. Ar turime galvoje, kaip mes kalbame? Kaip mes įvardiname dalykus? Kaip mes instituciškai reaguojame į dalykus? Ar mes turime galvoje jautrumą?
Politinis korektiškumas reiškia daugybę dalykų ir veikia įvairiomis aplinkybėmis. Nerimas dėl politinio korektiškumo nėra naujiena. Kalbant apie neigiamus aspektus, reikėtų klausti, ar politinis korektiškumas yra pastanga kontroliuoti elgesio normas, nauja moralizmo forma. Tarkime, Viktorijos laikais britai nekalbėjo apie seksą, tai nebuvo priimtina. Ar dabartinis politinis korektiškumas bando sugrąžinti tą moralistinę, rigoristinę aplinką?
Amerikoje tai reiškinys pastebimiausias aukštesnės viduriniosios klasės rate. Tai būdas būti liberaliu, bet ir puritonišku tuo pat metu. Politinis korektiškumas kartais paverčiamas ir galios įrankiu. Kai tu pradedi diktuoti, kaip kiti žmonės turėtų kalbėti, tai tampa svarbiu politiniu klausimu. Bet taip pat turėtume nerimauti ir dėl to, kokias reakcijas politinis korektiškumas sukelia. Jungtinėse Valstijose tos reakcijos dabar akivaizdžios. Ir jos iškelia kitą problemą: o kas, jei niekam nebebus svarbios korektiško kalbėjimo ribos?
Sąžiningas politinis korektiškumas pabrėžia jautrumą, tai, kad kaip mes kalbame, apibrėžia ir tai, kaip mes esame, kaip mes kalbame apibrėžia kaip mes suvokiame vertybes. Kalbėjimas nėra ornamentinis, jis yra įgalinantis. Tai, kaip aš įvardiju asmenį, turi reikšmę. Jei gilioji šio sąžiningo politinio korektiškumo esmė yra didinti šį supratingumą, institucionalizuoti jį, tai priešinimasis jam duoda priešingus rezultatus.
D.Trumpas ir tai, ką jis reprezentuoja, yra puikus pavyzdys. Didelė amerikiečių visuomenės dalis tiesiog sako: mums tai nerūpi, mes nesilaikysime tų ribų. O kitoje pusėje mes matome panašią ekstremalią reakciją. Man įdomiausia politinio korektiškumo problema yra tai, kaip visuomenė diskutuoja, kas gali ir kas negali būti sakoma. Kodėl pasirenkamos vienos ribos, o ne kitos.
– Ar matote, kad tokia diskusija išties vyksta?
– Ne, nelabai. Sunku diskutuoti, nes sudėtinga rasti kritinę distanciją tokiam pokalbiui išvengiant kaltinimų, kad tau trūksta užuojautos, supratingumo. Sociologine prasme nuodėmės kategorija, kuri anksčiau buvo siejama su religija, dabar įgavo sekuliarią prasmę. Dažnai reakcija į netinkamą pasisakymą būna lyg į nuodėmės padarymą.
Dažnai reakcija į netinkamą pasisakymą būna lyg į nuodėmės padarymą.
Situaciją komplikuoja ir tai, kad demokratinėje visuomenėje neįmanoma atrasti vertintojo, kuris nuspręstų, kaip mes turėtume kalbėti. Dabar pasirenkamas jautrumo kriterijus. Tu turi būti jautrus tam asmeniui, kuris reikalauja, kad kalbėtum su juo tam tikru būdu. Taip, bet tada kažkas kitas turi būti jautrus ir mano pozicijai.
Kalba lemia kaip aš kalbu, aš to nenusprendžiu, bet kaip mes galime sukontroliuoti tą apsisprendimo akimirką ir kodėl mes turėtume ją sukontroliuoti vienu, o ne kitu atveju?
– Jūs nemažai laiko praleidote Belgijoje, Leveno universitete, studijuodamas filosofo Edmundo Husserlio archyvus. Kaip paaiškintumėte Husserlio svarbą žmonijos minties istorijoje paprastam skaitytojui?
– Husserlis yra XX amžiaus pradžios mąstytojas, kuris tapo didžiulės žmonijos katastrofos, Pirmojo pasaulinio karo, liudininku. Jis mirė prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią. Jo gyvenimas suteikia galimybę stebėti trauminį Europos kultūros ir ją apibrėžusių vertybių pokytį.
Husserliui vienas didžiausių žmonijos pasiekimų buvo mokslo vystymasis, gebėjimas pasiekti racionalų mus supančio pasaulio supratimą. Tai istorinio precedento neturintis įvykis, atvedantis prie praktinių pasekmių to, kad žmogus gali valdyti ir keisti pasaulį technologijų pagalba.
Pasaulis, su kuriuo susiduriame kasdien, yra mokslo produktas. Husserlį domino tai, kad žmogaus mintis pasiekė tokį lygį, jog mes plačiąja prasme galime suprasti gamtos principus (fizikos dėsnius, mechaniką ir t.t.), bet paradoksaliai, pasiekę tai, mes nebesame šio pasaulio dalis, nebesijaučiame jame kaip namuose. Mes žinome, kaip veikia gamtos principai, bet mes nežinome, kaip tai įmanoma, nežinome viso to prasmės. Filosofine prasme Husserlis norėjo suprasti, kokiomis sąlygomis mes suprantame pasaulį. Jam rūpėjo žinių pagrindas. Jei mes nežinome, kaip to pasiekėme, tai kaip mes galime suvokti to svarbą?
Tai teorinė problema ir Husserlis praleido daug laiko tai apmąstydamas. Mes, kaip žmogiškos būtybės, nesuprasime tikrosios svarbos to, ką pasiekėme, to gebėjimo suprasti pasaulį ir jį keisti, jei atsidursime situacijoje, kai sukūrėme pasaulį, kuris mums atrodo svetimas. Žinojimo esmė yra paversti kažką nepažįstama pažįstamu.
Modernybės paradoksas yra būtent tai, kad istoriškai esame tame taške, kai galime konstruoti lėktuvus ir žinome, kad lietus nutinka ne dėl to, kad nepaaukojome aukos kokiai dievybei, turėtume jaustis šiame pasaulyje jaukiau, bet jaučiamės jam svetimi. Kodėl taip yra? Tai yra Husserlį kankinęs klausimas. Racionalumas patyrė krizę ir niekas juo nebetiki.
– Kaip Husserlį paveikė Pirmasis pasaulinis karas?
– Tai ne tik Husserlį sukrėtęs įvykis. Pasaulis kuriamas kaip proto produktas, bet tuo pat metu mes neturime jokio fundamentalaus pasitikėjimo racionalumu. Ta pasitikėjimo racionalumu erozija pasirodo dar iki Pirmojo pasaulinio karo (Nietzsches darbuose), bet Husserlis reaguoja į tai blaiviai.
Pirmasis pasaulinis karas suprantamas kaip paskutinis lūžis, galutinai nužudantis pasitikėjimą racionalumu. Husserlį iš kitų filosofų išskiria tai, kad kol kiti filosofai nusivilia racionalumu kaip pamatine žmogaus egzistencijos dalimi (kaip Heideggeris), jis išlaiko tą įsipareigojimą racionalumui. Husserlis mano, kad po apokaliptinių karo įvykių svarbiausias dalykas yra atnaujinti tikėjimą racionalumu.
Heideggeris tuo metu mano, kad po apokaliptinių karo įvykių reikia naujo mąstymo būdo, kuris iš naujo apibrėžtų, kas yra žmogus ir koks jo santykis su tuo, kas yra. Husserlio išeities taškas yra tai, kad mūsų santykį su pasauliu apibrėžia mūsų gebėjimas jį pažinti. Jis kelia klausimą, ką reikia daryti, kai mes nebesuprantame to gebėjimo svarbos?
Heideggeris jam netiesiogiai oponuoja, keldamas klausimą, ar išties mūsų gebėjimas pažinti apibrėžia, kaip mes suprantame tai, kas yra, o galbūt tai kažkas kita?
– Viename iš savo interviu jūs teigėte, kad tokių žmonių, kaip Husserlis, tikinčių racionalumu, kaip visko pagrindu, jau nebėra. Ar iš tiesų taip yra? Atrodo, kad dabartyje nemažai tikėjimo racionalumu ir žmogaus proto, mokslo gebėjimu pažinti ir paaiškinti.
– Aš turėjau galvoje, kad nebeliko to husserliško fanatizmo racionalumui. Nebeliko to gylio, su kuriuo jis kalbėjo apie racionalumo svarbą ir kaip giliai racionalumas turi žengti. Tai mums beveik nesuvokiama.
Husserlis turėjo įsivaizdavimą, kad racionalumas pateisina žmogaus buvimą, kad tai būtinai reikalinga mums ir kad tai yra Europos esmė. Husserlis buvo eurocentrikas, bet, žinoma, ne geografine prasme, o palaikydamas idėją, kad Europa apibendrina bendrą siekį gyventi tiesoje, žinojime.
– Kaip Husserlis būtų vertinęs Europos Sąjungos projektą? Ar jis atspindi jo eurocentrinę idėją?
– Manau, kad Husserlio požiūriu, atvirkščiai. Europos Sąjunga yra ekonominė sąjunga, neturinti nieko bendra su tiesos siekiu. Vertindami Husserlio požiūriu mes galime pamatyti, kiek daug Europa nutolo nuo savęs, kiek ji priėmė kompromisų. Husserliui Europa buvo idėja, o ne vieta. O ta idėja buvo tvirtas pasižadėjimas racionalumui ir tiesai. Tai filosofinė, o ne politinė sąjunga.
Husserliui Europa buvo idėja, o ne vieta. O ta idėja buvo tvirtas pasižadėjimas racionalumui ir tiesai. Tai filosofinė, o ne politinė sąjunga.
Europos Sąjunga sukurta kaip ekonominė erdvė, kaip žmogaus teisėms, klestėjimui, saugumui pasišventusių valstybių bendrija. Iš Husserlio požiūrio taško – tai neturi nieko bendra su Europos idėja. Tiesą sakant, tai Europos pabaiga. Pasakysiu dar provokatyviau, tai nostalgija mirusiai Europai ir jos pakeitimas kažkuo, kas įtikintų, kad Europa dar yra.
– Ar yra problema ar požiūrio taškas, kuris apibendrintų dabarties filosofiją ir jai kylančius iššūkius?
– Ne, tikrai ne. Vienas iš įdomių filosofijos bruožų yra tai, kad, griežtai kalbant, neteisinga net įvardinti ją vienaskaita, kaip filosofiją. Niekada nebuvo vienos filosofijos, visada buvo filosofijos. Ir ši savotiška vidinė filosofijos anarchija nėra blogai.
Darydamas apibendrinimus filosofijoje negali nenuslysti į trivialumą. Galima sakyti, kad filosofijai rūpi atvirumas, tiesa... Bet tai banalūs atsakymai. Šiek tiek apversiu jūsų klausimą ir atsakysiu į jį per filosofijos svarbą dabartyje. Sakyčiau, kad dabar susiduriame su keturiomis savo forma naujomis problemomis, kurias sprendžiant filosofija privalo tarti savo žodį.
Pirmoji – klimato kaita. Filosofai, žinoma, nėra mokslininkai ir mes negalime diagnozuoti klimato kaitos požymių, bet turime atkreipti dėmesį į šią istorinę akimirką, kai žmonės fundamentaliai keičia pagrindines sąlygas, kuriomis kada nors egzistavo gyvybė mūsų planetoje. Ir tai vyksta dėl žmogaus poveikio. Tai fundamentalus įvykis ne tik žmogaus, bet ir gamtos istorijoje. Tai filosofinis ir labai komplikuotas įvykis, kuris verčia kalbėti ne tik apie atsakomybę, bet ir apie tai, kad neigdami ar pripažindami, bet mes visi turėsime su tuo susidurti. Filosofai turi apie tai viešai kalbėti.
Antroji problema – transhumanizmas. Turiu galvoje tai, kad esame liudininkai to, kad fundamentaliai keičiasi fizinė žmogaus samprata. Robotika, kriogenika, DNR manipuliacijos... Visi šie procesai, bandant įveikti žmogaus mirtingumą, sukels fundamentalius pokyčius žmogaus sampratoje, kurie kelia gilių filosofinių klausimų ir juos reikia viešai kelti.
Trečioji problema – karas ir smurtas. Mes užsiminėme apie pasaulinius karus, bet po jų buvo sukurta tvarka, kuri turėjo užtikrinti amžinąją taiką. Tai neblogai veikia Europos viduje, bet jos pakraščiuose ir už jos ši tvarka griūna. Atsiranda naujos saugumo problemos, kurios susiję su technologijų progresu, kurios kelia rimtą egzistencinę krizę.
Ketvirtoji problema – nežmogiškųjų būtybių keliamos etinės problemos. Turiu galvoje robotų, mašinų, gyvūnų vaidmenį, kuris vis labiau ryškėja etiniuose klausimuose. Ar turėtume atsižvelgti į robotus etikoje? Ar turėtume atsižvelgti į gyvūnus etikoje? Kaip mes performuluosime savo požiūrį? Šios keturios dabarties problemos, kuriose filosofija turi tarti savo žodį ir tuo pačius, tardama savo žodį, išlaikyti savo svarbą.
