15min pokalbis su D.Stankevičiumi – apie fotografiją, darbą teatre, kasdienybės fragmentus.
– Kaip atėjote į teatrą? Kaip apskritai susidomėjote fotografija, kas paskatino ir kas formavo jūsų paties požiūrį į fotografiją?
– Į teatrą atėjau sulaukęs jo vadovo Egidijaus Stanciko pasiūlymo. Susitikome stovėjimo aikštelėje autostradoje Vilnius – Kaunas, kai aš važiavau iš savo parodos Vilniuje.
Nuo to laiko jau vienuolika metų fotografuoju spektaklius ir gyvenimą Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Fotografija susidomėjau etapais. Pirmasis – mokykloje, kai jau ir baigiamojo dailės egzamino praktinę dalį pasirinkau daryti naudojant šią mediją. Po to buvo pauzė ir baiginėdamas studijas susidomėjau studijine fotografija. Ilgainiui supratau, jog vien tuo apsiriboti nenoriu, nes tai savotiška monotonija ir atsikartojimai – ne man. Pasidarė įdomu, kiek daug galima papasakoti per kūrybą. Atradau, koks puikus įrankis yra fotografija.
Dabar, jei tai net ir užsakomasis darbas – stengiuosi, kad jis turėtų išskirtinumo, siužetu ar detalėmis atlieptų užsakovo savastį.
Požiūrį į fotografiją suformavo laikas ir aplinka, kurioje esu. Ir jis vis kinta, santykyje su abiem veiksniais. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau gali suprasti. Pradeda patikti įvairesni dalykai ir tuo pačiu atsiriboji nuo menkaverčių.
– Jūsų magistro darbą papildė paroda „Legendinė praeitis“. Kodėl pasirinkote 9-ojo ir 10-tojo dešimtmečio laikmetį? Kaip jūs jį savo paroda atspindite?
– Šiame cikle rekonstruoju savo vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės prisiminimus. Paprastai tariant, atkuriu iki detalių ir mėginu užfiksuoti situacijas, kurios buvo per daug kasdieniškos, kad jas kas nors imtų fotografuoti.
Pasakoju viską etapais, atkurdamas pačius paprasčiausius ir kasdieniškiausius siužetus, kurių anuomet niekas nefiksavo. Pasidalinu prisiminimais su vaikystės draugais ir pažįstamais, pabandau patikrinti faktus idant sudaryti kiek įmanoma autentišką vizualinę visumą.
Neretai kasdienybė išslysta iš mūsų mąstymo zonos, įprasti dalykai atrodo savaime suprantami ir amžini. Ilgainiui tampa aišku, kad viskas nuolat ne tik juda į priekį, bet ir kinta bei nyksta. Susidėvi ir yra išmetami buityje nuolat naudoti daiktai, kolekcine retenybe, muziejine vertybe tampa per atsitiktinumą išlikę autentiški laikmečių artefaktai.
Anuometiniuose šeimos albumuose dažnai taip pat randami tik išskirtinių įvykių, įsimintinų švenčių vaizdai. Retas tėvas yra nufotografavęs savo vaiką, pavyzdžiui, einantį į parduotuvę pakeisti geriamo vandens sifono. Bet tai ne mažiau įdomu, nei gimtadienio nuotrauka prie stalo ar kelionėje matyta statula, prie kurios visi sutartinai puola pozuoti. Tiesa? Ypatingai tiek laiko praėjus. Daug kas net nežino, kaip atrodo tas vandens sifonas (juokiasi).
Atliekant tyrimą magistro darbui ieškojau tokių archyvų. Padariau išvadą, kad gal tų vaizdų ir yra, bet nėra galimybės kol kas jų pamatyti. O tai, ką mačiau, dažnai primena atsitiktinai užfiksuotą, nekokybišką atvaizdą. Stipresni jau mano minėti, ypatingų įvykių vaizdai. Jie dažniausiai ir tiražuojami. Dar nemaža dalis, galimai, sunaikinta kaip beverčiai.
Retas tėvas yra nufotografavęs savo vaiką, pavyzdžiui, einantį į parduotuvę pakeisti geriamo vandens sifono.
O mano vaikystėje buvo labai įdomių virsmų. Visų pirma dėl to, kad pradėjau eiti į mokyklą pačioje nepriklausomybės pradžioje. Kaip žmonės sako – nelabai ko įdomaus buvo ir po truputį visko atsirado. Geresni drabužiai, video žaidimai, pop ir elektroninė muzika, vakarietiška animacija ir serialai paaugliams. Parodoje rodau ne tik sukurtas fotografijas, bet ir rastus išsaugotus autentiškus 9 ir 10 dešimtmečių daiktus.
Atėję žmonės neretai nustemba ir pajaučia tai, apie ką jau pasakojau. Sakosi turėję vieną ar kitą panašų ar tokį pat daiktą, tuomet labai brangų ir vertintą, ilgainiui pradingusį besikeičiančios kasdienybės sraute.
– Kas netikėto buvo jums pačiam, nuotraukomis rekonstruojant šį laiką? Kas nustebino? Koks jums pasirodė šis laikmetis? Gal galite papasakoti kelių nuotraukų atsiradimo istoriją, kelią?
– Kai pradedi gilintis, tai supranti, kad net ir paprasčiausia rekonstrukcija pareikalaus atidumo, sėkmės ir kantrybės. Esu reiklus sau, negaliu į viską žiūrėti aplaidžiai. O didesnės apimties fotosesijos kartais atrodo kaip iš kosmoso.
Kai reikia rasti autentišką lokaciją, automobilį, kurių kažkada gatvėse buvo pilna, bet išnyko, asociatyvius modelius, drabužius jiems, sudėlioti mizansceną ir dar tikėtis gero oro – pasidaro rūgštu.
Stebina tai, kad atsiranda labai geranoriškų žmonių. Jie gal ne visada iš karto supranta, ką aš čia darau, bet greitai atranda sąsajų su, pavyzdžiui, kinu ir padeda kuo gali. Įsileidžia į kiemus fotografuoti, pozuoja patys ir paskatina savo vaikus, paskolina daiktų ir pan.
Taigi, nepaisant to, kad būna ir sunkumų – tai labai įdomi patirtis. Kiekvienos tokios fotografijos atsiradimas – atskira istorija. Štai sugalvojęs rekonstruoti vaikystės pažįstamo Darelio – vaiko, tuomet jaunesnio nei aš – personažą estiška riedlente rankose, turėjau mintyse aiškų siužetą, lokaciją ir rekvizitus. Bet tik mintyse. Greičiau svajonėse.
Reikėjo gauti tokią riedlentę, kurios ir anuomet buvo retos, o išlikusių geros būklės Lietuvoje kažin ar yra. Taip pat reikėjo berniuko, panašaus į tuometinį draugą, nes visur stengiuosi ieškoti kuo artimesnio tipažo buvusiam. Dar ir lokaciją užsibrėžiau naudoti buvusią visai arti vietos, kur tuomet Darius ir gyveno.
Taigi, gal po pusmečio paieškų įvairiausiuose forumuose atsitiktinai atsirado žmogus, kuris sandėliuke atkasė ir už nedidelę sumą man perleido estišką riedlentę. Tiesa, ratukų guma nuo senumo buvo tiesiog ištirpusi, bet bendra būklė pasirodė nebloga. Atsirado ir modelis, panašus į anuometinį vaiką, kurio tėvai sutiko dalyvauti projekte.
Už dėžučių buvo pieva, kurioje pamenu pirmuosius bandymus žaisti beisbolą.
Mūsų fotosesija įvyko ankstyvą rudenį senų, dar autentiškų pašto dėžučių fone, mano vaikystės gyvenvietėje. Už dėžučių buvo pieva, kurioje pamenu pirmuosius bandymus žaisti beisbolą. O štai pavasarį ten prasidėjo kotedžų statybos. Dabar tokio kadro jau nepadaryčiau.
-
Testas: ar pažinsite Lietuvos teatro, muzikos ir kino legendas iš jų jaunystės nuotraukų?
-
Londono teatre dirbantis A.Gaučas – apie kitomis akimis pamatytą Shakespeare'ą, spektaklius už lango vykstant riaušėms
-
Režisierius Gytis Padegimas: „Kiekvienas iš istorijų operos „Klaipėda“ veikėjų vertas atskiro romano“
– Jūs kolekcionuojate juodus daiktus. Kokie jie ir kodėl atsirado tokios kolekcijos idėja? Ar jums tiesiog patinka juoda spalva?
– Atskiros idėjos kaip ir nebuvo. Taip, man patinka juoda spalva. Joje, mano nuomone, daug estetikos. Įterpdamas ją, derinant spalvas, nieko nesugadinsi. Dažniausiai ir rengiuosi juodai. Taip šalia pradėjo rastis daiktai.
Jų yra visokių, bet įdomiausi gal minimalistiniai, mano kasdienybėje naudojami, kurie kartais žmones nustebina, jie prašo parodyti. Juodoje pieštukinėje – juodi pieštukai, juodas trintukas, juoda metrinė liniuotė, peiliai, net žirklės. Specialiai tų daiktų neieškau, bet jeigu reikia kokio daikto ar aksesuaro ir jis gali būti juodas – kodėl ne?
– Grįžtant prie fotografijos, koks labiausiai įsiminęs nuotykis nutiko fotografuojant?
– Gal toks, kuris ne tik man, bet įsimintinas buvo ir aplinkiniams. Tai – fotosesija, skirta sukurti režisieriaus Gyčio Padegimo portretą. Šiam kažkada pasakius, jog pasiduos bet kokiai mano avantiūrai, jo pavardės įkvėptas sugalvojau iš tikro jį padegti.
Teatro darbuotojai pakvietė gaisrinės automobilį, jį naudojau ir kaip foną antram planui, ir kaip priemonę tarp fotografavimų periodiškai užgesinti režisierių. Buvo karšta, kol pasiekėme vizualiai norimo rezultato. Maestro prisipažino, kad buvo išsigandęs, bet yra žodžio žmogus ir nebuvo kur trauktis (šypsosi).
– Kas labiau artima fotografijose: miestas ar gamta? Margaspalvystė ar juoda/balta?
– Mano kūryboje dominuoja atminties tematika. O vizualiai priklauso nuo kuriamo ar fiksuojamo siužeto bei pasakojamo naratyvo. Kur link jis patraukia – toks ir vaizdas. Pavyzdžiui knyga „At the Bus Stop“ – visiškai apie miestą. Cikle „Padieniai“ šalia portretų – gamtos motyvai.
Dabar kuriama „Legendinė praeitis“ turi daugiau urbanistinių detalių. Keletą serijų yra buvę nespalvotų, kur jaučiau, kad tikrai to reikia, nors šiaip esu spalvotos fotografijos fanas. Nors ir rengiuosi juodai, bet tikras gyvenimas turi būti spalvotas (juokiasi).
– Sakoma, kad kai kurie fotografai labai nemėgsta fotografuotis patys. O jūs? Darotės, pavyzdžiui, asmenukes?
– Asmenukes retai. Fotografuotis nei patinka, nei nepatinka. Paprastai darau tai turėdamas konkretų tikslą, o ne pramogai.
– Ar jūsų kasdienybėje, laisvalaikyje daug fotografijos? Tarkime, jei peržiūrėtume telefono fotogaleriją, kokios nuotraukos ten būtų?
– Pamatytumėte daug gamtos, kurioje mėgstu leisti laiką. Šviesos žaismas miško properšose, laukai, tekantis vanduo, lakstantis šuo. Taip pat telefono kamerą naudoju kaip priemonę kažką pasižymėti. Dar daug screenshot’ų. Turbūt kaip ir kitiems, telefonas yra priemonė kurti savotišką vizualų dienoraštį.
Vaizduotė reziumuoja arba subrandina mūsų suvokimą.
– Ar fotografui svarbi vaizduotė?
– Vaizduotė svarbi visiems. Fotografui ji būtina, bet nepamirškime ir žiūrovo. Vaizduotė reziumuoja arba subrandina mūsų suvokimą. Jei kūrėjas, pasitelkęs vaizduotę sukurs šį tą ypatingo, bet kai kurie žiūrovai bus iki to nepriaugę, tai ta dalis auditorijos atkris. Vaizduotę būtina lavinti.
Pradėti palaipsniui, analizuoti esamas spragas ir jas užpildyti. Tuomet ir kurti, ir suprasti kitų kūrybą bus ne varginantis užsiėmimas, o dar vienas žingsnelis lakesnės vaizduotės link.
– Ar viską galima gerai nufotografuoti? Kas būtina gerai nuotraukai? Kokie būtų esminiai jūsų patarimai fotografui-mėgėjui, nes juk fotografuojame dabar visi?
– Viską galima gerai nufotografuoti, tiesiog tam reikia rasti patį tinkamiausią pateikimą. Vėliau, pačiame atlikime, svarbiausi dalykai yra šviesa ir kompozicija. Be šių dalykų nuotrauka neturės gyvybės ir paskęs beprotiškame šiandienos vaizdų sraute. Ji nebus įdomi nei jums patiems, nei kitiems.
O žmogui, kuris mėgsta ir truputį jaučia, palinkėčiau nepatingėti atsirinkti. Dažnai fotografuojame per daug. Jei iš anksto žinotume, ką norime parodyti ir ką tuo pasakyti – įsimintinų ir vertę turinčių vaizdų būtų daugiau.
