– Kokius projektais vykdote šiuo metu?
– Pastaruoju metu dirbau su įvairiais žmonėmis bei projektais: „Mother Eleganza“, „Smala“, Rūta Kiškyte, „Užupio 14“, Giedriumi Paulausku, „Defect“, „Ten Walls“, „Kritika“ bei kai kuriais žurnalais. Taip pat artėja seniau kurtų projektų apibendrinimas su muzikos leidybine kompanija „Silence“, bet tai bus šiek tiek vėliau.
Turiu nemažai nuotraukų sau. Nuotraukų, kurios man kelia dideles emocijas ir pasitenkinimą. Manau, laikas sudėlios jas į savą istoriją ir tuomet galėsiu jomis pasidalinti vienokia ar kitokia forma.
Turiu nemažai nuotraukų sau. Nuotraukų, kurios man kelia dideles emocijas ir pasitenkinimą. Manau, laikas sudėlios jas į savą istoriją ir tuomet galėsiu jomis pasidalinti vienokia ar kitokia forma
– Skiriate dėmesį daugiau juostinėms ar skaitmeniniu fotoaparatu darytoms nuotraukoms?
– Man labiau miela juostinė fotografija. Daug dėmesio įdedama iki fotografavimo. Vėliau pats fotografavimo procesas yra subtilesnis, kruopštesnis ir reikalaujantis didelės atsakomybės – ne vien fotografo, bet ir komandos.
Net ir viso proceso pabaigoje laboratorijos darbuotojas, kuris ryškina juostelę, gali rezultatą iškreipti, jei išryškina pernelyg kontrastingai, nukerpa kadro kampą (kartais būna ir taip) ar neaišku dėl ko – tavo, technikos ar laboratorijos darbuotojo kaltės – išvis juostelė lieka tuščia. Galų gale rezultatą pamatai tik po ryškinimo ir skanavimo procesų. Visas šis kelias teikia daug daugiau malonumo, kartais nerimo, bet tai ir žavi. Taip pat vaizdas, kurį suteikia techninės juostelės galimybės, man yra priimtinesnis.
– Pradėjote fotografuoti juosta?
– Skaitmeniniu fotoaparatu. Nepaisant vaikystės, kai atsikrausčiau su tėvais į fotografo namus, kur kambarys buvo užverstas knygomis, fotografijomis bei rūsyje buvusia laboratorijos įranga, ir ne viena kamera ar šeimos nuotraukų fotografavimu su „point and shoot“ tipo kameromis. Su analogine fotografija susipažinau kiek vėliau, prabėgus geriems metams nuo to laiko, kai pradėjau fotografuoti.
Paryžiuje dirbdavau su skaitmeniniu fotoaparatu, laisvalaikiu – juosta. Kartais baigęs fotografuoti ar filmuoti kokį nors darbą dėl savęs išfotografuodavau juostelę, dvi.
– Kada pirmą kartą nuvykote į Paryžių?
– Beveik prieš 5 metus, tada man buvo devyniolika. Tuomet gavau pasiūlymą apsistoti Paryžiuje, jei kada nuspręsčiau aplankyti šį miestą. Taip nutiko, kad po dviejų dienų jau vaikščiojau jo gatvėmis. Turbūt tai buvo mano pirmasis žingsnis, kad dabar ir čia reikia džiaugtis šiuo momentu ir tuo, kas yra.
– Kaip patekote į Paryžiaus mados savaitę?
– Kad patekčiau pirmą kartą į užkulisius, padėjo draugai. Pats taip pat mėginau prašyti akreditacijos, bet dabar puikiai suprantu, kodėl jos negavau. Turi būti priežastis, kodėl tavęs ten reikėtų. Vėliau atsirado ta priežastis, nes teko filmuoti, bendradarbiavau kartu su „Elite Model Management Paris“ modelių agentūra.
– Jūsų visi darbai minimalistiniai. Kodėl?
– Visų pirma, man tai yra labiausiai priimtina. Nemėgstu nereikalingų detalių, perspaustos, dirbtinės pompastikos ir panašiai. Nors kartais turiu tokių užsakymų, kada prašo daug detalių, bet retai viskas dera taip, kad man patiktų.
Galbūt pas mus Lietuvoje dar įprasta, kad visi viską gali padaryti. Žinojimas ir suvokimas daugybės dalykų papildo ir praplečia galimybes, bet visų galų meistru nepadaro
– Su kuriuo projektu buvo sunkiausia dirbti?
– Konkretaus projekto neturiu. Sunkiausia dirbti tada, kai nerandi jokio bendro taško arba, kai užsakovas nepasidomi, kaip ir ką fotografuoji, o prašo fotografuoti dalykus, kurie visiškai nėra susiję su mano fotografija.
Galbūt pas mus Lietuvoje dar įprasta, kad visi viską gali padaryti. Žinojimas ir suvokimas daugybės dalykų papildo ir praplečia galimybes, bet visų galų meistru nepadaro.
Todėl, manau, kad geriausia kreiptis į tokį žmogų, kuris daro būtent tai, ko tau reikia. Tuomet ir darbą gali atlikti labiau jam atsidavęs.
– Fotografas turi iš dalies būti ir aktorius?
– Labiau linkčiau sakyti, kad geriau būti savimi, jeigu nori nufotografuoti žmogų tokį, koks jis yra. Turi būti drąsus bendraudamas su žmonėmis. Jei fotografuoji žmones, turi mokėti prieiti prie žmogaus taip, kad jis prie tavęs jaustųsi saugus.
Kai tave priima į savo erdvę, atsipalaiduoja ir pasitiki tavimi, gali labiau atskleisti tikrąją modelio asmenybę. Manau, jei būsi labiau aktorius, prieš tave atsigręš toks pat rezultatas. Nors jei toks tikslas, tai galbūt ir padės.
– Daugiausia fotografuojate moteris.
– Tiesa, nors fotografuoti vyrų nevengiu. Galbūt dėl darbo bei rinkos specifikos viskas susiklostė taip, kad didžioji dalis nuotraukų yra su moterimis. Dėl to labiau kalta mada, nors madoje man ir yra labiau svarbu pati moteris nei drabužis – jis ją tik dar labiau papuošia.
Kalbant apie vyrus, man artimiau yra vyriškas pradas, stipri asmenybė, todėl vyrai mano nuotraukose dažniausiai atsiduria portretuose.
– Ar fotografas turi būti verslininkas, ar vis dėlto menininkas?
– Optimalus variantas – suvokti abi puses
Bandau suderinti realybę, savo norus ir galimybes. Stengiuosi pasirinkti darbus, kurie būtų man įdomūs, galėčiau paaugti jų dėka. Niekada nežinai, kada toks darbas bus – tik dirbdamas tai suvoki, nors nusiteikimas ir visos kitos detalės prieš tai gali būti visai kitokios.
Tačiau kartais renkuosi ir tuos darbus, kuriuos galiu atlikti taip, kad užsakovas paaugtų, ar taip, kaip jam reikia, tam, kad suderinčiau savo galimybes su savo norais. Kitu atveju užsistovėjus vienoje ar kitoje pusėje prasideda vidiniai konfliktai.
– Dirbote ir dirbate su dauguma Lietuvos dizainerių. Su kuriuo buvo lengviausia dirbti?
– Smagiausia dirbti su žmonėmis, kurių požiūris, suvokimas, skonis yra panašūs. Nors ir priešingybės gali puikiai padėti atrasti ar praplėsti požiūrį kuriant kažką naujo, bent jau sau.
Man patinka dirbti su Egle Žiemyte, Rūta Kiškyte, Dainiu Bendiku, Giedriumi Paulausku.
Man priimtiniau, kai kalba darbai. Galima pripasakoti visko, įtikinti žmones, kurie tuo negyvena ir nieko neišmano šioje srityje
– Kaip sekėsi dirbti su reklaminiais Giedriaus Paulausko reklaminiais filmukais? Pamačius pirmąjį buvo labai sunku suprasti pačią idėją, o trečiame ji labai gražiai išgryninta (buvo 3 vaizdo klipai, kurie pateikti kaip viena visuma. Pirmas – abstraktus, kuriame maišomi dažai. Antras – abstraktus, kuriame daugybė sagų, o trečiame paaiškinami abstraktūs vaizdai iš pirmo ir antro siužeto apie džinsų gaminimo procesą).
– Norėta sukurti seriją žinučių, kurios viena kitą papildžiusios atskleis, kiek daug dėmesio, energijos ir žmonių rankų darbo įdedama kuriant Giedriaus Paulausko drabužius.
Su Giedriumi smagu dirbti. Turime labai panašų požiūrį į vyriškumą, todėl išgryninę idėją, kaip papasakoti apie gaminimo procesą, neskubėdami pradėjome viską realizuoti.
Užtrukome pakankamai ilgai, bet smagu, kad turėjome tam laiko. Viską darėme tada, kai tik atsirasdavo laiko, nenorėjome skubėti. Tai man svarbu ir, manau, kad kai nuoširdžiai pats surandi tam laiko, noro, jėgų ir galimybių, padarai daug geriau nei per prievartą.
– Darbai turi kalbėti už save, ar reikia visur lįsti ir save reklamuoti?
– Žiūrint, ko sieki. Man priimtiniau, kai kalba darbai. Galima pripasakoti visko, įtikinti žmones, kurie tuo negyvena ir nieko neišmano. Todėl yra darbai, kuriuos vertini kaip puikius šią akimirką, bet taip pat yra darbai, kuriuos vertini visą gyvenimą.
Daugiau Visvaldo Morkevičiaus darbų galite pamatyti čia: www.visvaldas.com/, visvaldas.tumblr.com/
