Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Svečiuose pas fotografę Violetą Bubelytę – nuo įsigaliojusių mitų iki „sumauto“ meno

Fotografė Violeta Bubelytė – fotomenininkė, kurianti autoaktus ir šiais metais įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros premija už „drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose“. Fotomenininkė pasikvietė pasikalbėti savo namuose, kur ir yra jos kūrybinė studija. Begalės knygų, kelios įrėmintos fotografijos (vienoje – ir jos katinas), taip pat ir garsieji Violetos kūrybos pagalbininkai – veidrodis, užuolaida ir, žinoma, fotoaparatas. Nedaug, bet viskas, ko reikia.
Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę
Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Fone skambant Nickui Cave‘ui ir Tomui Waitsui ilgai kalbėjomės apie kūrybą, gyvenimą, žirgus, kartais nukrypdavom prie kasdieninių dalykų, o vėliau sugrįždavom prie filosofinių klausimų.

Jaunystėje beveik dešimtmetį jodinėjusi Violeta netgi mokė mane, kaip taisyklingai jodinėti žirgu, o ir teigė, kad tas jos užsispyrimas kūryboje gimė iš jodinėjimo.

Atitrūkusios nuo žodžių – žiūrėjome šokių bei įvairiausių spektaklių ištraukas; ne be reikalo – jos fotografijose atsispindi teatras, ypač pantomima, o ir dailė nesvetima – ji savo kūrybą įvardija kaip paveikslus, o save – kaip personažą.

Fotomenininkei itin didelį įspūdį padarė Roberto Wilsono spektaklio „Juodasis raitelis“ (The Black Rider) personažas – velnias, jos žodžiais tariant, „žavus velniukas“, to truputį velniško žavesio, mano akimis, nestokoja ir Violeta, ji daug autoironiškai juokiasi ir sako: „kūryba turi būti ir apie „sumautą“ gyvenimą, koks jis bebūtų“.

Visas ilgas pokalbis ir išsineštos emocijos į interviu rėmus nesutilpo, bet tuo, kas sutilpo, dalinuosi su skaitytojais.

– Violeta, kaip manote, kodėl jus taip dažnai vadina „maištaujančia menininke“?

– Kad aš maištauju – yra mitas, aš sau to neprisiimu. Man asmeniškai niekas nėra pasakęs į akis, kad aš kažko nedaryčiau. Yra buvę siūlymų verčiau pafotografuoti portretą, o aš vis tiek dariau savo. Jeigu būdavo paroda, pavyzdžiui, skirta Lietuvos SSR 40-mečiui, kurioje reikėdavo pakišti kaulą ideologiniam monstrui, kad jį graužtų ir būtų patenkintas, tai negi nuogas „mergas“ ten kabinsi?

Dabar daug kas pasigauna, kad man esą neleisdavo dalyvauti parodose, bet tada iš kur mano gyvenimo aprašyme tiek daug dalyvautų parodų? Juk ne kačiukus su šuniukais fotografavau. Pastebiu tendenciją, kad kalbama, jog man kažkas trukdė, kalbama, kad „ji vis tiek iškovojo“, tad kuriamas mitas ir einama lengviausiu keliu, kalbama apie mane kaip apie auką.

Kuriamas mitas ir einama lengviausiu keliu, kalbama apie mane kaip apie auką.

Taip pat šnekama apie pornografiją mano mene. Kuriant tokį žanrą, kaip mano – yra noras sukurti intrigą, ir žmonės neįsigilina į pasakojimą, ištraukia ką nors iš konteksto.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę

– Prieš pokalbį sakėte, kad jus erzina, jog jūsų kūryba priskiriama feminizmui.

– Mane savinasi feministės; aišku, aš nesu vyras, fotografijose yra moteriškumo. Man sunkiai sekasi priimti tą nuomonę, kad mano kūryboje – moters ryžtingumas. Kas tai ypatingo? Man peršasi mintis, kad jei akcentuojama moters drąsa, ryžtingumas, tai reiškia dauguma yra neryžtingos, nedrąsios? Daug klaustukų.

Mitas, kad vyrai buvo uzurpavę, atseit moterų kūrybos nepraleido. Feisbuke buvo diskusija, kodėl anksčiau buvo tiek mažai fotografuojančių moterų, bet analoginė fotografija yra gana ilgas procesas, moters psichologijai jis, matyt, nėra labai priimtinas.

Senesniais laikais nebuvo taip paprasta ir fotoaparatą įsigyti, reikėjo mokėti ryškinti juosteles, suvokti, kas yra diafragma, išlaikymas, fotoaparato sandara, kas yra užraktas ir visa kita. Taip pamažu kraunasi daug informacijos, tuo labiau įsigyti geresnį fotoaparatą tuo metu reikėjo nemažų pinigų, dar reikėjo žinoti, kokį pirkti. Fotografijoje yra begalė darbo, tad reikia turėti užsispyrimo.

Nė vienas vyras per mano gyvenimą nėra pasakęs „ai, čia kažkokias moterėles fotografuoji“. Ir kai aš visa tai pasakau, gaunu komentarų „tai negi tos moterys tokios neįgalios suvokti?“, atsakau, kad gal ir neįgalios, ką aš žinau, jų reikia klausti (juokiasi). Tada gaunu klausimą „o tai kaip jums pavyko?“. Man atsibodo tas iškreiptas moterų kėlimas: ką, jos pačios negali? Jeigu jos negali, kodėl jas reikia stumti ir traukti? Moteris taip sukonstruota, kad turi būti saugumas, kad vaikai būtų sotūs, aprengti; moterys, besirūpindamos daryti taip, kaip reikia, praranda savastį.

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Svetimos. 2018
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Svetimos. 2018

Mano gyvenimas gerokai sujauktas, mokiausi pati, neturėjau jokios atramos, pasisekė, kad patekau į Fotografijos draugiją, ten buvo labai gera kompanija. Dėl to gal aš esu išlepusi. Kiekvieną ten priimdavo tokį, koks jis yra, buvo įvairovė. Beveik visi buvome nemokyti, nežinojom, kaip reikia, tai darėm, kaip mums geriau ir kaip patys norėjom.

Kalbant apie feminizmą, gal tikrai moterims reikia atramos? Gal mano asmenyje moterys suranda kažkokią atspirtį savyje, tik neprisipažįsta atvirai? Daug patogiau dangstytis kovojimu už teises, teigti, kad vyrai moteris niekina. Bet jeigu tu leisiesi niekinama, tai ir niekins.

– Violeta, kritikai, žurnalistai, meno mėgėjai įvardija jus kaip „drąsią kūrėją“; štai ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate tapote už „drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose“. Kaip jūs pati reaguojate į tokį apibūdinimą?

– Man juokinga (juokiasi). Kas man paaiškins, kas yra drąsa kūryboje? Ar dabar pulsi galvoti, ką kiti apie tave galvoja? Nebus kada dirbti.

Apie drąsą aš nežinau, gal tie, kurie bijo, pakomentuotų daugiau. Daug kas susiję su asmeniniu gyvenimu, daug kas susiję su sportu, jojimu. Jeigu baidysiesi ir nedrįsi – nepajosi. Nuėjau sportuoti, nes norėjau pabandyti, man buvo smalsu. Pabandžiau ir patiko. Susipažinau su žirgais, sužinojau, kad jie puikūs gyvūnai. Užsispyriau išmokti joti.

Gal mano asmenyje moterys suranda kažkokią atspirtį savyje, tik neprisipažįsta atvirai?

Fotografijoje taip pat – aš norėjau išmokti, užsispyriau ir dariau. Tai yra pasirinkimas, o kur čia drąsa – aš nežinau. Kaip ir jojime – yra startas, tu išjoji į maniežą ir net jei jauti, kad tavo žirgas nelabai nori klausyti – turi pabaigti viską iki galo. Kai pradedi tai daryti ankstyvoje jaunystėje, tai lieka visam gyvenimui. Taip pat svarbu, ar tu nori tai padaryti, ar nenori. Buvau užsispyrusi pasiekti tikslą, padaryti kiek įmanoma geriau. Tai persikėlė ir į kūrybą.

O autoironija man būdinga ir gyvenime, dažnai ironizuoju, kai kas nors nepasiseka gyvenime, girdžiu komentarų „baik tu, negalima taip apie save kalbėti, reikia save mylėti“, o aš tyliai galvoju „kad jūs žinotumėt, kaip aš save myliu“ (juokiasi).

– Dešimtmetį jodinėjote, buvote įvertinta apdovanojimais. Ar dar išliko kokia nors sąsaja su žirgais?

– Išliko, buvau pakviesta ir varžybas pafotografuoti, nors dešimtąjį dešimtmetį aktyviau jas fotografuodavau. Tai buvo gyvenimo momentas, kai darydavau užsakymus ir tai buvo malonu, mokėjau tai daryti. Juokaudavau, kad pataikauju raiteliams, nes žinojau, kaip juos fotografuoti, tai yra sportas, meno ten neieškojau, ieškojau gražaus šuolio, įdomesnės kliūties…

Buvo tikrai malonus laikas, nors žinojau, kad tai anksčiau ar vėliau pasibaigs, atsirado vaizdo kameros, aš neturėjau lėšų jų įsigyti, taip tas mano „biznis“ ir nutrūko.

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Undines, 2023
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Undines, 2023

O dėl žirgų – kaip buvusių šnipų nebūna, taip ir buvusių raitelių nebūna (juokiasi). Dar dabar su trenere pasišnekam ir palaikom ryšį. Žirgas yra puikus, tobulas gyvulys, kiekvienas su savo individualiu charakteriu, juos reikia pažinoti. Pavyzdžiui, nepažįstamo žirgo aš nepuolu glėbesčiuoti, ką aš žinau, gal aš jam nepatinku, gal grybštels. Jojimas turi patikti, jeigu eisi prie arklio su baime, jis jaus.

Violeta Bubelyte su Okeanu. Belmontas, 1978
Violeta Bubelyte su Okeanu. Belmontas, 1978

– Jums taip gerai sekėsi jodinėti, bet vis dėlto pasukote fotografijos keliu. Kodėl?

– Kai baigiau gimnaziją, nebuvo tokios specialybės kaip jojimas. Galėjau stoti į gimnastiką, plaukimą, bet ką tu ten darysi, jeigu esi raitelis? Juk čia visiškai kita sfera. Viskas susijaukė, stoti bet kur, kad gaučiau kokį nors diplomą, nenorėjau. Buvo prigimtinis potraukis dailei, bet tuo laiku jis nebuvo išreikštas, nes nebuvo tam terpės.

– Jūsų kartos fotografai dažnai atsigręždavo į reportažinę fotografiją, kasdienybės objektus, siekdavo įamžinti laikmečio istoriją. Jūs ėjote kitu keliu – atsigręžėte į save, esate sakiusi, kad norėjote daryti savaip. Kodėl?

– Nebuvo jokių apribojimų.

– Bet fotografuoti autoaktus nebuvo populiaru?

– Tuomet, kai pradėjau fotografuoti, apie Domicelę Tarabildienę (tarpukario fotografė, fotografavusi autoportretus – red. past.) dar nebuvau girdėjusi.

Nebuvo daug fotografų menininkų, autoakto žanras nėra lengvas. Tai nėra toks populiarus žanras, kad fotografuotų kas netingi. Tam reikia truputėlį gilesnio mąstymo. Dažnai banaliai kalbama apie kūną ir kūniškumą, bet ne apie „mėsą“ čia kalba.

Savęs autoaktuose aš nevadinu savimi, aš vadinu jau kitu, aš išeinu iš savęs. Tai yra kitas personažas. Taip, jis turi mano išvaizdą, bet jis gyvena savo gyvenimą. Tas personažas yra niekas, jis neturi jokio socialinio statuso, jis neturi praeities, taip pat jis neturi ir ateities. Jis yra akimirkoje. Aš mėgstu gaudyti akimirkas, atrodo kažkas nereikšminga, bet aš pastebiu.

Savęs autoaktuose aš nevadinu savimi, aš vadinu jau kitu, aš išeinu iš savęs. Tai yra kitas personažas.

Mano laiku vyrai dažniausiai fotografuodavo kitas moteris. Sugrįšiu prie feminizmo – niekas tų panelių pozuoti neversdavo, joms už tai dar ir sumokėdavo. Jeigu pati nenori – niekas tavęs nenurengs. Juk surišę niekas neveda. Pagrindinė mintis būdavo jaunystė, grožis, daugiau minties nereikėjo, ir visi rankom plojo „ak, kaip gražu“. Man kelia juoką, kai merginas veždavosi fotografuoti į mišką, juk kaip jai ten nepatogu; spygliai, vabalai, uodai (juokiasi). Bet tos panelės niekas per prievartą į mišką neveždavo. O kalbama, kad vyrai jas išnaudojo, tai o kodėl merginos eina šokti striptizo?

– O kodėl jūs nesilaikėte kanonų, kodėl ėjote savu keliu?

– Aš nenorėjau jų laikytis. Aš dariau taip, kaip noriu, niekas man netrukdė, ir niekas neįsakinėjo.

– O kaip atradote autokaktų fotografiją?

– Aš neturėjau minčių, kad įsivelsiu į šitą procesą. Mano draugai buvo jojikai, aš atėjau ne iš bohemėlės. Tiesiog nėriau į meno vandenį galvodama – kas bus, tas bus. Pradžioje viena jojikė man papozavo, bet mes trumpai „pažaidėm“, tada nusprendžiau pati surizikuoti.

Norėjau pabandyt akto žanrą, tai buvo labiau kaip žaidimas. Dirbau laborante pas Julių Vaicekauską, jis man buvo atrama, tarsi pirmas laiptelis, o vėliau jau šuoliavau pati. Jam pasakiau, kad noriu išbandyt autoakto žanrą, jis pasakė, kad pirmiausia išmokčiau nufotografuot apsirengusį žmogų, kad įvaldyčiau techniką, bet aš neturėjau kantrybės (juokiasi). Gal autoaktus pradėjau fotografuot dėl lengvabūdiškumo, avantiūrizmo, impulsyvumo.

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Laikas apsispresti, 2022
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Laikas apsispresti, 2022

Galvojau, o ką aš prarasiu? Aš surizikavau, galvojau – jei jau kas nors ką nors sakys, tai aš kaip nors atlaikysiu. Pirmose fotografijose stengiausi, kad veido nesimatytų, bet ne iš baimės, o tam, kad išvengčiau kvailų kalbų.

Seminare Nidoje pirmuosius mano darbus priėmė labai teigiamai. Ir aš pagalvojau, o ko man vargti? Juk pažįstamų nėra, visi draugai jojikai, visai kitas pasaulis. Ir aš pradėjau šitą žaidimą, nė nemaniau, kad visa tai išsitęs į tokį ciklą, neturėjau tokio tikslo. Taip pamažu eksperimentavau nesiremdama fotografiniais kanonais – tuo, ką aš matydavau: vyrišką pasaulį, fotografuojamas gražias paneles, nes tai – ne mano pasaulis. Aš pradėjau kurti savo pasaulį.

Dirbdama spaudoje supratau, kad prarandu vidinį bagažą, dvasią, nes kūryboje reikia būti švaria galva. Turi nepersekioti nebaigti darbai, nuovargis, svarbu, kad nekurtum mechaniškai, būtų jausmas. Svarbu, kad būtų tema, apie ką kūryba – nors ir apie sumautą gyvenimą, koks jis bebūtų. Nebūtinai mano gyvenimą, aš nereflektuoju savo asmeninio gyvenimo. Tačiau visa kūryba susijusiu su asmenine patirtimi.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę

Kadangi fotografuojančių moterų buvo labai mažai, aš buvau labai pastebima. Buvo sudėtinga daryti reportažus, fotografuoti mieste. Buvo pora atvejų, kai prie manęs prisikabino: ką čia darai, atiduok fotoaparatą! Dar buvo tarybiniai laikai, kilo klausimų, kodėl aš fotografuoju, buvo kažkoks įtarumas, nepasitikėjimas vieni kitais – kur čia saugumietis, o kur čia šnipas.

Svarbu, kad būtų tema, apie ką kūryba – nors ir apie sumautą gyvenimą, koks jis bebūtų.

– Ilgus metus dirbote fotografe spaudoje, kodėl vis dėlto sugrįžote prie kūrybos?

– „Verslo žiniose“ nežadėjau ilgai dirbti, bet užstrigau šešiolikai metų. Grubiai tariant, mane išmetė iš „Verslo žinių“. Būčiau pati išėjus, bet nepalaukė dar metų. Bet aš jau buvau pasiilgus kūrybos, nes per darbą buvau atitrūkus nuo kūrybinės sferos. Atgal į kūrybą nėriau avantiūristiškai, nelaukdama, kol kas nors pakvies (juokiasi). Paskambinau Dariui Vaičekauskui ir pasakiau „Dariau, ar nori mano parodos?“, ir jis mielai sutiko. Ir viskas taip vėl prasidėjo, tik blogai buvo per pandemijos metus, dveji metai karantino viską „nuvalgė“.

– Galėtumėte pasakyti, kad geriau jaučiatės ne rutininiame darbe, o kūrybiniame?

– Spaudoje yra kitos žaidimo taisyklės, ten elgiesi atitinkamai – tai yra tarnyba. Tai yra tas pats, kaip daryti užsakymą. Kūryboje man nereikia daryti užsakymų, noriu kuriu, noriu nekuriu. Dažnai moterys sako „aš negaliu nekurti“, aš tai galiu (juokiasi).

Galiu ir metus nekurti, jeigu nėra minčių. Turi įvykti kažkoks judėjimas smegenyse, o jeigu ne – tai kam kartoti tą patį?

– Minėjote dailę, taip pat jūsų kūryboje atsispindi teatras: regis, jums ši meno šaka itin svarbi; atrodo, kad galėtumėte būti teatro artistė. Tad, regis, yra daugiau meno formų, kurios jus traukė, kodėl vis dėlto pasirinkote fotografiją?

– Aš nežinau. Viskas susipainiojo – buvo noras judesio, pantomimos, vaidybos, bet be teksto. Visai nenoriu svetimų tekstų ir vaidinti to, ko aš nenoriu. Gal net iš tingumo – negaliu persikūnyti į kažkokį man priskirtą personažą, kuris man yra visiškai svetimas. Aš visai nenoriu vargintis, bandyti tą personažą suvokti per save. Man geriau be žodžių suvaidinti tai, ką aš fantazuoju, ką aš jaučiu. Mėgstu interpretuoti kažkokį reiškinį pagal savo vizijas. Man tai yra artimiau. Gal ir galėčiau vaidinti, jeigu labai reikėtų (juokiasi).

– Ar galėtumėte nusakyti, kaip dailė ir teatras atsispindi jūsų fotografijose?

– Nežinau, kažkaip savaime. Tai nėra mėgdžiojimas. Būna, kad matai spektaklį, kuris patinka, bet juk nekartosi to paties. Pagalvoji, kad mintis gera, ir tada ieškai savo variantų. Toks žaidimas, nes juk visąlaik į ką nors remiesi. Nors, kai aš augau, tai beveik nebuvo į ką remtis, aš kūriau savo paveikslus-fotografijas taip, kaip išmaniau. Kartais manęs klausia, ką reiškia koks daiktas, pavyzdžiui, kokia dėžė, o aš atsakau „nieko nereiškia, tai yra pagalbinė priemonė sukurti vaizdui“.

O kai aplink tą dėžę vaikšto dvi figūros – jau atsiranda siužetas. Vėliau mano siekis buvo visiškai išnaikinti konkrečią vietą. Pradžioje fotografijose dar matėsi mano kambarėlis, parketas, sienos. O skaitmeninė fotografija leidžia sukurti visiškai kitą viziją. Kartais net ir beorę erdvę.

Aktorė, teatro pedagogė Elena Savukynaitė, pamačiusi mano parodą pasakė „čia ne fotografija, čia teatras“. Man labai patiko šis apibūdinimas. Piešti nemoku, nors norėjau, bet, matyt, man neduota. Fotografija paprasčiau – jau turi vaizdą, gali juo manipuliuoti, ir viskas man susivėlė į tokį keistą žanrą. Mano fotografiją reikėtų vadinti autofikcija, nors šis terminas fotografijoje dar nepriimtinas, nes Lietuvoje nėra daug tokių bandymų.

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Gera zinia, 2022
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Gera zinia, 2022

Esate minėjus, kad jūsų darbuose paliekama vietos interpretacijoms. Ar jums svarbu būti suprastai?

Man svarbu būti suprastai, kaip ir kiekvienam kūrėjui, nors galbūt žiūrovas gali pamatyti kitą dalyką, kurio aš neakcentavau savo kūrinyje.

– Jūsų manymu, ar išvis yra toks dalykas, kaip neteisinga kūrybos interpretacija?

– Yra. Būna naivuolių, kurie aiškina, kaip yra iš tikrųjų. Tada aš pasipriešinu ir galvoju „ko aš čia išvis kišau trigrašį, galvokit, kaip jūs norit“. Būna tokių beviltiškų atvejų, kai žmogus mato tai, ką pats nori matyti, ko ten visai nėra. Būna, kad noriu ką nors pasakyti savo kūriniu, o žiūrovas to neįžiūri.

– Esate sakiusi: „Man reikėjo daugiau nei tik kūnas, daugiau nei tik erotika, daugiau nei vien forma. Man reikėjo minties.“ Tad jums svarbu, kad žiūrovas pamatytų tą jūsų mintį?

– Ko gero, taip. Dėl to ir kuriu. Paleidžiu į gyvenimą savo kūrinį, nepalieku jo stalčiuje, tegul jis keliauja, nes juk galima ir niekam nerodyti. Nors manęs nepaveikia neigiama kritika, aš vis tiek darysiu, kas man pačiai įdomu. Buvo ir frazė apie pornografiją mano kūryboje.

Galėjau apsiverkti ir guostis „mane skriaudžia“ (juokiasi). Jeigu leisiesi skriaudžiama, tai ir skriaus. Juk visada atsiras koks idiotas, ar kokia bobelė, kurie pradės aiškinti, kaip turi būti. Paprasčiausias būdas – atsiriboti nuo tokių žmonių. Man daug maloniau bendrauti su suprantančiais, mąstančiais žmonėmis, kurie patys gali pasidalinti savo patirtimis, savo įspūdžiais. Nebūtinai apie mano kūrybą, gali ir apie savo, bet tai yra daug įdomiau.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Svečiuose pas fotomenininkę Violetą Bubelytę

– Paminėjote, jog nėra prasmės savo kūrybos slėpti stalčiuje. Ką patartumėte žmogui, kuris kuria, tačiau nedrįsta savo kūrybos parodyti viešumoje?

– Galiu pasakyti abejojantiems, bet čia ne apie kūrybą, o apie darbo laikraščiuose pradžią – buvo sunku, visiškai nepažįstamas dalykas, o reikia eiti pas žmogų ir vaidinti fotokorespondentę. Buvo nedrąsos, drovumo, bet labai laiku pagavau tą baimę už uodegos, galvojau: „na ir kas, jei nusišnekėsiu, daugiau niekas manęs nebematys.“ Tas man labai padėjo įgauti to gerojo įžūlumo.

Aš teisėja tik pati sau.

Aš pati darau, ką noriu, turiu užsispyrimo dar iš jojimo laikų, kad jei pradėjau, turiu mintį, noriu pabaigti. Aš teisėja tik pati sau. Jei kartais abejoju, ar darbą leisti į pasaulį, parodau kokiam pažįstamam žmogui, kad patvirtintų, nes kartais darbas jau būna nusibodęs vien jį betvarkant. Galvoju, ar mest lauk, ar visai nieko. Jeigu kitas žmogus patvirtina, kad visai nieko, palieku darbą gyventi.

Dėl kūrybos – patarčiau pirmiausia parodyti draugui ar draugei, kuris tą žmogų pažįsta ir išmano tą sritį, kad įvertintų, ar tai yra vartotina. Nebūna gi visi darbai idealūs. Tame yra ir auklėjimo dalykas, vidinės baimės „ką kiti pasakys, ar įvertins?“. Mergaitėms sakoma – tu turi gerai ATRODYTI. Darbą gerai padaryk, o ne atrodyk (juokiasi).

– O kaip jūs pati įsivertinate, ar jūsų fotografija gera, ar ne?

– Visokių būna, kartais atrodo, kad aš geniali, o kartais atrodo, kad aš niekų pridariau. Kūrybos pradžioje, kai dar mokaisi, tai abejoji, nežinai, kaip save įvertinti. Dar trūksta vidinio bagažo. O per tiek metų atsiranda patirtis, daugiau žinojimo. Tais laikais, kai pradėjau kurti, trūko ir informacijos, spektaklių, dar tarybiniais laikais žurnale „Nemunas“ skaitydavau recenzijas apie vakarietiškus spektaklius ir šaipydavausi „Ak, kaip aš mėgstu skaityti apie tai, ko niekados nepamatysiu“ (juokiasi).

– Gal atsimenate, kas buvo užfiksuota pirmojoje jūsų padarytoje nuotraukoje?

– Pirmoje buvo kažkas su jojimo treniruote. Patyliukais buvo nušvilptas mano dėdės fotoaparatas, man buvo gal keturiolika metų, o daiktas brangus. Kai visai maža buvau, dėdė fotografuodavo ir leisdavo man šalia pasėdėti, man buvo labai įdomus visas tas procesas. Dabar jau tos nuotraukos kažkur išdalintos, nors dar turiu porą iš tų senų laikų likusių. Išvis, aš savo nuotraukų su žirgais turiu labai mažai.

– O jūs dažniau būnate patenkinta kūrybiniu rezultatu, ar nepatenkinta?

– Dažnai būna taip: „O velnias, gerai“ (juokiasi). Tol, kol šviežia. O po to ateina techniniai dalykai, ir galvoji „ar pabaigsiu aš čia vieną kartą, kaip ta fotografija man nusibodo“.

– Žiūrovas turbūt dažnai galvoja, kad jūsų fotografijose egzistuoja tik kūrybinė dalis, bet dar yra ir techninė. Ar jums maloni ta dalis?

– Kai darai tai, kas patinka, tai aišku, maloni. Kompiuteriu aš galiu pakeisti erdvę, galiu pakeisti tikrovę.

– O ar daug redaguojate, ar jūsų fotografijos daug pakinta nuo pirminio rezultato?

– Įvairiai būna. Beveik nebūna, kad visai neredaguoju, dirbant namuose ne visada būna idealus apšvietimas, dubliuojant figūras irgi ne visada idealiai išeina.

– Kodėl nepasilikote prie juostinio fotoaparato, o dabar kuriate su skaitmeniniu?

– Vienas dalykas – platesnės kadro transformavimo galimybės. Ir aišku, tai su lėšomis susiję, nes juostiniam reikia popieriaus, visos chemijos, didintuvo. Man tiesiog parūpo pabandyti kurti su skaitmeniniu ir man patiko. Buvo minčių grįžti prie analoginės fotografijos, o gal ir grįšiu, nežinau. Bet su skaitmeniniu – daugiau laisvės fantazijai. Su analogine jau reikėtų nuomotis studiją, net akrobatus, ilgą kartį ir panašiai. Aš pati savarankiškai to nepadaryčiau.

– Jūs kuriate viena, ar jums netrūksta kažkokio atgalinio ryšio su modeliu, bendrijos?

– Gal aš per daug reikli; aš noriu, kad modelis mokėtų vaidinti. Ir svarbu – nesimaivyti. Maivymasis nuo emocijos labai skiriasi. Pati įsivėliau į šitą žaidimą ir man visai patinka. Kartais pagalvoju „kiek dar, kiek gi dar?“, bet vėl kokia nors idėja išlenda ir mąstau, na, dar padarysiu. Turiu vieną tokį negerą bruožą – man reikia dabar, ir būtent dabar, nes dabar aš galiu, turiu impulsą. Per tą laiką, kol pasikvieti modelį – viskas subliūkšta.

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Aplodismentai seseliui, 2018
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Aplodismentai seseliui, 2018

Taip pat man netinka tik pozuotojai, ne aktoriai. Pavyzdžiui, nuogų panelių, stovinčių kur nors ežero viduryje, fotografijos man neįdomios. O jos įpratusios pozuoti būtent tam žanrui.

Kartais pagalvoju apie modelį, bet vis dar einu tuo pačiu pramintu taku. Nes aktorių aš net ir nekalbinsiu, aktorius yra aktorius, ne pozuotojas. Dar yra ir tam tikros visuomenės dalies požiūris, nes jeigu aš ir prisikalbinčiau kokią nors merginą ar vaikiną, ar nesugadinčiau jam ar jai gyvenimo? Aš nežinau kito žmogaus aplinkos, nežinau jo tėvų, draugų, brolių, seserų. Ar jų paskui nepasmerks? Aš tai atlaikiau, o kitas gal neatlaikys.

Daug kas klausia, kodėl fotografuoju save?

– O kodėl jūs manote, kad šiais laikais nuogas kūnas mene dar gali būti smerkiamas?

– Kažkas su tuo yra. Gerai, kol mes savo terpėje. Iškelkit koją į kitą sferą, kur ne menininkai, ne žurnalistai, kurie dirba ką nors kitą. Tie, kurie žiūri kokią „TV pagalbą“, parodykit aktą, kokia bus reakcija? Su kritikais aš mažai bendrauju , o jei kas nors vapa nesąmones, tai aš pasakau: „nusiraminkit ir nekliedėkit“ (juokiasi). Kvailių visada bus, arba nenorinčių suprasti.

Daug kas klausia, kodėl fotografuoju save? Žmonės įpratę, kad turi būti autorius ir turi būti pozuotojas. Kodėl save? Nu neturėjau aš ką fotografuoti, o paskui patiko (juokiasi). Tada ir išlindo duomenys vaidybai, pantomimai, šokiui. Negaliu suvaidinti viso spektaklio, nes ir pajėgumai ne tie.

– Gal galima pasakyti, kad per savo fotografiją dabar įgyvendinate ir savo svajones vaidybai?

– Manau, kad taip.

– Paminėjote, kad kurti jums reikia dabar, ir būtent dabar. Jei kūryboje kyla idėja, negalite laukti, turite dabar ir čia įgyvendinti?

– Taip, tai tarsi impulsas viduje. Jauti, kad jau gali kurti. Tas galioja ir su fotografijų redagavimu, darau viską iš karto. Nes kitą dieną gali nekilti jokių idėjų.

– Apie savo kartą esate sakiusi „Mūsų pirmtakai – pokario vaikai. O mes – post hipiai, pasinėrę į džiazą, roką ir alternatyvią muziką. Ištremti ar pasodinti už kūrybą jau niekas mūsų nebegalėjo, matyt, todėl ir turėjome daugiau drąsos ir įžūlumo.“ Jūsų jaunystės laikmetis nepaprastai įdomus, neretai romantizuojamas pokario menininkų gyvenimas, veikla, bohema. Papasakokite, kokia gi buvo jūsų jaunystė išsilaisvinus iš sovietmečio gniaužtų?

– Mano gyvenimas nebuvo labai nuoseklus, man pasisekė, kad aš surizikavau ir mane priėmė dirbti laborante. Net nežinodama, kad turiu kažkokių gabumų įstojau į fotografų draugiją, paskui ten perėjau dirbti į administraciją, turėjau prabangą virti visame tame katile. Ten buvo fainas kolektyvas, iš tikrųjų draugija.

O koks buvo gyvenimas – dabar sunku pasakyti, kartais kvailiodavau, kaip ir visi jauni žmonės daro. Nueidavau į spektaklius, dažniausiai viena.

Mano aplinkoje nebuvo tos tikrosios bohemos. Tų klasikinių paklaidžiojimų irgi nebuvo, daugiau susiburdavome kažkur pas kažką. Mes žinojom, kad gyvenam sovietmetyje, tad žaidimo taisyklės buvo aiškios – niekur negalima. Tad mes prasimanydavome užsiėmimų patys sau. Nebuvom disidentai, nors mes žinojom, kad primestos taisyklės – nesąmonė, ir stengėmės išlaikyti savastį, susikurti savo pasaulį. Tai buvo siurrealistinis gyvenimas, tad viską labai sunku perteikti, tai reikia pragyventi.

Dabarties laikais, kai gyvenau Fabijoniškėse, atskirame bute, kompensavome – gimtadieniai, Kalėdos, draugai, šokiai. Buvo smagu. Daug kas prisimena: „oi, pas Violetą kokie baliai būdavo, metus šventėm“ (juokiasi).

Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Ten, kur baigiasi viskas, 2022
Violetos Bubelytės nuotr./Violeta Bubelyte. Ten, kur baigiasi viskas, 2022

– O ar pastebite esminių skirtumų tarp savo kartos ir dabartinės?

– Žinoma, kartos skiriasi. Dabar labai šaunus jaunimas. Pavyzdžiui, pastebiu jaunimą per parodų atidarymus – malonumas stebėti, jų akys blizga, jie nori sužinoti. Nebėra baimės bendrauti su nepažįstamu žmogumi, priešingai nei sovietmečiu.

Dar girdžiu iš savo kartos „ai, tie jauni žmonės nieko nesupranta“, o aš sakau – su jaunimu reikia draugauti, o ne krauti ant jo, kad jis ne toks, kokie mes buvome. Aš savo laiku kartais pati asmeniškai girdėdavau iš senų moterų, kad man gerai, nes aš jauna. Iš nevilties atsakydavau – aš irgi pasensiu, bet nu dabar tai negaliu (juokiasi). Manau, kad jaunimas dabar daro, kuria savo gyvenimą, karjerą ir nesidairo į praeitį.

– Tariantis dėl interviu buvote užsiminusi, jog turite viziją fotografijų ciklui „Paklydusios sielos“, jau yra siužetas, tačiau jis dar nepavirto vaizdu. Gal galite plačiau papasakoti apie šį fotografijų ciklą.

– Turiu sugalvojus siužetą, bet dar jo nesudėliojau. Turėtų būti kažkas panašaus, kaip tapytojo Giotto di Bondone (viduramžių italų tapytojas ir architektas - red.past.) tapyti angelai, bet tai nebus kopija.

– Jūsų kūryboje nemažai religinių motyvų.

– Man šiaip įdomu, graži pasaka. Aš nesu religinga, esu laisvamanė. Religiją aš vadinu ramentais silpniems žmonėms. Katalikybėje viskas griežtai nustatyta: būsi blogas – Dievas nubaus. Tiesiog, man įdomūs patys religiniai siužetai.

– Esate apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Ką jums reiškia toks įvertinimas?

– Vadinasi, ne be reikalo dirbu, ne be reikalo užsispyrusi dariau savo, nors tu ką. Antros premijos taigi nebeduos. Tarsi siekiamybė, o dabar viskas pasiekta. O dar norisi, taigi skanu, duokit dar, o nebėra (juokiasi). Čia ta mano neišgydoma ironija.

Skirmanto Lisausko / BNS nuotr./Violeta Bubelytė, Gitanas Nausėda
Skirmanto Lisausko / BNS nuotr./Violeta Bubelytė, Gitanas Nausėda

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai