Šiam pokalbiui fotomenininkas pakvietė į savo studiją namuose. O čia – pats darbymetis, mat liepos 4 d. Vilniaus Rotušėje bus atidaryta paroda „85 Antano Sutkaus vasaros“. Joje bus eksponuojama po vieną nuotrauką kiekvienai šio Lietuvos fotografijos klasiko gyvenimo vasarai bei dar keliolika didelio formato darbų, kuriuos atrinko pats menininkas.
Nors su A.Sutkaus darbais Lietuvoje užaugo ne viena karta, tačiau menininkas ir šiandien randa kuo nustebinti, iš savo milžiniško archyvo traukdamas vis naujas, iki šiol neregėtas nuotraukas ir taip tik patvirtindamas, kad Meistro kūryba yra neaprėpiamas lobynas, kuriame slypi praėjusio laiko, žmonių gyvenimų bei užmarštin benugrimztančios epochos akimirkos.
-
Plonytis europietiškos civilizacijos sluoksnelis, o po juo – „rusiška“ prigimtis: kokią Rusijos kultūrą atskleidžia istorikas O.Figesas?
-
Knygą apie Vilnių parašęs prancūzų rašytojas: „Iš jūsų galime pasimokyti drąsos, atvirumo ir skaidrumo“
-
Septyni P.Variakojo gyvenimo dešimtmečiai cirke: debiutas trejų, numeriai su kiaulėmis ir klouno drąsa sakyti tiesą
Per pastaruosius šešerius metus A.Sutkaus kūryba plačiai pasklido ir po pasaulį – garsi Vokietijos fotografijos leidykla „Steidl“ išleido net keturis albumus: „Planet Lithuania“, „Pro Memoria“, „Children“, „Street life“. O pakeliui – ir dar keli leidiniai – albumas „Moterys“ bei fotografijų knyga apie sovietinės nomenklatūros gyvenimą.
Pasak fotografo, šie albumai – tai didžiulis jo įvertinimas, o kartu ir įsipareigojimas dirbti tol, kol neištiksėjo paskutinės gyvenimo akimirkos.
– Antanai, net sulaukęs tokio garbingo amžiaus ir šiandien tebedirbate ne ką mažiau nei anksčiau – albumai, parodos... Iš kur semiatės šitiek jėgų?
– Taip išmokau per savo gyvenimą. Visuomet daug dirbau, nebuvo kada ilsėtis. Per tuos kūrybos metus vos kelis kartus vasarą atostogų turėjau. Aišku, laikas fotografijai ir Fotomeno draugijos reikalams buvo atimtas iš šeimos, vaikų... Bet jau nieko nepakeisiu – pats pasirinkau, niekas juk nevertė.
Dabar gal mieliau kieme po medžiu sėdėčiau, o ne prie savo archyvo. Su draugais susitikčiau – pasikalbėtume, patylėtume... Tarnystė juk negali trukti amžinai: net ir caro kariuomenėje po dvidešimties metų rekrutus paleisdavo namo...
Bet ar tikrai geriau jausčiausi sėdėdamas po medžiu – nežinau.
Suprantu viena: šių darbų atidėti jau nebeturiu laiko. Prieš dvidešimt metų man nustatė vėžį, bet aš vis dar esu gyvas. Kas mėnesį man leidžia vaistus, kurie stabdo ligos progresavimą. Tačiau vieną kartą tai gali nebepadėti... Tad turiu būti pasiruošęs. Štai kodėl ir darau tai, ką dar galiu padaryti.
– Visa tai iš įsipareigojimo kūrybai?
– Ne. Tai yra normali kūrėjo pareiga. Juk kol turi ką rodyti – rodai. O kai nebeturėsi – tai savaime taškas jau bus padėtas...
Kai 2005 metais man diagnozavo vėžį, gydytojo paklausiau – „Ar dabar turiu keisti gyvenimo būdą?“ „Nieko nekeisk, – pasakė. – Jei tiki Dievą – melskis, jei netiki – vis tiek melskis.“ Tai aš iki šiol ir meldžiuosi...
– Prie fotografijų?
– Taip. Mano darbas yra mano malda.
– Jūsų archyvas, rodos, yra neišsemiamas istorijos vaizdų lobynas – kiekviename naujame albume ir parodoje vis randate žiūrovus kuo nustebinti.
– Tai kartu ir laimė, ir didžiulis rūpestis. Štai jau treti metai viešai vis kalbama apie karo grėsmę, o man niekaip nepavyksta susisiekti su kuo nors, kas pasakytų, ką karo atveju reikėtų daryti su savo archyvu.
Netoli mano namų yra ir oro uostas, ir kariuomenės štabas. Ir man baisiai neramu: žinant, kokie rusai yra netaiklūs, aš rimtai išgyvenu, kad jie gali pataikyti į mano archyvą... Ir visa tai akimirksniu tiesiog pranyktų...
Deja, Lietuvoje kol kas nėra Fotografijos centro, nors buvo daug žadėta... Tad kas belieka fotografams – viso savo gyvenimo archyvus dovanoti muziejams tikintis, kad valstybė bent taip jais pasirūpins?
Bet man tokia situacija neatrodo normali. Vyriausybės keičiasi, o menininkai ir toliau gyvena pusbadžiu gaudami vos kelių šimtų eurų valstybines pensijas... Ir kaip aš galiu dovanoti savo archyvą – kas tuomet pasirūpins mano žmona ir vaikais?
– Kokias emocijas ir mintis jums pačiam sukelia darbas su archyvu ir tas nuolatinis grįžimas į praeityje užfiksuotas akimirkas?
– Mane apima pasididžiavimas savo karta, kuri pamažu išeina ir jau nebesugrįš. Taip pat daug fotografavau savo tėvų bei senelių kartas – jos yra mano kūrybos pamatas.
Deja, mano ankstyvuosius archyvus pusbrolis paleido į dangų dūmais – tos juostelės labai gražiai degė... Ten įamžinau pirmuosius savo socialinius reportažus iš Ežerėlių darbininkų gyvenvietės 1955–1956 metais. Gaila, iš to meto išliko vos keli atsitiktiniai kadrai.
Žiūrint visas šias nuotraukas mane apima ilgesys. Bet tai ne sovietmečio ilgesys, o vaikystės, jaunystės, pirmos meilės ir idealų, kuriems tarnavome.
Deja, šią pokario kartą dabar bandoma panaikinti, lyg jos nebūtų buvę. Ateina jaunimas, kuris pats nieko nesukūrė ir mano, kad pasaulis nuo jų ir prasideda... Tokiems kliūva ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir Justinas Marcinkevičius.
Bet juk nuo Marcinkevičiaus žodžių prasidėdavo visi didieji Sąjūdžio mitingai... Štai kodėl man jis yra šventas žmogus, pasišventęs idėjai. O dabar kažkas sugalvoja išmesti jį iš literatūros olimpo ir negailestingai sutaršyti...
– Nebijote, kad kada nors gali ateiti ir jūsų eilė?
– O ko čia bijoti? Šiais metais turėtų pasirodyti mano albumas apie Lietuvos nomenklatūrą. Pirminis jo pavadinimas buvo „Pravda“, tačiau man toks variantas neatrodė tinkamas – labai jau prastos istorinės asociacijos... Dabar linkstame link pavadinimo „Dolce Vita“, tačiau ir jis dar gali keistis.
Tai bus albumas apie Lietuvos kompartijos nomenklatūrą ir jos gyvenimą. Daug jų fotografavau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos – dar gerokai iki Fotografijos meno draugijos įkūrimo. Iš pradžių gan epizodiškai, vėliau – gan intensyviai.
Tai nebuvo kažkokie užsakymai – viskas dėl kontaktų. Fotografiją naudojau kaip priemonę gauti naudos. Žinoma, ne tiek sau, kiek Draugijai. Pripažįstu, kad tai buvo merkantilinis interesas. Tačiau tik tokiu būdu galima buvo įsteigti Draugiją, ją išlaikyti ir išlikti.
Penkerius metus vadovavau jai nebūdamas komunistų partijos nariu – anuomet tai buvo negirdėtas dalykas... O kai šį nesusipratimą pastebėjo – padaviau dokumentus ir po kurio laiko, galiausiai, mane priėmė.
– Štai kodėl būsimoje knygoje tarp įvairių sovietinės nomenklatūros veikėjų įdėjote ir savo paties portretą?
– Taip, juk aš ir pats buvau nomenklatūros dalimi, priklausiau partijai. Tačiau čia visuomet žiūrėjau savo ir Draugijos reikalų: gyniau Romualdą Požerskį, rūpinausi Aleksandru Macijausku ir Romualdu Rakausku – tokie buvo mano interesai.
Bet aš negyniau Andrejaus Sacharovo, kuomet jį teisė Vilniuje, mat gerai supratau, kad tai pavojinga. Aš nebuvau tam pasiruošęs...
– Ar dėl to šiandien jaučiate kaltę?
– Nejaučiu kaltės – mano kūryba mane reabilituoja... Štai kodėl ir savo kartai dabar skirčiau ne pensijas, bet stipendijas už tai, kad jie tą komunistinės okupacijos laikotarpį išgyveno.
Bepigu dabar švaistytis kaltinimais dėl tuometinių mūsų pasirinkimų. Juk šiandien galima už kelis šimtus eurų nuskristi kad ir į pasaulio kraštą... O mes tokių galimybių neturėjome. Septynerius metus man nebuvo leista išvykti į kapitalistinius kraštus – matyt, buvau nepatikimas...
Bet ir tada mes dirbome dvigubą darbą: vieną čia, o kitą – į Vakarus veždami ar siųsdami savo darbus ir tokiu būdu pasakodami apie Lietuvą. Neatsitiktinai kai kuriuose Vakarų Europos muziejuose dabar yra labai rimtos lietuviškos fotografijos kolekcijos. Visa tai darėme slapta per pažįstamus, apeidami Maskvą ir cenzūrą.
– Pasirašydamas savo knygas dažnai rašote: „Linkėjimai iš XX-ojo amžiaus“, nors išties didžioji dalis jūsų fotografijų sukurta sovietmečiu. Šiandien mūsų visuomenėje vis dar bandoma suprasti, kas su mumis tuo metu vyko, atskirti pelus nuo grūdų, iš viešųjų erdvių ištrinti tam tikrus sovietmetį menančius ženklus. Koks jūsų paties santykis su tuo laiku?
– Visai neblogas, užtat kitiems – vis užkliūva... Anksčiau kalbėdamas parodos atidaryme ar interviu galvodavau, kokią mintį pasakyti, o ne tik formalius žodžius. Dabar galvoju ko nepasakyti...
– O ar atrinkdamas nuotraukas parodoms ar leidiniams pats savęs necenzūruojate?
– Negaliu savęs cenzūruoti – savo darbuose ieškau to meto autentikos. Ir net praėjus šitiek laiko, aš vis dar ją randu. Todėl šie darbai ir išliks. Tai nieko bendra neturi nei su propaganda, nei su sovietinės tikrovės rodymu. Tai – gyvas žmogus sudėtingame savo laikmetyje...
– Šiais metais buvote pagerbtas šv. Kristoforo statulėle už fotografijose įamžintas XX a. antrosios pusės Vilniaus gyvenimo akimirkas. Nors pats jau daugiau nei šešis dešimtmečius gyvenate sostinėje, tačiau jūsų vaikystė ir jaunystė prabėgo kaime. Anksčiau esate sakęs, kad būtent kaimo patirtis ir nulėmė tai, kad tapote fotografu. Kodėl?
– Daug kas iš mano kartos ir po šiai dienai savo vaikystę prisimena kaip sudėtingą, skausmingą ir dramatišką metą. Taip išties daugeliui mūsų ir buvo: mano tėvas nusišovė, kai buvau visai mažas, mama nuolatos slapstėsi, todėl ją matydavau itin retai. Tačiau savo vaikystės niekuo negaliu kaltinti: buvau mylimas senelių – jie mane ir užaugino.
Pamenu, Ežerėlyje buvo panašaus dydžio kambarys kaip šis. Jis buvo padalintas į keturias dalis: vidury stovėjo kibiras su vandeniu, kitas kibiras – gamtiniams reikalams atlikti. Na, o keturiuose nareliuose gyveno šeimos, viename jų – ir aš su mama. Per tas „sienas“ viskas girdėjosi: vieni geria, kiti mylisi, treti keikiasi... Senelis pamatęs šiuos mūsų namus pasakė – „Antanėli, tau čia ne vieta“ ir paėmęs už rankos parsivežė į Kluoniškių kaimą šalia Zapyškio.
Čia aš ir augau bėgiodamas šalia Nemuno ir šokinėdamas per bangas, kurias sukeldavo pro šalį praplaukęs laivas „Kęstutis“. Tad aš turėjau labai gražią vaikystę. Fotografija taip ir atsirado – iš siekio visa tai įamžinti, nieko nepamiršti...
Kartu tai ir mano padėka senelių kartai, užauginusiai mus nepaisant viso gyvenimo sunkumo, visų tragedijų ir skausmo.
– Jūsų paties bei kolegų darbai, tie didžiuliai fotografijų ciklai, kuriuos kiekvienas savaip kūrėte, gerokai skyrėsi nuo tarpukariu populiarios etnografinės fotografijos arba propagandinių vaizdų, kurių sklidina buvo pokario metų spauda. Nors sovietmečiu gyvenote ir dirbote kultūrinėje izoliacijoje, tačiau jūsų darbai buvo labai modernūs savo psichologizmu. Kaip jūs pats įvardytumėte iš kur atėjo toks matymas?
– Iš pašaukimo. Tik Dievo valia vienu metu Lietuvoje galėjo atsirasti tiek talentingų fotografų. Be to nei Macijauskas, nei Rakauskas, nei Dichavičius, nei Kunčius, nei Sutkus nebūtų atsiradę...
Ir kaip kitaip paaiškinti neplanuotą atsidūrimą vieno Dzūkijos kaimo gatvėje, kai vos per valandą padariau penkiolika kadrų, kurie ir šiandien atrodo lyg būtų specialiai man iš dangaus nusileidę. Kito paaiškinimo neturiu, kaip tik pašaukimą. Iš šio vieno kaimo fotografavimo ir šiandien galėčiau padaryti atskirą parodą.
Gaila, bet dabar šiuolaikinis menas uzurpuoja beveik visą meninę erdvę. Aišku, ir čia yra įdomių dalykų, bet juk viskam turi būti savo vieta.
Man susidaro įspūdis, kad su savo darbais šiandien į Fotomenininkų sąjungą manęs net nepriimtų, mat visi jie labai toli nuo šiuolaikinio meno. Todėl galvoju, kad šios fotografijos yra savotiškas stabdys – lėkimo į priekį neatsigręžiant atgal stabdys...
Pamenu Norbertą Bunge – savo pirmąjį galeristą iš Berlyno, fotografavusį daugybėje karštųjų pasaulio taškų, deja, šiais metais mirusį. Kitados jo esu užklausęs, ar mūsų fotografijos gali paveikti visuomenės gyvenimą? Jis ilgai galvojo, o tada pasakė „Ne“.
Tuomet jo pasiteiravau: „O kas gali?“ Norbertas atsakė: „Tu ir aš asmeniniais savo gyvenimais“. Ir aš juo patikėjau...
– Ar ir dabar tuo tikite?
– Aš tikiu, kad paveikti gali ir darbai. Jaučiu, kad šios fotografijos yra... Tai, žinoma, ne kortų kaladė ir nuotraukomis tūzo nepamuši... Bet jos tebeveikia, primena, pasakoja, liudija...
Mūsų gyvenimas baigiasi su mumis ir mes nieko kito nepaliekame, tik savo darbus...
