Jau ne pirmus metus šviesos karūna pasipuošiantis Gedimino pilies bokštas – A.Buinausko kūrinys, rašoma pranešime spaudai. Be jo kūrybos būtų sunku įsivaizduoti grandiozinius muzikos koncertus pramogų arenose, jo kurtos šviesų instaliacijos sutraukia minias per rudens ir pavasario lygiadienių šventes, o scenografijos darbai teatre pelno aukščiausius apdovanojimus.
Už naujų sceninės išraiškos formų paieškas pernai A.Buinauskas kartu su kūrybine grupe apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, o šiemet už šviesų dizainą spektaklyje „Orfėjas, Euridikė“ jis nominuotas aukščiausiam Lietuvos teatro apdovanojimui – „Auksiniam scenos kryžiui“.
Artėjanti Teatro diena, kai kovo 26 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre rinksis šalies scenos elitas, menininkui A.Buinauskui bus ne tik šventė, bet ir darbymetis. Jam patikėta sukurti Auksinių scenos kryžių apdovanojimų renginio scenografiją.
„Lietuvoje žiūrovai yra įpratę, kad šviesos ant scenos yra sudedamoji renginio dalis, ir net nesusimąsto, kad dažnai tai net kelis mėnesius trukęs kūrybos, preciziško planavimo ir labai specifinių techninių žinių pareikalavusio darbo rezultatas“, – sako jis ir interviu dalinasi istorijomis iš savo veiklos užkulisių.
– Lemputės, šviesos dažnam gali asocijuotis su komercija, prekybos centrais ir festivaliais. Kiek, jūsų požiūriu, šviesų dailėje yra meno?
Šviesa bendrąja prasme yra labai plati sąvoka. Be šviesų neatsiejamas mūsų kasdienis gyvenimas: ne tik prekybos centrai ar pramogos, bet ir darbas mokyklose, ligoninėse, laboratorijose.
– Linkusiems nuvertinti šviesų meninę vertę, mėgstu pateikti ir tokį palyginimą: juk sofa, namas ar parkas gali tik atlikti savo funkciją, tačiau tai gali būti ir meniškai sukurtas objektas, suteikti aplinkiniams ne tik pasitenkinimą akims, tačiau ir papildomų inspiracijų. Galima įrengti įprastą parką su medžiais, krūmais, suoleliais ir takeliais. Bet galima sukurti, pavyzdžiui, japonišką sodą, kuris bus meno kūrinys. Lygiai taip pat yra su šviesa – ji gali tik atlikti savo funkciją, tačiau gali tapti ir meno kūriniu.
– Šviesų srityje esate nemažai pasiekęs, esate apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, šiemet nominuotas Auksiniam scenos kryžiui. Kokį savo projektą vertinate kaip kūrybiškai sėkmingiausią ir konceptualiausią? O kokio nenorite atsiminti?
– Negaliu išskirti vienintelio, nes visi jie yra išgyventi ir išjausti būtent tą akimirką, kuri nepasikartos.
Deja, bet visada turiu nuvilti klausiančius, nes savo darbų nekartoju.
Dažnai socialiniuose tinkluose paskelbiu renginių, prie kurių apšvietimo teko dirbti, nuotraukas, ir visada sulaukiu klausimų, kur tai vėl būtų galima pamatyti gyvai. Deja, bet visada turiu nuvilti klausiančius, nes savo darbų nekartoju. Kiekvienam projektui stengiuosi sukurti unikalų ir tai vietai, muzikai, atmosferai pritaikytą šviesų paveikslą.
Kalbant apie nesėkmes, jų irgi yra buvę. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, net labai gerai, kad esu patyręs ir tai. Kalbu apie kuriozines situacijas. Pavyzdžiui, kai prieš pat pasirodymą dingsta elektra. Tokių momentų nesinori prisiminti, bet kiekvienas toks nutikimas išmoko kažko naujo.
– Esate kūręs šviesas „Eurovizijoje“ ir „Kaunas 2022“. Kiek tokiuose grandioziškuose projektuose yra laisvės išpildyti savo tikrąją viziją?
– Čia kaip amžinas klausimas „Kas yra priežastis, o kas pasekmė?“. Ar laisvė yra būtinoji sąlyga vizijos išpildymui, ar pirma reikalinga vizija laisvam jos įgyvendinimui?
Laisvę išpildyti savo tikrąją viziją suvaržo arba praplečia pats kūrėjas. Jei jis neturi kūrybinio potencialo ir nemato galimybių, tuomet ir begalinė laisvė nepadės.
Galiu pasidžiaugti, kad laisvės įgyvendinti savo vizijas visuomet turiu tikrai pakankamai.
– Kaip atrodo šviesų dailės rinka Lietuvoje? Ar šių specialistų yra daug?
– Šviesų dailės rinka mūsų šalyje atrodo labai prastai. Jeigu garso režisierius Lietuvoje ruošia kelios mokymo įstaigos, tai šviesų dailininkai praktiškai visi yra savamoksliai, o šios meno šakos terminas yra beveik nevartojamas.
Juk galiausiai svarbiausias yra rezultatas.
Tačiau šviesų dailė yra labai dinamiška, susijusi su technologinėmis naujovėmis, todėl dirbant šioje srityje mokytis reikia nuolat, jei nori išplėsti tiek šviesos meno, tiek savo kaip kūrėjo galimybių ribas.
Juk galiausiai svarbiausias yra rezultatas. Dėmesį į mano ir drauge dirbančios komandos darbus yra ne kartą atkreipę ir tokie tarptautiniai šviesų meno naujienų portalai kaip „Live Design“, kuriems gauti diplomai visiškai nebuvo svarbūs.
– Kiek vietos jūsų dienotvarkėje yra laiko nekomerciniams, grynai meno projektams? Su kuo labiau patinka darbuotis?
– Neskirstau projektų į komercinius ar grynai meno, kaip ir neskirstau žmonių, su kuriais dirbu, pagal jų nuopelnus, pasiekimus ar pareigas. Man svarbu meninis rezultatas, jo poveikis žiūrovams, išliekamoji vertė. Jeigu meno projektas „užkabina“ mane nuo pat pradžių, tampa man iššūkiu – visada savo perkrautoje darbotvarkėje rasiu laiko jam įgyvendinti.
