Pasak vertinimo komisijos nario, menotyrininko ir Vilniaus dailės akademijos prorektoriaus Julijono Urbono, sprendimas apdovanoti B.Mockevičiūtę buvo priimtas vieningai. „Mus sužavėjo jaunas menininkės amžius ir kūrybinis brandumas“, – spaudos konferencijoje sakė J. Urbonas.
Pati B.Mockevičiūtė į po apdovanojimo pasipylusius epitetus kol kas žiūri atsargiai ir nepaliauja pačiai sau užduoti klausimų. Apie tai – pokalbyje su menininke.
Esu menininkė, kai dalyvauju parodose, dirbu studijoje, tačiau reikia nepamiršti, kad tai toks pats darbas, kaip ir bet kuris kitas.
– Ar jaunojo menininko apdovanojimas jums tapo maloniu siurprizu, ar kartu ant pečių užkorė atsakomybės naštą?
– Ne vieną kartą buvau pavadinta jaunąja menininke ir kaskart susimąstydavau, ar aš tikrai jauna ir ar tikrai menininkė. Parodas, kuriose esu dalyvavusi, galima suskaičiuoti ant pirštų, vis dar studijuoju Vilniaus dailės akademijoje – visa tai lemia kažkokį saugų būvį, kuriame dar gali pats savęs nevadinti menininku, o kai taip pavadina, pradedi jausti atsakomybę. Prisisegi ženkliuką ir eini jį prisisegęs.
Nemanau, kad tai trukdo, greičiau leidžia drąsiau pažvelgti į ateitį. Anksčiau gal tiek daug ir nesusidurdavau su mintimis apie perspektyvas.
– Ar dabar jau drąsiai save vadinate menininke?
– Stengiuosi į tai žiūrėti paprastai. Esu menininkė, kai dalyvauju parodose, dirbu studijoje, tačiau reikia nepamiršti, kad tai toks pats darbas, kaip ir bet kuris kitas. Panašiai kaip kitose specialybėse, kai tampama, pavyzdžiui, advokatu, išlaikius egzaminus, tarsi gavus pripažinimą iš kolegų, taip ir menininku tampama tuomet, kai kitiems žmonėms tavo darbai įdomūs, užsimezga pokalbis.
Turbūt būtų negražu savęs nevadinti menininke, nes jau padariau kažkokį žingsnį, esu matoma, sutinku dalyvauti ir ten, ir šen. Manau, kad taip, esu menininkė, bet ar geriausia?..
– Kada supratote, kad norite savo gyvenimą sieti su kūryba?
– Man niekas kitas nesisekė. Patiko geografija, man ir dabar baisiai patinka geologija ir savo kūryboje labai dažnai grįžtu prie šių sričių. Mokslas mane visad traukė, bet aš užsisvajodavau per visas pamokas. Matematikoje taip pat – rodos, vienu metu jau kažką gerai sprendžiu, o po to pradedu geometriškai dėlioti figūras.
Meno „laukas“ be galo platus, įdomu derinti ir skolintis žinias iš įvairių sričių, jas iš naujo aproprijuoti. Tai dažnai ir tampa motyvacija kurti.
Niekada nebuvo to momento: dabar būsiu kūrėja. Kai buvau visai maža, pareikalavau lankyti baletą, o tada ir prasidėjo – tėvai mane nuvedė į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, ten neišvengiamai atsirado vienas, kitas, trečias pomėgis. Jie vis keitėsi. Labai daug visko bandžiau ir bandau iki šiandien, jaučiu smalsumą viskam – tai veda prie vis naujų patirčių.
Negaliu savęs pavadinti kažkokios vienos srities menininke. Mano galva, meno „laukas“ be galo platus, įdomu derinti ir skolintis žinias iš įvairių sričių, jas iš naujo aproprijuoti. Tai dažnai ir tampa motyvacija kurti, būti menininke.
– Ar tai lėmė sprendimą Vilniaus dailės akademijoje scenografiją iškeisti į skulptūros studijas?
– Scenografija turi labai aiškias normas, tvarką, savo pradžios tašką, todėl ir studijose būdavo gaunamos konkrečios užduotys, kurios pradėjo mane blokuoti. Studijų procesas man atrodė žymiai įdomesnis tada, kai pati sau išsikeliu užduotį.
Pirmame kurse įstojau į scenografiją, jausdama didelę meilę teatrui bei pagarbą dėstytojams. Studijavau, rodės, viskas buvo neblogai, bet tuomet sulaukiau pasiūlymo dalyvauti parodoje „Neatsakytasis Q“ Šiuolaikinio meno centre. Per vasarą labai atitrūkau nuo maketavimo, pradėjau liesti kur kas daugiau medžiagos ir supratau, kad skulptūriškumas scenovaizdyje yra vienas iš svarbesnių momentų. Viskas susidėliojo labai natūraliai, greitai perėjau į skulptūros katedrą ir esu labai patenkinta – tarp dėstytojų ir studentų nėra didžiulio atotrūkio, vieni kitus gerbiam. Paprasčiausiai gera dirbti kartu.
Ilgai netruko, kol radau savo rutiną – anksti keldavausi, nebijodavau ilgai žiūrėti į vieną tašką, būti meditatyvios būsenos.
– Ar studijos akademijoje pakeitė jūsų santykį su kūryba? Ar išgyvenote lūžį?
– Didelių lūžių nebuvo. Įvyko kūrybinės buities pasikeitimas. Ilgai netruko, kol radau savo rutiną – anksti keldavausi, nebijodavau ilgai žiūrėti į vieną tašką, būti meditatyvios būsenos.
Visą laiką sakau, kad įkvėpimas randamas dirbant. Kai pradedi matyti savo pėdsakus, imi veikti su jais išvien. Man niekad nebūna, jog šast ir sugalvoju idėją, viskas ateina per laiką. Studijų pakeitimas taip pat nesukėlė lūžio. Kaip dirbdavau su savimi, taip ir dirbu.
– Tad savo kūrinius „išlaukiate“, o ne konceptualiai apmąstote ar netyčiom atrandate? Ar jau apčiuopiate savo kūrybinį procesą?
– Su vienu kūriniu taip, su kitu kitaip. Nenorėčiau savęs vadinti konceptualia menininke, nes nors konceptualumo visad yra, į šio amžiaus pirmojo dešimtmečio konceptualizmą, ryškų lietuvių šiuolaikiniame mene, tikriausiai negalėčiau įsipaišyti, nors, greičiausiai, nejučiomis jis man daro įtaką.
Vis dėlto, mano kūryboje nėra ilgo mąstymo, kur kas svarbesnės yra nuojautos. Atrodo, kad sėkmė aplanko tada, kai viską subalansuoju – tiek fizinį darbą su medžiaga, tiek susipažinimą su ja iš istorinės pusės. Gyvenu pasaulyje, kuriame yra be galo daug informacijos, niekas netrukdo ja domėtis. Susidurdama su kiekviena medžiaga visą laiką stengiuosi ją skaityti – tiek tai, ką kiti apie ją rašė, tiek tai, ką ji pati man dar gali pasakoti. Tas tyrinėjimas yra susijęs su laiku, nuosekliu medžiagos skaitymu.
Kartais tikrai būna, jog imiesi kažko ir supranti, kad ne, šiandien ne ta diena. Tuomet einu skaityti.
Kūryba man yra labai sakrali, tačiau žiūriu gana racionaliai, suprantu, kad turiu taip gyventi. Jei noriu kurti, turiu suimti save į rankas.
– Nemaža dalis menininkų teigia įkvėpimo laukiantys.
– Labai ilgas procesas. Tokios prabangos neturiu. Nors esu jauna, turiu galvoti apie paprasčiausius žmogiškus dalykus. Kūryba man yra labai sakrali, tačiau žiūriu gana racionaliai, suprantu, kad turiu taip gyventi. Jei noriu kurti, turiu suimti save į rankas. Nors ne visada pavyksta.
– Jus apdovanojusi žiuri teigė, jos savo instaliacija sugebėjote kasdienybėje atrasti poeziją. Ar pati to ieškote kūryboje?
– Taip, man atrodo, jog tai yra viena meno funkcijų. Tai sugebėjimas labai paprastais metodais pakeisti kažkokią paskirtį, sugriauti stereotipą. Pavyzdžiui, kaip gera, kai supranti, kad milžiniškas kalnas vis dar auga. Visa tai man be galo svarbu.
Prieš tai minėjau, kad man patinka geologija, stengiuosi ja domėtis. Vienas iš tų gražių momentų geologijoje yra tai, kad akmuo yra labai gyvas. Eidamas grindiniu manai, jog akmuo yra jau kažkada buvęs, o iš tikrųjų jis dar tik formuojasi, jis yra toks gyvas. Tarsi būtų kitame laike.
Aišku, yra ir kitų svarbių momentų, bet šis yra egzistenciją palengvinantis, bent jau man pačiai. Džiaugiuosi, jei tik aš tai kažkaip apčiuopiu. Vėliau bandau vis skaidrinti tą momentą.
– Ar šis poetinių momentų ieškojimas yra bandymas pabėgti nuo kasdienybės, ar aukštesnių tikslų siekis?
– Kažkokių sakralių išminties momentų nesistengiu apčiuopti, bet, manau, turbūt teisinga galvoti, jog siekiu atpalaiduoti kasdienybę. Bent jau kažkuriuo momentu. Nes to labai trūksta.
Pati pastebiu, kaip dažnai tampu nepastabi, kiek visko įvyksta periferijoje, o aš žiūriu į ryškią šviesą. Man svarbu sukurti sąlygas, kad kasdienybėje periferija nebūtų pamiršta, kad mano kūriniai būtų suprasti ne kaip objektai, kurie turi vieną reikšmę, o kaip įrankiai, skirti stebėti. Gražu, kai kūrinį tęsiu ne aš viena, o ir kažkas kitas. Pavyzdžiui, erdvė.
Man svarbu sukurti sąlygas, kad kasdienybėje periferija nebūtų pamiršta, kad mano kūriniai būtų suprasti ne kaip objektai, kurie turi vieną reikšmę, o kaip įrankiai, skirti stebėti.
– Ne kartą paminėjote stebėjimą, laiką. Sakoma, kad viena pagrindinių šiuolaikinio žmogaus ydų yra nesugebėjimas tiesiog būti čia ir dabar. Ar nejaučiate, kad jūsų kūriniai dėl to ne visad pasiekia žiūrovą? Mat jam neužtenka laiko, pastabumo, noro. Juk ir „ArtVilnius’16“ ne kiekvienas išdrįso paliesti jūsų instaliaciją.
– Man tai yra labai gražu. Negaliu pakęsti šiuolaikinės kultūros moralizavimo, nes man atrodo, kad mes esam tokie puikūs, kokie žmonės buvo puikūs prieš šimtą ar du šimtus metų, ir tokie puikūs, kokie žmonės bus dar po šimto metų. Žinoma, yra ydų, neatidumas yra viena iš jų.
„ArtVilnius’16“ mugėje viena įdomiausių patirčių buvo tiesioginis kontaktas su žiūrovu, kai sulauki klausimu: kas čia yra? kodėl taip yra? kam čia to reikia? Akimirkos, kai supranti, jog ne visi yra tokie pastabūs, tokie jautrūs (o gal jie jautrūs kitiems dalykams), man atrodo labai natūralios. Ir gerai, kad aš ne visą laiką būnu suprasta. Aš irgi nesuprantu visų. Tai gražus santykis su aplinka. Sveika būti nesuprastam, iš to irgi galima pasimokyti.
Kūryboje yra ir intymus momentas, kurio niekas nepalies, kad ir kas ką bepasakytų. Ten tu esi vienas. Tiesiog esi ir esi.
Ir gerai, kad aš ne visą laiką būnu suprasta. Aš irgi nesuprantu visų. Tai gražus santykis su aplinka. Sveika būti nesuprastam, iš to irgi galima pasimokyti.
– Pakeitėte studijų kryptį, bet nuo teatro visiškai nenusigręžėte, tapote režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Timonas“ dailininke. Kokia buvo ši patirtis?
– Su Kamile Gudmonaite buvo labai įdomu dirbti. Nors perspektyvos iš kurių žvelgiame į pasaulį skiriasi, tačiau per pokalbį, nuojautas po truputį imi judėti galutinio rezultato link.
Dirbdama prie spektaklio „Timonas“ buvau kaip kokių nuodų suvalgiusi. Žiūrėdavau į savo ranką ir matydavau spektaklį. Tai yra užkrečiama. Kai jauti bendruomeniškumą, kai supranti, jog dirbi ne vienas, o tai, jog kažko nepadarei, liečia ir kitus žmones... Būtų labai įdomu dar kada dirbti teatre, tiek su K.Gudmonaite, tiek su kitais režisieriais.
Dažnai būna, jog tai, ko man nepavyksta padaryti teatre, padarau savo individualiuose darbuose. Ir tai labai gražiai susijungia, abi sritys gali viena kitą papildyti. Teatre dirbi su literatūra, ilgai galvoji, naudoji labai daug simbolikos. Viso to vengi savo individualiuose darbuose, o teatre kaip tik turi prisiminti visą informaciją, kurią neša tam tikras daiktas, spalva ir kt.
Čia slypi labai daug subtilių momentų. Kartais sėdi ir galvoji, kaip visa tai išspręsti, bet tuomet vienas teatre pasako viena, kitas kitą ir viskas išsisprendžia. Labai žaviuosi tuo bendruomeniškumu, teatru kaip didžiuliu organizmu.
Kitas mane užburiantis dalykas – mastelis. Dirbi makete, kur objektai yra tavo rankų dydžio, o teatro scenoje viskas išsipildo taip pat, bet tuo pačiu kitaip. Tada suprantu, kad be manęs darbuojasi ir aktorius, talentingai prakalbinantis sukurtą scenovaizdį.
Darbas su K.Gudmonaite leido suprasti, jog veikia visai ne profesija, o bendražmogiškas santykis, gebėjimas išgirsti, ką kalba kitas, jautrumas.
Manau, kad labai svarbu kategoriškai nesakyti, jog teisinga yra viena ar kita. Jau minėjau, kad nežinau, ar esu labiau scenografė, ar menininkė, ar kas nors kitas. Darbas su K.Gudmonaite leido suprasti, jog veikia visai ne profesija, o bendražmogiškas santykis, gebėjimas išgirsti, ką kalba kitas, jautrumas.
Man pačiai tai atrodo nesuvokiama – kaip aš galėčiau leisti kažkam kitam išpildyti mano sugalvotą vaizdinį? Bet teatre taip yra, tai stebina, o kartu ir įkvepia būti atvirai.
– Ar yra dar kokia nors sritis, kurioje norėtumėte save išbandyti?
– Norėčiau rimčiau patyrinėti geologiją. Yra daug sričių, kurios man įdomios, tas pats kosmosas, nes mokslas apie Žemę, galima sakyti, yra ir mokslas apie kitas planetas. Man labai smalsu sužinoti, kaip viskas vyksta, būtų įdomu kada nors turėti įrankių, padedančių tai suprasti. O gal nutiks taip, kad prie to prisiliesiu kurdama ir nebereikės visko atskirti, ko ir nemėgstu daryti gyvenime.
