Giedrė Valavičiūtė iš „Dydis nesvarbu“: apie stilių, atvirumą ir moksleivius šiandien

1. Pirmas prisiminimas. Man gal 5, o gal ir mažiau. Tėtis laikydamas mane ant rankų nešasi į jūrą. Ir tos bangos atrodė tokios nežmoniškai didelės lyg cunamiai. Taip juokinga, kai dabar pažiūri į realų tų bangų dydį.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Visų žodžių skambesio.

3. Gražiausias keiksmažodis. Fuck.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Drąsi. Gera. Protinga.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Malcolmas Gladwellas.

„Scanpix“ nuotr./ Malcolmas Gladwellas

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Nesutikau tokio.

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Su meilės linija.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Visko yra pakankamai.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Po truputį pradedu pavydėti sukūrusiems gyvybę.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Bet kuri, kuri kiekvienam atėjusiam atsisveikinti primintų bent po vieną istoriją kartu.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Aš dar tiek daug neaplankius egzistuojančių vietų.

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Vilniaus senamiesčio vasaros ir rudens sekmadienių gatvės bei kiemai.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Vilniaus senamiestis

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... gėles.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... pagalvojau: „..viskas?“.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Klausimo apie nieką.

16. Nė už ką negalėčiau... užmegzti romano su vedusiu vyru, kad ir kaip mylėčiau.

17. Jaučiuosi nuoga be... drabužių.

18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nebijok“.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu... atvirumo.

20. Katarsis – tai... (gr. katharsis – apvalymas) – dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas, susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju. (Nusirašiau).

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Giedrė Valavičiūtė

– Važinėjate po mokyklas, kalbate su moksleiviais apie meilės savo kūnui svarbą. Kas šiuose susitikimuose nuteikia pozityviai, o kas priešingai – verčia susirūpinti?

– Pozityviai nuteikia tai, kad į susitikimus pakartotinai kviečia moksleiviai, kurie jau buvo dalyvavę ir gavo naudos iš susitikimo. Neseniai viešėjau Alytuje, kur su manim bendravusi mokytoja papasakojo apie labai uždaro būdo ir dėl išvaizdos kompleksavusią moksleivę. Ji ją įkalbėjo nuvažiuoti į moksleivių sąjungos rajono susitikimą, kuriame aš buvau pakviesta pristatyti „Dydis nesvarbu“ temą.

Tai merginai mano istorija ir pasiūlytas požiūris į save paliko ne tik didelį įspūdį, bet svarbiausia – padėjo pradėti ieškoti draugystės su savimi ir savo išvaizda. To pasekoje ji pradėjo savo mokykloje organizuoti fotografijų būrelius ir kitas užklasines veiklas. Ir, žinoma, užregistravo mokyklą į „Dydis nesvarbu“ susitikimus su moksleiviais. Išgirdusi šią istoriją pajutau labai pozityvų jausmą, kad, nors tai ir vienkartinės paskaitos, kažkam jos padeda eiti į priekį ir tikėti savimi.

Dažniausias klausimas tokiais momentais iš jų pusės yra: „ką daryti, jeigu sveriu tiek ir tiek ir jaučiuosi per stora? Iš manęs aplinkiniai tyčiojasi“.

Tikiu, kad yra ir daugiau tokių istorijų, nes jau aplankiau virš 30 mokyklų ir dar 22 laukia. O susirūpinimą dažniausiai kelia, kai po paskaitų pasilieka merginos pabendrauti (beje, tarp jų būna ir vaikinų) ir jos pasakoja, kaip mato save veidrodyje. Dažniausias klausimas tokiais momentais iš jų pusės yra: „ką daryti, jeigu sveriu tiek ir tiek ir jaučiuosi per stora? Iš manęs aplinkiniai tyčiojasi“.

– Vis pasigirsta kritikos judėjimui, skatinančiam priimti medijose retai matomą kūnų įvairovę (angl. „body positivity“). Skeptikai teigia, jog nueita per toli ir normalizuojamos sveikatai galimai pavojingos būsenos. Kaip atremiate tokius argumentus?

– Niekas niekam neprivalo teisintis ar pateisinti savęs dėl to, kaip jie atrodo. Jeigu skeptikai taip mano, tuomet tai jau jų problema. Meilė ir pagarba sau dar nieko neprivedė prie valgymo sutrikimų, depresijos arba savižudybės, kas statistiškai ypač auga jaunimo tarpe, kur taip populiaru pastoviai laikytis dietų ir nekęsti savęs. Aš sakyčiau, kad kuo daugiau žmonės skaitytų ir ieškotų atsakymų, tuo mažiau būtų skeptikų su tokiais pasisakymais.

– Esate plius dydžio stilistė. Kas formuoja ir keičia jūsų skonį, suteikia idėjų?

– Labai įvairiai: dienos, draugai, nuotaikos, filmai, gatvės, meilės, nusivylimai. Stilius, kaip mano asmenybės išraiškos forma, auga ir keičiasi kartu su manimi. Aš stebiu, kiek daug jis užimdavo laiko mano kasdienybėje anksčiau ir kiek užima dabar. Anksčiau labai stengdavausi atrodyti stilinga, graži išsiskirianti prieš kažką. Dabar norisi būti įdomia sau. Ir natūraliai tolsta siekis būti patrauklia dėl ryškaus drabužio ir kažkam taip įrodyti savo vertę. Norisi įsiminti žodžiais, mintimis ir darbais, o kartais tai nuspalvinti įdomesniais drabužių deriniais.