1. Pirmas prisiminimas. Du renginiai darželyje: slaptas sveikinimas, kuris pravirkdė mano mamą. Todėl, kai organizavo beždžionėlių diskoteką, pakviečiau tėvus taip pat nieko nesakęs – poveikis tėvams buvo didžiulis, o dar ir laimėjau. Matyt šis slaptumas ir buvo vaikystės fiksacija tolimesniam underground‘ui.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Visi tie dalykai, kuriuos pasakau aktoriams ir jie kažkuriuo mano kalbėjimo momentu supranta, ką reikia vaidinti.
3. Gražiausias keiksmažodis. Visi rusiški – išlieja pyktį, bet nieko neįžeidžia.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. „Nu čia Gildas“.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Gyvas – Ricky Gervais. Visi imponuojantys režisieriai kelia nerimą savo buvimu. O su Ricky bent pasijuoktume.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Jei taip ne kukliai, tai Don Kichotas (šiais laikais ne kuklu vadintis durneliu, kovojančiu su vėjo malūnais, manau).
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Blow dry“ (2001 m.).
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... paaiškintų, kaip taupyti pinigus ir kodėl reikia tiek mokėti SODRAi.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Nieko nepavydžiu, pasižiūrėkit į mano spektaklius, aš realiai darau tai, kas man patinka.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Nesuplanavau, bet gal „Zombie“ ar „Show must go on“, kad nesugebėtų žmonės išlaikyti rimto veido ir pradėtų prunkšt.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Šelteris.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Teatro mokyklėlė „Mano teatras“.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... savo juodojo šuns kailį (baltasis tai dulkėm kvepia).
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš...
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Kodėl tu su kepure?“ („Kas po kepure?“, „Ar tu ir miegi su kepure?“ ir pan.).
16. Nė už ką negalėčiau... parašyti ir surežisuoti šimtadienio
17. Jaučiuosi nuogas be... kepurės.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nesinervink“.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... mecenatų ir kokio nors kultūros ir komercinio sektorių bendradarbiavimo.
20. Katarsis – tai... gerai improvizuojantys aktoriai.
– Kartais atrodo, kad neįprasta forma teatre ir perdėtas karštų temų akcentavimas slepia nekokį turinį. Kaip atpažinti tokius spektaklius?
– Reikia atskirti iš aprašymų, reklamų ar režisieriaus ir kūrybinės grupės kalbų – ar jie nori šokiruoti, kalbėti apie nepatogias temas ir kaltinti žiūrovus, kodėl jie leidžia ir nestabdo visų pasaulio karų ir prievartavimų, ir kad tokios formos jau seniai Vokietijoje įprastos; ar antras variantas: forma ir turinys glaudžiai susieti ir vienas be kito nepajėgūs išnešti spektaklio. Bet teatras dažniausiai ir kalba apie nekokį turinį: tas turinys – žmogus su visom jo blogybėm. Ir tai bendra visiems spektakliams: tiek Jūsų minimiems „nekokiems“ arba „too deep“ spektakliams, tiek komercinėms komedijoms, tiek visiems kitiems. Tai nežinau, kaip eiti į teatrą ir išvengti spektaklių su nekokiu turinį.
– Pasak Oskaro Koršunovo, norint pažinti šalį, užtenka susidurti su jos teatro užkulisiais. Kokia jums atrodytų Lietuva, jei ją pažintumėte neišeidamas iš teatro pastato?
– Aš abejoju, ar O.Koršunovas nuoširdžiai norėtų, kad kažkas apie Lietuvą spręstų pagal mūsų užkulisinį elgesį. Bet tegul užkulisai lieka užkulisais.
Teatras dažniausiai ir kalba apie nekokį turinį: tas turinys – žmogus su visom jo blogybėm.
– Ne vienas pabrėžia, jog Kaune trūksta vietos scenos menams. Kaip įsivaizduojate tobulą tokios paskyros erdvę šiame mieste?
– Aš ne tik įsivaizduoju, aš visą projektą esu parašęs, kaip pritaikyti tuščius mokyklos pastatus šiuolaikinio cirko centrui, scenos menų salėms, rezidencijų bei mokslo centro įkūrimui. Susidomėję turčiai – kreipkitės.
