Geriau įsižiūrėjus, panašu, kad tie žmonės niekad ir nebuvo į jokį protą įsikraustę. Jie įsikraustė tik į socialinius tinklus ir tapo girdimi ir matomi. Iš tiesų gyvena sau visokie žmonės tūkstantmečiais ir be jokio ten didelio proto. Ir vargo nemato. Nemato apskritai nieko.
O jei kada ir pamatys ką nors, tai jau bus pernelyg vėlu.
Jei jūs visgi iš tų, kurie turi iš ko išsikraustyti, tada jums tikriausiai kyla kitokių minčių: kaip išgyventi šiandien, kai visas pasaulis – kaip parako statinė, o aplinkui ją laksto visokio plauko bepročiai su deglais?
Visų pirma – pačiam netapti fanatiku ir nepamesti sveiko proto.
Negarbinti ir nedievinti jokio žmogaus – nes garantuotai teks nusivilti. Bet kuris, net ir pats tobuliausias žmogus yra silpnas padaras, per savo gyvenimą daugiau prarandantis, negu įgyjantis.
Nepasiduoti iliuzijai, kad kažkur yra toksai stebuklingas lyderis, gelbėtojas, kuris gali akimirksniu sutvarkyti viską, net ir jūsų asmeninį gyvenimą. Jei toks lyderis ir atsirastų, jam būtų visiškai nusispjaut į jūsų gyvenimus, jūs jam būtumėte tik įrankis, siekiant didžiojo tikslo.
Netikėti populistais. Jūs netikite populistais? Puiku, labai gerai. Bet dar reikia ir netikėti, kad populistai tėra tokie juokingi klounai ir nepavojingi pamišėliai, iš kurių smagu pasijuokti. Ne – labai smagu pasijuokti yra iš jūsų, nematančių, kad tie klounai ir bepročiai iš tiesų jokie ne bepročiai – jie labai apsukrūs sukčiai ir turi savų, visiškai nejuokingų tikslų. O jūs, žiūrėdami jų cirkus ir kikendami, keliate jų populiarumą ir padedate jiems tuos tikslus pasiekti.
Tai ką daryti? Ruoštis kovai su realiu priešu, jis egzistuoja ir yra visiškai šalia. Nešvaistyti be reikalo neapykantos visokiems niekams. Nesidoktrinuoti. Turėti aiškias pažiūras, bet negyventi pagal jokią partinę liniją. Jei pernelyg sunku išbūti be kokių aiškesnių nuorodų – stengtis laikytis Dekalogo.
Visų pirma – pačiam netapti fanatiku ir nepamesti sveiko proto.
Balsuoti, visada. Už tuos, kuriais pasitikite. Tai jūsų asmeninis, kad ir nedidelis indėlis, kad visų veislių fanatikų ir sukčių, manipuliuojančių naiviaisiais, valdžioje būtų kuo mažiau.
Turėti savo nuomonę – tik nepamiršti, kad tai yra tiktai jūsų asmeninė nuomonė. Ji nebūtinai teisinga, ir ji nelabai svarbi kitiems, irgi turintiems savo nuomones. Ir kad ir kaip stengsitės jiems įrodinėti, kad jūsų nuomonė yra pati teisingiausia, jūs jų nuomonių nepakeisite.
Tiems, kurie neturi savo nuomonės, yra skirti nuomonių formuotojai. Visai nesunku pateikti bet kokią informaciją taip, kad geras ir naivus žmogus, lengvai pasiduodantis manipuliacijoms, susidarytų tokią nuomonę, kokios reikia užsakovui.
Turinčius savo nuomonę indoktrinuoti sunkiau. Turinčius savo nuomonę ir mokančius gerai valdyti savo emocijas indoktrinuoti beveik neįmanoma. Todėl turėkite savo asmeninę nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Nebūtina ją reikšti ant kiekvieno kampo. Jei ta nuomonė pasirodytų besanti nelabai vykusi, visada galėsite patyliukais pats sau ją pasikoreguoti. Ir apskritai – jūs visai neprivalote viską pasaulyje išmanyti ir juolab apie viską pasisakyti.
Indoktrinavimas vyksta ne tik politinėse sferose. Štai ima ir pareiškia kuris nors savo nuomonę, kokio gudraus kalbėtojo prisiklausęs: man patinka tik klasikinė simfoninė muzika, o visa kita muzika yra šlamštas. Arba – man patinka tik instaliacijos ir performansai, o visa kita yra šlamštas. Tai tokia pat kvailystė, kaip viešai pareikšti – ei, viso pasaulio žmonės, klausykit! Turiu jums naujieną! Man patinka tik baklažanai, o visas kitas maistas, kurį jūs valgote, yra totalus šlamštas. Todėl aš vienintelis gyvenu teisingai, o jūsų gyvenimai yra šlamštas. Aš vienintelis keliausiu į rojų, ir ten man gros klasikinė muzika ir augs baklažanai, o jūs visi, kitaip negu aš gyvenantys, keliausit į pragarą atlikinėti performansų.
O dabar įsivaizduokim, kad susitinka gyvenime ar soc. tinkluose du tokie patys – tik vienas už baklažanus, o kitas už kalafiorus. Taigi viskas, ideologijų karas!
Yra jėgų, kurios į visokias baklažanininkų ir kalafiorininkų rietynes investuoja didžiulius pinigus. Nes jiems būtinai reikalingas chaosas ir susiskaldymas, prieš pradedant tikrą, absoliučiai realų karą. Kas tos jėgos? Tiesiog pažiūrėkite, kas pasaulyje remia visokiausio plauko radikalus tiek dešinėje, tiek kairėje. Atsakymą surasti visai nesunku.
Indoktrinacija – kai savo paties sveiką protą ir kritinį mąstymą laisvu noru sutinki pakeisti kažkieno sukurta doktrina. Indoktrinacija turi ir savų privalumų: mainais į sveiko proto atsisakymą tu įgauni priklausymo galios bendruomenei pojūtį. Įgauni galią smerkti ir triuškinti kitus, nesilaikančius tavosios doktrinos. Visai kaip toje pasakoje apie Undinėlę, kuri gauna kojas, bet netenka balso, taip ir tu mainais už tą galią turi atiduoti šį tą vertingo – savo kritinį mąstymą.
Indoktrinacija – kai savo paties sveiką protą ir kritinį mąstymą laisvu noru sutinki pakeisti kažkieno sukurta doktrina.
Vyksta totalinis masių indoktrinavimas ir mobilizavimas. Panašaus masto kaip anuomet, prie komunistų, agitavusių visus susivienyti internacionalinei klasių kovai prieš kapitalizmą ir įvykdyti pasaulinę proletarinę revoliuciją. Tas pats vyksta ir dabar, tik proletarinė revoliucija nebeminima, nes šitas burtažodis mūsų laikais nebeveikia.
Bet tikslas tas pats – plėsti savo ideologines ir geografines teritorijas, o galiausiai užvaldyti visą pasaulį. Todėl jie nuolatos, nepaliaujamai bando tave indoktrinuoti, įtraukti į vieną iš „priešiškų“ stovyklų. Turi pasirinkti, sako jie. Būti tylomis „už ką nors“ jiems nebeužtenka, jiems reikia, kad tu būtum labai garsiai „prieš ką nors“. Kad rėktum – šalin tą, tegyvuoja anas. O jei išdrįsti nerėkti, klausytis ir galvoti, esi pagrindinis indoktrinuotųjų priešas.
Jei jūs nesate profesionalus politikas, tada jums vertėtų nepamiršti, kad politika – dar ne visas gyvenimas. Taip, tai labai svarbi gyvenimo dalis, bet tik dalis. Šalia politinio gyvenimo dar yra ir asmeninis jūsų gyvenimas. Kurį gyvenate asmeniškai jūs, ir tas gyvenimas turi pabaigą.
Negana to, jis labai trumpas – nors pradžioje jums gal ir atrodo kitaip. Ir jis, va šitas asmeninis, privatus gyvenimas jums yra pats svarbiausias. Kaip jį nugyvensite, kaip seksis mylėti savo artimuosius, kaip būsite mylimas jūs pats. Va tai ir yra svarbiausioji gyvenimo dalis. Jūs negyvenate jokio politinio gyvenimo, kad ir ką jums apie tai sakytų. Jūs gyvenate savo asmeninį, vien jums skirtą ir vien jums priklausantį gyvenimą.
Politika, pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, yra „valstybės valdymo menas, universalus visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus“. Iš tiesų dauguma jūsų nei valdo, nei organizuoja, nei reguliuoja – nors jums gal ir atrodo, kad puikiausiai sugebėtumėte tai daryti. O tas procesas, kuriame dalyvaujate jūs, yra jokia ne politika, o tik beprasmės masinės rietynės, kurios visuomenėje nekeičia visiškai nieko, išskyrus kai kurių politikų reitingus ir bendrą neapykantos laipsnį.
Net jei staiga nubalsuotumėm ir pakeistumėm visus iki vieno Seimo narius visiškai naujais, niekas pernelyg mūsų gyvenimuose nepasikeistų.
Net jei staiga nubalsuotumėm ir pakeistumėm visus iki vieno Seimo narius visiškai naujais, niekas pernelyg mūsų gyvenimuose nepasikeistų. Dešra atpigtų, o varškė pabrangtų. Maždaug tiek tų permainų. Nes jei tikrai norėtumėme, kad kas nors pasikeistų, mums reikėtų visų pirma pasikeisti patiems. Tad niekas nepasikeis. Tik jau kiti populistai – tie, kuriems nepavyko laimėti rinkimuose – vėl rėkaus, kad visa valdžia vagia, ir valdžiai ir vėl visiškai nerūpi paprastas žmogus. Tol rėkaus, kol išrinks į valdžią ir juos – tada jau, žinoma, nutils. Tuomet pradės rėkti dar kiti, kuriems kol kas nepavyko patekti į valdžią. Taip jau yra gamtoje surėdyta. Circle of Life.
Viskas mūsų gyvenimuose radikaliai pasikeistų tik vienu atveju – jei išrinktume tokią valdžią, kuri atvertų vartus Rusijai, ir mes taptume jų išsvajotos imperijos dalimi. Labai norisi tikėti, kad pardadūšių daugumos Lietuvoje surinkti neįmanoma, net mobilizavus visus iki paskutinio idioto. Bent jau kol kas.
Nors šiaip idiotų mobilizacija vyksta gana sėkmingai, bet perfrazuojant berods Sruogą, mažoje šalyje mažiau durnių. Tai ir gerai, toje nevykusioje rusų imperijoje, paslėptoje po SSSR vardu, man teko truputį pagyventi, ir man žiauriai nepatiko. Gigantiška melo krūva, apdangstyta faneriniais plakatais.
O jei ir tai nepadės – tada pamirškite viską, ką perskaitėte, ir tiesiog įsitaisykite šunį. Tai puikiai ramina, o kartu ir disciplinuoja.
Atsiprašau už pamokymus – aš čia labiausiai save patį mokau. Kaip man pačiam sekasi manieji mokslai? Ogi labai įvairiai. Kartais pavyksta, kartais visiškai ne. Bet gal tai ims ir truputį padės kokiam kitam žmogui, desperatiškai bandančiam neišsikraustyti iš proto.
O jei ir tai nepadės – tada pamirškite viską, ką perskaitėte, ir tiesiog įsitaisykite šunį. Tai puikiai ramina, o kartu ir disciplinuoja. Ir suteikia mažą, bet labai svarbią viltį, kad galite pasaulyje nors šį tą pakeisti – į geresniąją pusę.
