Gražina Gudaitė yra monografijos „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ (2001) ir mokomosios knygos „Įvadas į analitinę psichologiją“ (2002) autorė, kolektyvinės monografijos „Santykis ir pokytis: Gelminės psichoterapinių ryšių prielaidos“ (2008) ir JAV išleistos monografijos „Confronting Cultural Trauma: Jungian Approaches to Understanding and Healing“ (2014) sudarytoja.
– Bendrąja prasme priklausote Lietuvos psichologijos tyrinėtojų grupei, kuri nagrinėja traumas, pastaruoju metu jūs ir kiti tyrinėtojai vis daugiau kalbate apie kultūrinę traumą. Tačiau savo naujoje knygoje jūs į šias problemas žiūrite kitu kampu – per santykio su autoritetu prizmę. Kaip pasirinkote tokį žiūros tašką?
– Tyrinėdami kultūrinių traumų padarinius ir jų įveiką psichoterapiniame kontekste, išsiaiškinome, kad vienas iš trauminių padarinių yra problemiškas asmens santykis su autoritetu. Analizuojant atskirus atvejus, ryškėjo tai, kad bent jau psichoterapijos pradžioje autoritetas suvokiamas kaip grėsmingas, nepalankus, jo bijoma, o prieš jį naudojama gynyba trikdo santykių sistemos plėtrą, apriboja saviraišką ir aktyvų asmens dalyvavimą įvairiuose gyvenimo procesuose. Pasitikėjimo jausmo, adekvačios savivertės ir orumo jausmo, iniciatyvos ir psichologinės gerovės jausmo susigrąžinimas yra svarbus įveikiant trauminius padarinius. Mūsų tyrimai rodė, kad tai tiesiogiai siejasi su autoriteto klausimu, todėl atrodė svarbu plačiau panagrinėti šią problemą.
Laikausi nuostatos, kad autoritetas yra archetipinė duotybė, kurią žmogus gali patirti kaip gyvenimą palaikantį, bet taip pat ir kaip gyvenimą trikdantį šaltinį. Santykis su autoritetu gali lemti problemas, kurios reiškiasi emociniais sunkumais, nestabilia saviverte, pasyvumu, priklausomybe ir kt. Kita vertus, geras santykis su autoritetu suteikia saugumo ir aiškumo jausmą, kurio taip trūksta permainų laikotarpiu.
Psichologijoje autoriteto patyrimas yra mažai tyrinėtas dėl neretai vienpusiškai traktuojamo paties autoriteto supratimo. Šaltiniuose autoritetas apibrėžiamas kaip galia ar jėga daryti įtaką – ši tema psichologijoje dar vadinama Jėgos principu, kuris reiškia kovą, dominavimą, siekimą būti stipriausiu, vadinamuosius galios žaidimus. Tai neretai siejama su asmenybės sutrikimais, tad nenuostabu, kad ir pati autoriteto tema atrodo gana nepatraukliai. Lietuvoje, kaip, beje, ir kituose posovietiniuose kraštuose, autoritetas neretai tapatinamas su autoritarizmu, tad nenuostabu, kad šios temos vengiama arba ji traktuojama kaip atgyvenęs dalykas.
Lietuvoje, kaip, beje, ir kituose posovietiniuose kraštuose, autoritetas neretai tapatinamas su autoritarizmu, tad nenuostabu, kad šios temos vengiama arba ji traktuojama kaip atgyvenęs dalykas.
Tačiau žvelgiant giliau, autoriteto patyrimas nėra tik jėgos klausimas. Tai ir socialinis prestižas, ir kompetencija. Dar daugiau, tyrinėdami įvairias studijas ir psichoterapinę praktiką, aptikome gana platų autoriteto funkcijų spektrą: autorystė ir galėjimas kurti, visybės matymas ir reguliavimas, struktūros suteikimas procesams – visa tai vienaip ar kitaip siejasi su autoriteto veikimu, kuris reiškiasi ir tarpasmeninių santykių, ir vidinių patirčių, ir transcendentiniu lygmeniu.
– Pirma mintis, kuri ateina į galvą, kad pats žodis „autoritetas“ yra sukompromituotas. Galbūt būtų galima pasakyti net drąsiau, kad Lietuvoje autoriteto, kaip vertybės, apskritai nelikę, ir tada būtų galima ironizuoti, kad rašote knygą apie nesamą reiškinį. Ar sutiktumėte su tokiu pesimistiniu teiginiu?
– Jau minėjau, kad autoriteto patyrimas yra archetipinė duotybė, tad žmogus vienaip ar kitaip jį vis tiek patiria. Kitas klausimas, ką žmogus apie tai žino arba kokius patirties aspektus įsisąmonina. Sutinku, kad dėl jau anksčiau minėtų priežasčių ir asmens gynybiškumo autoriteto problema gali būti interpretuojama ir kaip nesamas reiškinys.
Kartais atrodo, kad demokratinėje visuomenėje autoritetai nereikalingi, o laisvas žmogus pirmiausia turėtų būti laisvas nuo įtakų, nuo aukščiau stovinčių ir t. t. Mūsų tyrimai atskleidė, kad kai kurie žmonės sako, jog nereikia jokių autoritetų, jie patys sau yra didžiausi autoritetai. Tačiau kas tuomet suteiks saugumą, kas įkvėps, prieš ką galės asmuo išgyventi nuolankumą, savo menkumą (tai juk irgi yra brandos procesų dalis), jei jis visas yra pats savyje. Kai žmogus pats sau yra autoritetas, nebelieka galimybės užmegzti ryšio su tuo, kas yra viršesnis, pranašesnis, galingesnis, ir taip žmogus save apriboja.
Kai žmogus pats sau yra autoritetas, nebelieka galimybės užmegzti ryšio su tuo, kas yra viršesnis, pranašesnis, galingesnis, ir taip žmogus save apriboja.
Kita vertus, mūsų tyrimai rodo, kad daugelis pripažįsta autoriteto patirties svarbą, kuri priklauso nuo asmens, nuo susiklosčiusių santykių šeimoje, nuo aplinkybių. Žmonės ieško ir ilgisi to galingesnio, pranašesnio, to, kuris suteikia kryptį, atveria naujas galimybes, padeda susigaudyti sudėtinguose prasmės labirintuose.
– Kodėl kalbant apie autoriteto problemą Lietuvoje, iš karto norisi atsigręžti į politinį gyvenimą?
– Politiniame gyvenime autoriteto problema yra labai akivaizdi. Netgi mūsų atliktuose tyrimuose respondentai neretai mini politikų pavardes, išsako savo lūkesčius jų atžvilgiu, o dar dažniau – nusivylimą. Įveikiant autoritarinio režimo padarinius, yra susiduriama su prieštaringu požiūriu į autoritetą: viena vertus, į jį reaguojama gynybiškai, jis yra nuvertinamas, neigiamas, kita vertus, ilgimasi to, kas turi galios, turi valią priimti gerus sprendimus, gali išspręsti visas problemas.
Kai autoritetas suvokiamas tik kaip egzistuojantis išorėje, ignoruojant savo atsakomybę ir vidines galias, tai vadiname vaikišku požiūriu. Jam būdinga rūpestingo tėvo paieška ir lūkestis, kad kažkas yra stipresnis ir turi pasirūpinti gyvenimu.
Kalbėdami apie politiką ir politikus, turime kelti klausimą, kokia tai yra patirtis, kai individas užima autoriteto poziciją, kai jis daro sprendimus, darančius įtaką daugelio žmonių gyvenimui. Svarstydami buvimo autoritetu klausimą, turėtume atsižvelgti bent į kelis svarbius aspektus.
Pirma, kaip turėti jėgos, galios ar kompetencijos daryti įtaką ir struktūruoti procesus? Kai asmeniui tokios galios suteikiamos, kai jis turi reikalingas kompetencijas, iškyla vertybinis aspektas – kodėl jis priima vienokius ar kitokius sprendimus, kas jį motyvuoja? Ar tam tikras nesaugumas, godulys, noras įsitvirtinti ir išskirtinumo siekimas – tai, kas vadinama šešėliniais autoriteto aspektais?
Ar asmuo, užimantis autoriteto poziciją, gali atlikti svarbiausias autoritetui priskiriamas funkcijas: geba priimti sprendimus ir numatyti jų padarinius, geba struktūruoti ir reguliuoti procesus taip, kad jo valdomoje srityje skleidžiasi kūrybinis pradas, o ne destrukcija? Autoritetas, kaip ir bet kuri kita esybė, turi savo šešėlį, kurį svarbu pažinti ir numatyti jo veikimą.
Savo studijose mes ne kartą esame analizavę autoriteto ir triksterio poliariškumą. Mitologijoje triksteris yra tas, kuris ateina ir sugriauna dievų tvarką. Jis už nieką neatsakingas, tik viską verčia aukštyn kojomis. Jis yra antiherojus, antiautoritetas, kuriantis chaosą, o ne tvarką. Pasenusių struktūrų sugriovimas yra būtina permainų dalis, tačiau ne mažiau svarbu yra kurti, vertinti ir gerbti kitų kūrybą ir taip sudaryti sąlygas tęstinumui.
– Bet kaip išspręsti konfliktinį santykį tarp autoritarizmo ir autoriteto mūsų poautoritarinėje visuomenėje? Kaip suprantu, jūs tarsi bandote autoriteto sampratą reabilituoti, atskirti jį nuo autoritarizmo, t. y. mėginate autoritetui grąžinti pamirštas funkcijas, ne tik galią daryti įtaką kitam.
– Nežinau, ar mūsų tyrimai ir studijos reiškia autoriteto reabilitaciją. Mes siekiame atskleisti pilnesnį autoriteto patirties vaizdą, nes ši patirtis neretai traktuojama vienpusiškai, tapatinant autoriteto patyrimą su autoritarizmu. Bet tai nėra tas pats.
Šiuo atveju svarbu atskirti vadinamąjį autoriteto kompleksą ir vidinį autoritetą. Jeigu žmogus turi vidinį autoritetą, jis savimi pasitiki ir gali priimti sprendimus ar prisiimti atsakomybę. Taigi toks žmogus gyvenimo situacijose sugeba būti autoriumi, jis pripažįsta autorystę – aš tai padariau, aš esu šeimininkas ir galiu prisiimti atsakomybę už visumą, aš nesu atsitiktinis prašalaitis.
O autoriteto kompleksas pirmiausia reiškia, kad jis neturi vidinio autoriteto. Dėl sudėtingai susiklosčiusių santykių su tėvais, mokytojais ar kitais autoritetais, kurie nuvertino, ignoravo ar žemino, formuojasi negatyvios autoriteto veikimo vidinės reprezentacijos, kurios ir sudaro autoriteto komplekso turinį.
Asmuo, kurio psichikoje dominuoja autoriteto kompleksas, tikisi, kad aukščiau stovintieji žemins, nuvertins ar net bus fiziškai grėsmingi, o tokie lūkesčiai lemia baimę, pyktį, kaltę. Tad asmuo, kamuojamas autoriteto komplekso, arba bijo ir atsiriboja, arba pyksta ir kovoja su visais, kurie jam atrodo stipresni, užima geresnes socialines pozicijas ir panašiai. Toks neįsisąmonintas chroniškas maištavimas trikdo konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybę.
Tad asmuo, kamuojamas autoriteto komplekso, arba bijo ir atsiriboja, arba pyksta ir kovoja su visais, kurie jam atrodo stipresni, užima geresnes socialines pozicijas ir panašiai. Toks neįsisąmonintas chroniškas maištavimas trikdo konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybę.
Autoriteto kompleksą turintis žmogus nepripažįsta, kad jis savyje turi galios ir visą galią projektuoja į kitus – viršininkus, vadovus, gydytojus, mokytojus ir panašiai, o sau priskiria bejėgio asmens tapatumą.
Žinoma, tokiu atveju žmogus tampa labai priklausomas nuo išorinio pasaulio, todėl gali būti piktas, nepatenkintas, nelaimingas ir skųstis, kad, pavyzdžiui, valdžia ko nors nedavė ar nesuteikė saugumo. Autoriteto kompleksas reiškia, kad žmogus nesugeba užmegzti ryšio su aukščiau esančiais ir jų bijo.
– Tai, ką jūs kalbate, skamba kaip diagnozė mūsų visuomenei – bejėgystės jausmas, kuris dažnai minimas ir kalbant apie emigraciją, ir apie teisingumo stoką, ir kitas problemas. Ar visa tai galima paaiškinti būtent per autoriteto problemos prizmę?
– Tokias prielaidas galime kelti, nes penkiasdešimt metų gyvenome autoritarinio režimo sąlygomis, kur viską už žmones sprendė valdžia ir individualybė iš principo buvo ignoruojama, todėl dabar neišeina greitai sukurti santykių sistemos, kuri būtų grindžiama pagarba kitam, orumu ir pasitikėjimu.
Bejėgystės jausmas yra didelė problema, ir kol mes jos neišgysime, tol autoritetai atrodys grėsmingi. Knygoje daug rašau apie psichoterapijos atvejus, kai žmogus įveikia savo bejėgiškumą ir atgaivina savo vidinį autoritetą. Tada tampa įmanoma užmegzti santykį su išoriniais autoritetais ir priimti juos kaip gyvenimo, galios, įkvėpimo, motyvacijos šaltinį.
– Sakyčiau, kad pagrindinis autoriteto krizės įrodymas Lietuvoje yra smurtas prieš vaikus šeimose. Neseniai per žiniasklaidą vėl nuskambėjo istorija, kaip senelis pririšo du berniukus ir juos talžė. Ar galima būtų sakyti, kad visuomenėje nemažai žmonių nesugeba kurti autoriteto ir šią negalią kompensuoja smurtu?
– Neturėtume apibendrinti, kad visi taip daro, tačiau jūsų minimas pavyzdys rodo, jog problema akivaizdi. Tėvai, seneliai, mokytojai – jie yra autoritetai vaiko gyvenime. Tėvas turėtų padėti vaikui tvarkytis su agresija, išmokti brėžti ribas, socializuotis, būti pasaulyje.
Tėvas savo pavyzdžiu turėtų parodyti, kad bejėgiškumas, poreikių frustracijos yra įveikiami. Tie, kurie smurtauja prieš vaikus, kurie kankina silpnesnius, veikiausiai patys jaučiasi visiškai bejėgiai. Tačiau tai nesumažina atsakomybės. Tokiose situacijose akivaizdu, kad reikalingi ir išoriniai autoritetai, kuriuos svarbu pripažinti ir gerbti. Kai asmuo autoriteto nepripažįsta, neigia jo buvimą, autoriteto archetipas gali atsiskleisti labai archajiškomis galios formomis. Smurtas prieš vaikus, smurtas prieš silpnesnį yra viena iš destruktyvių jėgos panaudojimo formų.
– Ar galėtumėte papasakoti apie jūsų atliktus tyrimus? Kokių rezultatų gavote?
– Su kolegomis tyrėme, kaip psichoterapijos procese keičiasi autoriteto kompleksas. Priėjome prie išvados, kad psichoterapija ilgainiui gali padėti. Galime net sakyti, kad yra toks judėjimas nuo vidinio komplekso link vidinio autoriteto. Jis vyksta keliais etapais.
Pirmas etapas, kai žmogus pradeda suprasti, kad autoritetas gali būti ne tik išorėje, bet ir viduje. Kartu imama įsisąmoninti, kad žmogus savo galią atiduoda kitam ir todėl tampa priklausomas ir bejėgis. Psichoterapijos tyrimais aptikome, kad sugebėjimas įsisąmoninti, jog yra išoriniai autoritetai ir yra vidinis autoritetas, suteikia palengvėjimą, ir tai yra pirmas žingsnis. Apie septyniasdešimt procentų žmonių tą psichoterapijos metu pasiekia.
Bet, kaip jau minėjau, autoritetas kaip esybė turi ir šešėlį. Atsikūrę vidinį autoritetą, dauguma žmonių pradeda manyti, kad jei įgavo galią, kompetenciją ar socialinį prestižą, to visiškai užtenka. Tačiau jeigu turi galios, tai dar nereiškia, kad visos tavo problemos išsispręs. Tad antras etapas yra suprasti, kam aš įgautą galią naudoju? Žmogus turi suvokti, kad didelė galia yra ir didelis išbandymas, kad tai gali nuvesti ir destrukcijos link.
Žmogus turi suvokti, kad didelė galia yra ir didelis išbandymas, kad tai gali nuvesti ir destrukcijos link.
O trečias etapas yra susijęs su transcendencijos suvokimu. Žmogus subręsta tiek, kad suvokia, jog ne viskas nuo jo ar tarpasmeninių santykių priklauso, jis įgauna ir tam tikro nuolankumo viršasmeninės galios atžvilgiu. Tai yra brandi nuostata – matyti savo atsakomybės ribas ir atsiverti paslapčiai ar būties slėpiniui. Jeigu žmogus tai pasiekia, jis turi daug daugiau galimybių rinktis, daugiau laisvių, daugiau išteklių, į ką remtis.
– Psichoterapijos didžioji tragedija turbūt yra tai, kad ji gali padėti individualiai ar sąlygiškai nedidelėms grupėms, bet ji negali padėti didesnei visuomenės daliai, juk visų nepaguldysi ant kušetės. Tad kaip spręsti tas problemas, apie kurias kalbate?
– Taip, visų ant kušetės nepaguldysi, todėl visuomenės sveikimo procesai užtrunka labai ilgai. Bet aš esu įsitikinusi, kad jeigu vienas žmogus susivokia, jis neša žinią kitiems ir jie yra bent šiek tiek užkrečiami, ir dėl to psichoterapija yra prasminga. Visi neturi eiti į psichoterapiją, bet jeigu vienas, antras, trečias žino ir pradeda skleisti žinią, tai pamažu ji sklinda. Juk žmonėms reikia žinių, kad jie domėtųsi, skaitytų ir taip keistųsi jų požiūris. Pokyčiai prasideda nuo vieno žmogaus.
– Koks yra jaunų žmonių santykis su autoritetu? Ar jūs tuo domėjotės?
– Esame atlikę kiekybinį tyrimą, aiškindamiesi, kiek žmogus turi autoritetų ir ar jie svarbūs jam. Duomenys preliminarūs, bet įdomu tai, kad santykis su autoritetu priklauso nuo amžiaus. Išryškėjo dvi įdomios tendencijos. Jauni žmonės turi mažiau autoritetų ir jie mažiau apie tai galvoja. Jie dažniau nurodė vieną ar du autoritetus, atsakė, kad patys save laiko autoritetu arba kad tai jiems nerūpi. Tuo tarpu vyresni respondentai, gimę dar sovietmečiu, nurodė daugiau autoritetų. Atrodo, kad jiems šitas klausimas yra svarbesnis negu jauniems žmonėms.
Kėlėme dvi prielaidas. Viena, kad vyresnio amžiaus žmonėms egzistenciniai klausimai – gyvenimo prasmės, baigtinumo, silpnėjimo ir panašiai – tampa gyvenimo realybe, todėl natūraliai ieškoma aukštesnės galios arba to, kas yra už regimosios būties ribų. Jauni žmonės turi kitas užduotis, jie gali būti patys sau autoritetai, daugiau eksperimentuoti, nes baigtinumas dar toli. Antra, kad tai vis dėlto susiję su istorine praeitimi. Ta karta, kuri gimė nepriklausomoje Lietuvoje, yra laisvesnė nuo autoriteto komplekso. Bet kas žino, kaip bus, kai jie taps vyresni.
– Tai, ką jūs sakote, tarsi prieštarauja Lietuvos kultūros gyvenimo patirčiai, pavyzdžiui, literatūrai, kur pastebima, kad labai trūksta maištaujančio ir įsitvirtinusius autoritetus neigiančio jaunimo, daug dažniau einama paskui esamus autoritetus.
– Maištavimas yra priešybė paklusimui. Atlikti tyrimai rodo, kad ir viena, ir kita yra reikalinga. Maištavimas padeda žmogui pajusti savo galią ir neleidžia degeneruoti tam, kuris užima autoriteto poziciją. Lygiai taip pat paklusimas yra svarbus, nes jeigu žmogus nesugeba paklūsti ar sekti paskui, nesugeba pripažinti viršesnės galios, jis tampa labai egocentriškas ir jam taip pat nelieka galimybių atsinaujinti, nes kai kuriais atvejais turi būti nuolankus, turi paklūsti – tai yra atsinaujinimo sąlyga. Problemos kyla tada, kai užstringama – arba nuolatiniame maištavime, arba nuolatiniame paklusnume. Abiem atvejais gyvenimas tampa labai vienpusiškas.
Aš nežinau, ar galima sakyti, kad kultūrai trūksta maištininkų. Gal tiksliau būtų sakyti, kad trūksta originalių idėjų ar sprendimų.
Aš nežinau, ar galima sakyti, kad kultūrai trūksta maištininkų. Gal tiksliau būtų sakyti, kad trūksta originalių idėjų ar sprendimų. Man neatrodo, kad mūsų jauniems žmonėms ko nors iš esmės trūksta.
Jauni Lietuvos žmonės čia ir visame pasaulyje sukuria daug nuostabių dalykų, ir galbūt ne visiems reikia maištauti. Gal kaip tik reikia rūpintis kūryba ne per priešstatos ar maištavimo prizmę. Žinau daug atvejų, kai mūsų jauni žmonės imasi iniciatyvos, yra drąsūs ir atviri įvairiapusei patirčiai, jie sugeba atpažinti gerus mokytojus ir greitai mokosi, sugeba gerai dirbti ir kurti. Mes nežinome, kiek tai kainuoja pastangų ir kokius vidinius konfliktus jie išgyvena. Galbūt ne viską ir turime matyti. Svarbiausia ne tai, kaip ir ką jauni žmonės turėtų kurti, bet tai, kad jie norėtų, rastų įkvėpimo ir kantrybės dirbti Lietuvoje ir puoselėtų mūsų kultūrą.
Šis tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 5
