Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Horoskopai, tantrinis seksas ir „Haris Poteris“: kaip ezoterika tapo naujuoju religingumu

Šiandien „ezoterika“ dažnai pavadinama viskas, kas peržengia bet kokį norma tapusį žinojimą – nuo parapsichologijos ir astrologijos iki Rytų dvasinių praktikų ir net paprastam mirtingajam sunkiai suvokiamos kvantinės fizikos.
Naujasis religingumas
Naujasis religingumas / Shutterstock nuotr.

Iš vienos pusės, tai nulėmė krikščionybė ir Apšvietos racionalizmas į pirmą gretą iškėlęs empirinį pažinimas, iš kitos – susidomėjimas pačiomis įvairiausiomis dvasinėmis praktikomis, maginėmis idėjomis ir mistiniais reiškiniais.

Astrologija ir horoskopai, okultizmas ir meditacijos, raganavimai ir šamanizmas, NSO ir magiški kristalai – visa tai ir dar daugybė kitų reiškinių yra siejama su XX amžiaus antrojoje pusėje suklestėjusiu naujuoju religingumu.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, religijotyrininko ir kultūros tyrinėtojo Audriaus Beinoriaus, tam įtakos turėjo ne tik spausdinto žodžio prieinamumas, dėl ko žinios, anksčiau pasiekiamos išimtinai elitui, tapo prieinamos ir masėms, tradicinio religingumo formų atmetimas, galų gale, individo iškilimas ir demokratizacija, leidžianti žmogui pasirinkti, kuo ir kaip tikėti.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Audrius Beinorius
Lukas Balandis / BNS nuotr./Audrius Beinorius

Visai neseniai pasirodė ir A.Beinoriaus sudaryta knyga „Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų“ (Vilniaus universitetas, 2023), kurioje Lietuvos mokslininkai analizuoja įvairias ezoterizmo apraiškas skirtingose kultūrose – nuo judaizmo ir islamo, hinduizmo ir budizmo iki teosofinio orientalizmo, okultizmo ir Lietuvoje gyvavusios laisvosios mūrininkijos.

A.Beinorius pabrėžia, kad nors įvairiose kultūrose nuo seno egzistuoja tai, ką galima įvardyti kaip „slaptąjį pažinimą“, tačiau svarbu suprasti, kad pats ezoterizmas nėra kažkokia konkreti tradicija: tai pynė skirtingų doktrinų, praktikų, mąstymo būdų ir pasaulėžiūrų, kurios tarpusavyje gali neturėti nieko bendra, tačiau neretai įvairiomis formomis atgimsta individualiuose šiandieninio žmogaus ieškojimuose.

Ezoterizmas nėra kažkokia konkreti tradicija: tai pynė skirtingų doktrinų, praktikų, mąstymo būdų ir pasaulėžiūrų, kurios tarpusavyje gali neturėti nieko bendra.

Tad kokios yra ezoterizmo ribos? Kuo rytietiškas ezoterizmas skiriasi nuo vakarietiško? Ar yra kas bendro tarp įvairių ezoterinių judėjimų ir sąmokslo teorijų šalininkų? Ar gali ezoterinės praktikos atvesti prie autentiškų atsakymų į esminius būties klausimus, o gal tai labiau signalizuoja apie sutrikusią žmogaus psichiką? Galų gale – ar šiandien dar įmanoma vieną kurią ar kelias religines doktrinas iškelti virš kitų, o kitas nurašyti kaip neatitinkančias nustatytų normų ir prasilenkiančias su tikrąja ir vienintele tiesa? – apie tai ir yra šis pokalbis su prof. A.Beinoriumi.

Knyga „Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų“ (Vilniaus universitetas, 2023)
Knyga „Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų“ (Vilniaus universitetas, 2023)

Kaip jūs įvardytumėte, kas šiandien mūsų kultūroje slepiasi po tuo mįslingu ezoterizmo fenomenu?

– Paprastai, kai kalbame apie ezoterizmo reiškinį, ar populiariojoje kultūroje labiau įprastą „ezoterikos“ terminą, visų pirma, daugeliui iškyla asociacijos su egzotiškais ir pikantiškais rytietiškų religijų elementais. Tačiau tai gana vėlyvas įskiepis, nes nuo seniausių laikų gyvavo ir europinis ezoterizmas, kuris aprėpia specifines praktikas, doktrinas ir savitas pažinimo bei jo konceptualizavimo formas. Juk iki pat akademinio orientalizmo pradžios XVIII amžiuje ne Indija ar, apskritai, Azija kerėjo europiečių protus, o senovės Egipto išmintis.

Tačiau krikščionybė labai nuosekliai iš viešosios erdvės išstūmė visus reiškinius, nederančius su didžiuoju Bažnyčios pasakojimu ir kanonizuota teologija ir dėl to traktuotus kaip pagoniškus, eretiškus. Tai, ką garsus nūdienos ezoterizmo tyrėjas (taip, yra ir tokia akademinių tyrimų sritis) Wouteris Hanegraaffas pavadino „atmestąja žinija“. Į šią talpią „šiukšliadėžę“ pateko daug kas: gnosticizmas ir neoplatonizmas, visa europinė hermetinė tradicija, renesanso okultiniai mokslai, kabala, astrologija ir alchemija, spiritualizmas ir t.t.

Dar vienas svarbus veiksnys – tai nuo Apšvietos epochoje įsitvirtinęs gamtamokslinis, racionalus pažinimas, kuris drauge su krikščionybe toliau į pakraščius išstūmė tai, kas neatitiko jų pasaulio supratimo. Tad šie du europinės kultūros drambliai – abraomiškų religijų tikėjimas ir Apšvietos racionalizmas – nuosekliai ignoravo trečiąjį dramblį, gnostinį-ezoterinį pasaulėvaizdį.

Apšvietos epochoje įsitvirtinęs gamtamokslinis, racionalus pažinimas, drauge su krikščionybe į pakraščius išstūmė tai, kas neatitiko jų pasaulio supratimo.

Kita vertus, šiuolaikiniai mokslininkai kalba apie tai, kad europinio ezoterizmo samprata yra dirbtinis XVIII–XIX amžių konstruktas, neturintis vienareikšmiškai apibrėžto objekto. Kai kas (pvz., Kocku von Stuckradas) sako, kad ezoterizmas – tai tiesiog pretenzija į „aukštesnį žinojimą“.

Dar kiti teigia, kad ezoterizmas yra universalus vidinis (gr. esoterikos – „vidinis“) ir sakraliausias visų pasaulio religijų aspektas, taigi, yra visuotinis reiškinys, egzistuojantis ir kitose kultūrose, gal tik kiek kitokiais, bet bemaž visada slaptais pavidalais. Taigi, bene artimiausias ezoterizmo sinonimas – slaptumas.

Wikipedia nuotr./Jelena Blavatskaja
Wikipedia nuotr./Jelena Blavatskaja

O kaip nutiko, kad dabartinėje populiariojoje kultūroje ezoterizmas labiau siejamas su Rytais.

– Deja, ilgą laiką ezoterizmo tyrėjai apskritai ignoravo populiariąją kultūrą kaip tyrimo lauką, o pastarosios tyrėjai – ezoterizmo reiškinį visais jo pavidalais. O rytietiška invazija į vakarietišką ezoterizmą prasidėjo tik XIX a. pabaigoje su orientalizmo suklestėjimu, Azijos religijų atradimu, ir ypač su Jelenos Blavatskajos teosofinėmis idėjomis, beje, išdėstytomis knygoje labai simbolišku pavadinimu „Slaptoji doktrina: mokslo, religijos ir filosofijos sintezė“, išleistoje 1888 m. Tuomet ir suviešėjo Vakarų rytietizavimo procesai, aprašomi Colino Campbello knygoje „The Easternization of the West“, kurių atspindžius matome ir šiandieninėje populiariojoje kultūroje.

Šalia Renesanso bei Reformacijos paskatintų pasaulėžiūrinių virsmų, J.Blavatskajos pradėta teosofijos sklaida, ko gero, buvo viena iš esmingesnių religinio mąstymo lūžių Vakaruose.

Kai kurie mokslininkai mano, kad šalia Renesanso bei Reformacijos paskatintų pasaulėžiūrinių virsmų, J.Blavatskajos pradėta teosofijos sklaida, ko gero, buvo viena iš esmingesnių religinio mąstymo lūžių Vakaruose, tačiau šie raibuliai sparčiai išplito po visą pasaulį ir lėmė modernaus religingumo susiformavimą.

Teosofai siekė konstruoti vienalytį, visuotinį pasaulinio ezoterizmo fenomeną. Tam savo doktrinose jie jungė pačias įvairiausias tiek Rytų, tiek ir Vakarų religijų ir vaizdinių apraiškas bei idėjas. Todėl kai kalbame apie šiandienos ezoterizmą, turime atsispirti nuo XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės sinkretinių, hibridinių procesų, į kurių sudėtį kaip tik ir patenka tokios rytietiškos kilmės sąvokos kaip čakra, karma ar nirvana, taip pat ir modernaus mokslinio diskurso terminologija – vibracijos, magnetizmas, energija ir kt.

XX a. viduryje Vakaruose vykusius procesus Theodoras Roszakas nusakė kaip „kontrkultūrą“, masinę utopinę hedonistinę jaunimo kultūrą, nukreiptą prieš dominuojančią elitinę. Ją papildė tikras rytietiškų elementų bumas, jau minėtas kultūros „rytietizavimas“: budizmas, joga, hinduzmas, tantrinis seksas, zenas ir panašiai. Prisiminkime bitnikus ir hipius, Jacką Kerouacą ir Alleną Ginsbergą, Carlosą Castanedą su Don Chuanu ir Timothy Leary su LSD eksperimentais.

Kadras iš Terje Toomistu dokumentinio filmo „Sovietiniai hipiai“
Kadras iš Terje Toomistu dokumentinio filmo „Sovietiniai hipiai“

Beveik prieš du dešimtmečius profesorius Christopheris Partridge'as savo knygoje „The Re-Enchantment of the West“ („Vakarų užkerėjimas“) pavartojo naują terminą „occulture“, sudarytą iš dviejų sąvokų – „okultizmas“ ir „kultūra“. Okultūra labai tiksliai nusako ir mūsų dienomis stebimą įvairių ezoterinių elementų: simbolių, vaizdinių ir idėjų sklaidą populiarioje visuomenės kultūroje.

Tačiau labai svarbu suprasti, kad ezoterizmas nėra kažkokia konkreti vientisa tradicija: tai pynė skirtingų doktrinų, praktikų, mąstymo būdų ir pasaulėžiūrų, kurios tarpusavyje gali neturėti nieko bendro.

Wikipedia nuotr./Bitlai albumo „Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band“ viršelis, 1967
Wikipedia nuotr./Bitlai albumo „Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band“ viršelis, 1967

Kur ir kokias ezoterizmo apraiškas matome šiuolaikinėje populiarioje kultūroje?

– Ezoterizimo elementai skleidžiasi tiek šiuolaikinėje muzikoje, tiek literatūroje, tapyboje ar kine. Prisiminkime ankstyvąją roko muziką. Bitlai ant savo 1967 m. albumo „Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band“ viršelio greta kitų įtakingų veikėjų pavaizduoja ir modernaus okultizmo patriarchą Aleisterį Crowley‘ų.

Mickas Jaggeris su „The Rolling Stones“ 1968 metais atliko populiarų kūrinį „The Sympathy for the Devil“, kur Šėtonas vaizduojamas kaip nonkonformistas, romantiškas herojus, skelbiantis alternatyvią laikyseną bandos mentalitetui.

Okultūra labai tiksliai nusako ir mūsų dienomis stebimą įvairių ezoterinių elementų: simbolių, vaizdinių ir idėjų sklaidą populiarioje visuomenės kultūroje.

Ankstyvieji sunkiojo roko (hard rock) atlikėjai („Led Zeppelin“, „Black Sabbath“ ir kt.) plačiai naudoja ezoterinius simbolius, ženklus, demonologijos elementus. Gitaristas Jimmy Page‘as, A.Crowley sekėjas, reklamuojamas kaip pardavęs velniui sielą.

O ką jau kalbėti apie dabarties sunkiojo metalo (heavy metal) kryptis ir stilius: trash, death, black, goth, pagan ir kitus, kaip gausų jų tekstuose, aprangoje, atributikoje ir aksesuaruose okultinių ir ezoterinių elementų, kurių nederėtų sieti vien tik su „satanistine“ subkultūra. Tačiau hipiška taikių gėlių vaikų Vudstoko dvasia apleidžiama ir iškeliama priešybė – tamsa, mirtis, destrukcija. Taip, yra ir tamsioji okultūros pusė.

Wikipedia nuotr./Televizijos serialo „X failai“ plaktas
Wikipedia nuotr./Televizijos serialo „X failai“ plaktas

Kalbant apie kiną užtenka paminėti itin populiarų serialą „X failai“, kuriame pasakojama apie visokius parapsichologinius reiškinius ir nežemiškų būtybių invaziją. Teko skaityti, kad būtent po šio serialo Amerikoje gerokai išaugo skaičius žmonių, teigiančių, kad jie buvo pagrobti ateivių.

Greta dar yra tokios intriguojančios temos kine kaip vampyrai, demonai, apsėdimai, egzorcizmas, maginės praktikos, vaiduokliai ir net ypatingą žinią žmonijai nešantys NSO... Kad ir garsusis „Avataras“ – juk tai filmas, sklidinas įvairiems ezoteriniams sąjūdžiams būdingų vaizdinių: ypatingas, holistinis ryšys su gamta, telepatiniai gebėjimai, kolektyvinės apeigos, jungiančios tos planetos gyventojus su jų protėviais ir pan.

Teko skaityti, kad po serialo „X failai“ Amerikoje gerokai išaugo skaičius žmonių, teigiančių, kad jie buvo pagrobti ateivių.

Dailėje irgi nuo XIX a. pabaigos suklesti mediumistinės, automatinio tapymo priemonės, spiritualistinės, simbolistinės tendencijos. W.Kandinskis, P.Mondrianas ar N.Rerichas atvirai pripažįsta teosofijos įtaką savo meno vizijomis, čia ir apie mūsų M.K.Čiurlionio kūrinius būtų galima kalbėti.

O kur dar siaubo literatūra (horror fiction), keistoji literatūra (weird literature), net komiksų knygelėse perteikiamos vampyrų istorijos, ar internetiniai maginiai žaidimai, Taro būrimo praktikos, cyber okultizmas ir daugelis kitų.

Wikipedia nuotr./Aleister Crowley. Auksinės aušros ordinas 1910
Wikipedia nuotr./Aleister Crowley. Auksinės aušros ordinas 1910

Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl visa tai, kas susiję su ta „atmestąja žinija“, šitaip domina dabarties žmogų? Kas čia veikia – žmogiškas smalsumas žinoti tai, kas slepiasi po paslapties ir įprasto žinojimo skraiste?

– Šis kultūros klodas ir panašios žmogaus paieškos egzistavo visada, tiesiog vienais laikotarpiais kanonizuotas normas peržengiantis pažinimas buvo marginalizuojamas, o kitais laikais, kaip kad dabar, jis vėl žengia į sceną.

Reikia turėti galvoje ir tai, kad daugelyje tradicinių kultūrų neišvengiamai egzistavo skyra tarp to, kas vieša, ir to, kas prieinama tik išrinktiesiems, elitui. Tai minėdamas turiu galvoje tiek religines doktrinas ar mąstymo būdus, tiek ir praktikas bei specifinius slaptus ritualus.

Beje, įdomu ir tai, jog kai Vakarų kultūroje įvairios ezoterinės idėjos buvo nustumtos į paribius, tuo metu Rytuose – budizmo, hinduizmo, daoizmo kultūrose vertinamos kaip sakraliausia šių tradicijų ašis. Pavyzdžiui, jau nuo seniausių laikų Indijoje egzistavo slaptos perdavos, iniciacijos, Tibete – tantrinio budizmo slapti tekstai, Kinijoje – vidinės alchemijos praktikų grupės, ar islame – slaptas ceremonijas atliekančios sufijų brolijos.

Svarbu suprasti, kad visos tradicinės kultūros savo esme yra hierarchizuotos, o kur veikia šitoks modelis, ten yra hierarchizuojama ir žinija. Tai, beje, puikiai iliustruoja ir Jėzaus pamokymas nemėtyti perlų kiaulėms.

Visos tradicinės kultūros savo esme yra hierarchizuotos, o kur veikia šitoks modelis, ten yra hierarchizuojama ir žinija.

Tačiau šitoks masių ir elito atskyrimas egzistuoja ne tik krikščionybėje, bet ir islame, ir hinduizme, ir budizme, ir kitose kultūrose. Tas pats galiojo ir Europoje, kai alchemiją, astrologiją ir kitus „slaptus mokslus“ studijavo elitas, aristokratai.

Tačiau XVIII a. pabaigoje – XIX a. visuomenėje įvyko dideli pokyčiai, o pažinimas, taip pat ir tas marginalizuotas „slaptasis“, ar pretenzijos į jį tapo prieinami daugeliui, įvyko ezoterizmo demokratizavimas. Ir tuo metu Vakarų pasaulyje kaip grybai po lietaus ėmė dygti nauji ordinai, ložės, sąjūdžiai ir slaptos bendruomenės.

Wikipedia nuotr./Britų okultisto Roberto Fludo knygos iliustracija 1617 m.
Wikipedia nuotr./Britų okultisto Roberto Fludo knygos iliustracija 1617 m.

Daugelis sociologų šiandien tvirtina, kad religijos reikšmė žmonių gyvenimuose akivaizdžiai mažėja, tačiau kartu įvairios dvasinės praktikos – nuo jogos iki meditacijų, tylos stovyklų ir kovos menų – tiesiog klesti. Kaip jūs paaiškintumėte šį fenomeną?

– Mes esame pasaulėžiūrinių tektoninių lūžių liudininkai ir dalyviai, tačiau pabrėžiu, kad šiandien žmonės netampa mažiau religingi, jie tampa religingi kitaip. Mitinis mąstymas irgi niekur nedingsta, tik įvelkamas į naujus rūbus.

Nepritariu tiems, kas sureikšmina sekuliarizacijos teorijas. Sekuliarizacija – ne tik Vakarų, bet ir globaliu mastu – pirmiausia apibūdina žmonių atitolimą nuo institucinio, sisteminio, tradicinio religingumo formų ir paieškas labiau individualizuoto ir į asmenines patirtis nukreipto religingumo, kuris dažnai pasižymi eklektiškumu. Tai ne religijos nyktis, bet jos transformacija, drastiškai kintantis religingumas.

Esame pasaulėžiūrinių tektoninių lūžių liudininkai ir dalyviai, tačiau šiandien žmonės netampa mažiau religingi, jie tampa religingi kitaip.

Neatsitiktinai matome, jog šiuolaikinėje populiarioje kultūroje susilieja trys klodai: įvairių kultūrų religinių vaizdinių nuspalvintas Naujojo amžiaus (new age) religingumas, neopagonybė – atsigręžimas į senąsias, etnines kultūras bei įvairūs vadinamųjų ezoterinių tradicijų elementai.

Šių trijų sluoksnių sąveiką liudija kad ir Lietuvoje vykstantys įvairūs renginiai bei festivaliai: nuo kietesnės muzikos „Kilk žaibu“ ir „Devilstone“, baltiškojo „Mėnuo Juodaragis“ iki new age dvasios persunktų „Masters of Calms“, „Yaga“, „Mandala“ bei kitų.

„Shuterstock“ nuotr./Ezoteriniai kauliukai ir taro kortos
„Shuterstock“ nuotr./Ezoteriniai kauliukai ir taro kortos

Paminėjote „dvasingumo“ sąvoką, kurią tartum atskyrėte nuo „religingumo“. Ar galima sakyti, kad ezoterizmas nebūtinai ką nors turi bendra su religija?

– Išties dažnai girdime sakant: „esu ne religingas, mane domina dvasingumas“. Tai susiję su modernaus religingumo kontekste įvykusiu posūkiu į subjektyvumą, asmeninio patyrimo prioretizavimą. O ezoteriniuose sąjūdžiuose riba tarp religinės ir sekuliarios tapatybių yra blanki.

Šiandieninis populiarusis ezoterizmas tampriai susijęs su tam tikromis pasaulėžiūrinėmis nuostatomis. Pirmiausia su holistiniu mąstymu, kuris akivaizdžiai skleidžiasi ir ekologiniame santykyje su gyva, sudvasinta, gamta žengiant nuo antropocentrinio prie antropoceninio pasaulėvaizdžio.

Populiarioji psichologija ir savęs pažinimo lektūra taip pat patenka į populiarios ezoterikos lauką.

Vyksta ir praeities romantizavimas, senųjų civilizacijų su jų kosmologinėmis vizijomis iškėlimas. Stiprus yra asmeninio patyrimo siekis, ypač pabrėžiant pakitusias sąmonės būsenas, transo meditacijas.

123rf.com nuotr./Taro kortos
123rf.com nuotr./Taro kortos

Įsivyrauja naujos, Vandenio epochos idėjos, neretai siejamos su apokaliptinėmis, eschatologinėmis pasaulio pabaigos regmėmis ar su adventizmu – paskutiniuoju išganytojo, gelbėtojo – kokias tik vardais ir pavidalais jis būtų minimas – pasirodymu.

Neretai pasitelkiamas čenelingas, ieškoma asmeninio ryšio su dieviškomis būtybėmis, dangiškais mokytojais, mahatmomis, angelais ar su Kristumi. Svarbus čia ir mano jau minėtas mistifikuotas, romantizuojantis rytietizavimas – Azijos filosofinių religinių idėjų, sąvokų ir vaizdinių naudojimas: karmos diagnostika, čakrų valymas ir pan.

Ypatingą reikšmę įgavusios ir alternatyvios terapijos, savigydos, sveikos gyvensenos, organiškos mitybos temos. Užėję į bet kurį Europos knygyną visų pirma pamatome didžiausias knygų lentynas skirtas savigydai (self-helf). Gydytojai tampa nebereikalingi, populiarioji psichologija ir savęs pažinimo lektūra taip pat patenka į populiarios ezoterikos lauką.

Ir komercija čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje.

– Be jokios abejonės. Šiandien gyvename visa ko komercializacijos laikmetyje, tad nereikia stebėtis, kad ir religija taip pat yra suprekinta. Turime vadinamuosius ezoterinius knygynus, kuriuose gali nusipirkti pačią slapčiausią viso pasaulio „ezoteriką“, tik ką po to su tuo daryti? O kiek mitinę „laisvą valią“ deklaruojančioje Vakarų kultūroje svarbus yra asmeninis pasirinkimas! Ir ne tik renkantis šaldytuvą ar kojines, bet ir religiją!

Vis dėlto, ar susitikimas su ezoteriniais reiškiniais gali atvesti prie autentiško buvimo ir padėti atsakyti į esminius žmogaus egzistencijos klausimus?

– Manau, kad taip. O kaip kitaip galima būtų paaiškinti tą didžiulį susidomėjimą šia tema, negi vien kažkokia liguista prigimtimi. Tai liudija globaliai vykstančias sakralaus pasaulio paieškas. Esmine nuostata čia tampa asmeninis, individualus žmogaus patyrimas, kuris ima viršų prieš nusistovėjusias doktrinas, dogmas ar institucijas. Žinoma, kas nors tame gali įžvelgti žmogaus sudievinimo pavojų. Tačiau gal tai yra metafizinių klodų paieška pačiame žmoguje, gimstanti iš tikėjimo, kad dieviškumas kaip tik ir reiškiasi per žmogų ir slypi pačiame žmoguje, o ne abstrakčioje transcendencijoje?

Esmine nuostata čia tampa asmeninis, individualus žmogaus patyrimas, kuris ima viršų prieš nusistovėjusias doktrinas, dogmas ar institucijas.

Noriu pabrėžti, kad kai kalbu apie ezoterizmą, sąmoningai stengiuosi susilaikyti nuo vertinimo ypač „tiesos“ atžvilgiu. Čia pasitelkiu metodologinio ateizmo ar agnosticizmo prieigą, naudotą religijos sociologo P.Bergerio, kuri kviečia „suskliausti“, t.y. išlaikyti neutralumą bet kokių metafizinių, religinių prielaidų ir doktrinų atžvilgiu.

Paprastai tariant, kaip mokslininkas aš turiu dvi galimybes: arba visą gausybę religinių vaizdinių, pradedant nuo istorinės krikščionybės ir baigiant naujausiu satanizmu, vertinti kaip lygiaverčius kliedesius, mat nė vieno jų teisingumo įrodyti neįmanoma. Arba visą tą gausą pasaulėvaizdžių, ideologijų ir religijų traktuoti kaip lygiavertes. Būtent pastarosios nuostatos aš ir laikausi.

Wikipedia nuotr./Judėjimo „Wicca“ dalyvės
Wikipedia nuotr./Judėjimo „Wicca“ dalyvės

Šiuolaikinėje antropologijoje dažnai naudojama „alternatyvių racionalybių“ sąvoka. Ji byloja, kad ir kokie keisti mums atrodytų vieni ar kiti pasaulėvaizdžiai bei socialinės praktikos, jos yra grindžiamos tam tikra vidine logika. Na, pavyzdžiui, būrimo ar divinacinės praktikos. Juk visos religinės grupės, visi ezoteriniai sąjūdžiai ir net keisčiausių sąmokslo teorijų adeptai savo pasaulėvaizdį taip pat konstruoja ir grindžia tam tikros vidinės logikos grandinėmis.

Kokie yra šio naujojo dvasingumo privalumai? Visų pirma, tai žmogui suteikia galimybę prisiimti didesnę atsakomybę už savo veiksmus, patirti pasaulį per save patį: bandyti, gal klysti, bet kartu ir mokytis iš savo asmeninės patirties.

Tai susiję ir su didesne pagarba aplinkai, gamtai, mat ezoteriniam mąstymui būdinga nuostata visą pasaulį matyti kaip gyvą ekosistemą (sakyčiau, deivę Žemyną), kur viskas tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Tokiu būdu tartum sugrįžtama prie „užkerėto“, sakralaus pasaulio – argi tai ne puiku globalios ekologinės krizės akivaizdoje?

Wikipedia nuotr./Harris Potteris
Wikipedia nuotr./Harris Potteris

Ne kartą mūsų pokalbyje minėjote, kad šiandien klesti ne tik rytietiškos dvasinės praktikos, tačiau ir įvairūs europinio ezoterizmo reiškiniai. Ką iš jų galėtumėte išskirti?

– Apie šiuos dalykus mūsų viešojoje erdvėje kalbama gerokai mažiau, todėl jie mažiau ir krenta į akis. Pastaraisiais dešimtmečiais yra pastebimas ceremonialinės magijos, raganavimo atgimimas, populiariosios astrologijos ir panašių dalykų suklestėjimas.

Ir media čia vaidina svarbiausią vaidmenį. Pavyzdžiui, itin populiarus filmas „Haris Poteris“. Apklausos liudija, jog šiandien Amerikoje veikiantis raganų sąjūdis „Wicca“ išgyvena savotišką pakilimą, nes prie jo jungiasi žmonės, kurie būdami vaikais ir paaugliais susižavėjo magijos elementais filme. Beje, „Wicca“ sekėjų esama ir Lietuvoje.

Visos religinės grupės, visi ezoteriniai sąjūdžiai ir net keisčiausių sąmokslo teorijų adeptai savo pasaulėvaizdį taip pat konstruoja ir grindžia tam tikros vidinės logikos grandinėmis.

O J.R.R.Tolkienas su savo „Žiedų valdovu“ ir „Hobitu“ – kokia didžiulė jo įtaka... Ir nors pats autorius save laikė kataliku, tačiau jo kūrinių poveikis, jų vaizdiniai, simboliai peržengia vieną tradiciją: kažkas tame įžvelgia įvairių mitų sampynas ar vienatinio mito (monomito, pasak J.Campbello) atspindžius, kažkas – ezoteriniams sąjūdžiams būdingus pasaulėvaizdžius. Tiek jo knygos, tiek ir pagal jo kūrinius sukurti filmai šiam „stebuklinio pasaulio“ ieškojimui darė akivaizdžią įtaką.

Wiccans of Lithuania Facebook puslapio nuotr./Wicca apeigos
Wiccans of Lithuania Facebook puslapio nuotr./Wicca apeigos

– O ezoteriniai sąjūdžiai ir sąmokslo teorijos tarpusavyje turi ką nors bendra?

– Be abejo. Ir vieni, ir kiti tiki, kad visuotinai priimta tiesa tėra iliuzija, tad savo esme abi šios mąstymo trajektorijos yra opozicija „paviršiniam visuotinimui“. Taip pat abiem būdingas ir tam tikras elitiškumas, suteikiantis savotišką socialinį kapitalą ar atstatantis pašlijusią savivertę: juk kaip miela yra priklausyti išrinktųjų grupei, žinančiai tikrąją tiesą.

Vis dėlto, jų santykiai su ta tiesa yra skirtingi: ezoterikai pernelyg nesireklamuoja, manydami, jog žmogui pačiam reikia belsti į duris ir jam bus atidaryta. Tuo tarpu sąmokslo teoretikai siekia tiesą paskleisti visiems. Ir tai suprantama: ezoterikai orientuojasi į individo perkeitimą, jo vidines transformacijas, tuo tarpu sąmokslo teorijų šalininkai „rūpinasi“ visa žmonija, kad visi praregėtų ir suprastų, jog žemė yra plokščia, viską valdo žydai ir masonai, o kovido pandemija tėra sugalvota vaistų korporacijų, ir pan.

Beje, dažnai suokalbio teorijose okultinės grupės ar slapti ezoteriniai sąjūdžiai yra suvokiami kaip blogio jėgos.

– Jūs minėjote pozityviąsias ezoterizmo puses, tačiau juk yra ir kita pusė: individualizmas skatina atmesti autoritetą, susikūrę savo tiesą žmonės ima nepasitikėti jokia egzistuojančia sistema – nuo religinės bendruomenės iki pačios valstybės. Galiausiai, juk jei nėra į ką atsiremti, vadinasi – viskas įmanoma...

– Taip, deja, religinis pliuralizmas, daugiabalsiškumas priartina mus prie tiesos santykinumo. Bet ar žmogaus puolimas į ezoterinių doktrinų ir praktikų arba suokalbio teorijų glėbį nėra siekis atrasti išsigelbėjimą nuo netikrumo ir nesaugumo, kurį kasdien skleidžia žiniasklaida, religinės propagandos, įvairios politinės ideologijos. Nuo to žmogui kyla labai natūralus noras susigūžti, atsitraukti, o, galiausiai, pačiam pasirinkus saugią dvasinę teritoriją, prižiūrėti ir puoselėti, it pensininkui, tą nedidelį asmeninį savo paties darželį.

Šiuo metu Lietuvoje yra keli sąjūdžiai, kurių lyderiai viešai teigia, jog ypatingas žinias gauna iš Kristaus, dangiškų Mokytojų, archangelo Mykolo arba didžiųjų Himalajų Mahatmų.

Na, o pavojų, be abejo, čia taip pat esama, ypač, kai kalbame apie pavojų sveikatai. Tačiau tai labiau susiję su fundamentalizmu, kurio neišvengia nei tradicinėmis vadinamos bendruomenės, nei naujieji religiniai judėjimai.

O ar žinote, kad šiuo metu Lietuvoje yra keli sąjūdžiai, kurių lyderiai viešai teigia, jog ypatingas žinias gauna iš Kristaus, dangiškų Mokytojų, archangelo Mykolo arba didžiųjų Himalajų Mahatmų?

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ritualinis šokis Bulgarijoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ritualinis šokis Bulgarijoje

Dar daugiau tokių, matyt, yra psichiatrinėje Vasaros gatvėje.

– Tačiau ar dėl to turime teisę nurašyti visus, kurie sakosi tiesiogiai bendraujantys su kitais pasauliais, transcendencija ir dievybėmis? O jei taip, tai nuo kurios didžiosios religijos ir kurios kultūros pradėtume valymą ir kur sustotume? Ir kokiais argumentais remdamiesi nuspręstume, kad vieni „kliedesiai“ yra aukštesnės kokybės nei kiti? Beje, doktrinos ilgaamžiškumo ar jos poveikio skirtingų laikotarpių visuomenėms argumentas yra labai silpnas ir neatlaiko jokių racionalių kriterijų. Mūsų laikais vienareikšmiškai dominuoja būtent šis, alternatyvus religingumas.

Kokiais argumentais remdamiesi nuspręstume, kad vieni „kliedesiai“ yra aukštesnės kokybės nei kiti?

Tad apsukę ratą mes vėl prieiname prie to, kad šiandieninėje populiarioje kultūroje galime atrasti tiek žmogaus pastangas pažvelgti giliai į dangų, tiek ir siekį žvelgti į dugną, į tamsiąją savo sielos pusę. Beje, psichiatras Karlas Gustavas Jungas yra taikliai pastebėjęs, kad žmogus netampa sąmoningu vien kartodamas žodį „sąmoningumas“, bet tik atsigręžęs ir pažvelgęs į savo psichikos tamsybes.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Pasaulyje yra ne vienas universitetas, kuriame dėstomi ezoterizmo kursai. Ar įsivaizduojate, kad kada nors ir Vilniaus universitete galėtų būti paskaitos, skirtos ezoterizmo, okultizmo ir magijos istorijai?

– Prieš keletą savaičių pasklidusi žinia apie tai, kad ir elitiniame Didžiosios Britanijos Ekseterio universitete šiemet pradėta nauja magistro studijų programa, skirta magijai ir okultizmui, vienus kaip reikiant išgąsdino, o kitus pradžiugino. Tačiau reikia turėti galvoje ir tai, kad šiame universitete jau nuo 2005-ųjų veikia solidus ezoterizmo tyrimų centras, tad ir šis naujasis kursas yra labai natūrali studijų raida.

Neseniai Vilniaus universiteto Filosofijos katedros dekanui įteikęs knygą „Ezoterizmo fenomenas: tarp Rytų ir Vakarų“ turėjau progos aptarti šią problematiką ir jis pats užsiminė, kad toks kursas galėtų atsirasti ir Vilniaus universitete. Neabejoju, kad tai tik laiko klausimas.

Tai, kas susiję su ezoterizmu, magija ir panašiais dalykais, turi ir tam tikrą akademinės gėdos žymę, jau nekalbant apie šių temų marginalizavimą ir bažnytinį demonizavimą.

Deja, tenka pripažinti, kad akademinės, ne konfesinės religijos studijos Lietuvoje yra labai silpnos, o kartu esama ir daug fobijų. Neabejotinai tai, kas susiję su ezoterizmu, magija ir panašiais dalykais, turi ir tam tikrą akademinės gėdos žymę, jau nekalbant apie šių temų marginalizavimą ir bažnytinį demonizavimą.

Tačiau nepaisant to, poreikis stebėti, aprašyti ir suprasti šiandien visuomenėje vykstančius procesus, susijusius su įvairių ezoterinių doktrinų ir praktikų populiarumu, yra tiesiog akivaizdus. Tai suteikia be galo daug reikšmingų įžvalgų apie dabarties visuomenę ir jos dvasiniame gyvenime vykstančius lūžius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai