Vaikystėje – ne vienas skaudus įvykis
„Gyvenome ant jūros kranto. Mūsų namuose nuolat girdėjosi jūros ošimas. Mama sakė, kad mane auginti tuo metu buvo nepaprastai lengva – tik išnešdavo su vežimėliu į lauką, ir aš užmigdavau nuo bangų ošimo“, – apie ankstyvą vaikystę Melnragėje pasakoja aktorė.
Išsikrausčius iš Pajūrio į Šiaulius, mažajai I. Balsytei pritapti nebuvo lengva. „Kažkodėl žmonės galvodavo, kad aš – arogantiška. Nuo pat darželio. Nesupratau, kodėl jiems taip atrodė. Net auklėtojos nemėgo manęs. Kai visi vaikai eidavo į lauką, muzikos mokytoja mane išsivesdavo dainuoti, tad aš kažkaip išsiskirdavau. Be to, darželyje nenorėdavau būti lydere, mane visuomet tekdavo stumti. Aš norėjau pasislėpti“, – tvirtina aktorė.
Laikui bėgant, I. Balsytė ėmė vis labiau vertinti savo santykius su tėčiu. Jis jai tapo ne tik išmintingu mokytoju, bet ir ištikimu draugu. „Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome atskirai atostogauti. Kas antrą vasarą važiuodavome į Krymą. Galėjome atostogauti ten, nes mano mama dirbo geležinkeliuose, ji galėdavo paimti savo šeimai nemokamą kelionę į kurią nors Tarybų Sąjungos šalį kartą per metus. Todėl kas antrą vasarą mėnesiui važiuodavome į Krymą, apsistodavome pas tuos pačius žmones. Tai buvo fantastinės atostogos, turėjau labai įdomių patirčių. Gyvendavome miestelyje, kur buvo filmuojami filmai.
Tą vasarą mes pirmą kartą išvažiavome visos trys be tėčio, nes jis negalėjo pasiimti atostogų. Tėtis mus palydėjo į stotį. Traukiniui pajudėjus, mane apėmė jausmas, kad jį matau paskutinį kartą. Man tai buvo taip aišku. Ta mintis mane labai išgąsdino“, – dalijasi aktorė.
I. Balsytė prisimena, kad neramiai jautėsi per visas atostogas. Nuolat prašė mamos kartu nueiti į paštą ir išsiųsti tėčiui telegramą, paklausti, ar jam viskas gerai.
„Kai mes grįžome, pagalvojau, kaip keista, kad mano nuojauta nepasitvirtino, nes nuojautą turėjau labai aiškią. Kitą rytą mama pasakė, kad praėjusi naktis buvo labai keista – jie su tėčiu beveik iki ryto prakalbėjo, jis nuolat atsiprašinėjo mamos. Po poros valandų mums paskambino ir pranešė, kad tėtį išvežė į ligoninę. Išsiliejo kraujas į smegenis. Po trijų parų jis mirė“, – pasakoja I. Balsytė.
Tačiau tai – ne vienintelis skaudus momentas aktorės gyvenime. Iš visą gyvenimą dainininke svajojusios tapti merginos netikėta trauma ne tik atėmė ateities viziją, bet ir stipriai įbaugino. Gydytojų verdiktas – mergaitė niekuomet negalės kalbėti.
„Tais laikais niekas nepripažino, kad ir mergaitėms vyksta balso mutacija. Manyta, kad tik berniukams, nes jų balsai keitėsi ryškiai. Mergaičių balse tokia stipri kaita nesijaučia, bet iš tiesų mutacijos procesas vyksta. Tuo metu, kai man vyko balso mutacija, po tris valandas dainuodavau repeticijose triskart per savaitę, koncertuodavau savaitgaliais. Ir vieną dieną „Dainų dainelėje“ man tiesiog dingo balsas. Mane nuvežė į Vilnių, o ten medikai pasakė: „Ši mergaitė niekada nebedainuos ir 95 proc. tikimybė, kad niekada nekalbės“, – prisimena I. Balsytė.
Nuojauta neapgavo dar kartą
Anot I. Balsytės, gydymas buvo labai sunkus, o kai ji pasveiko, gydytojai tvirtino, kad tai – vienas iš tūkstančio atvejų. „Išgyvenau labai sunkų laiką, nes savęs neįsivaizdavau nedainuojančios. Niekad nenorėjau būti aktore, man tik dainavimas buvo svarbus. Tačiau viską pasvėrusi galiausiai pasirinkau aktorės kelią“, – kalba scenos profesionalė.
Tačiau galiausiai I. Balsytės širdis nugalėjo protą ir ji pasirinko vaidybos studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vilniuje.
„Kai atvažiavau į atvirų durų dienas, iškart supratau, kad čia būsiu. Konkursas buvo didžiulis, ypač merginoms, kandidatų – šimtai. Atrodo, neįmanoma įstoti. Bet aš buvau įžūliai rami. Net pati savęs klausiau: kaip galiu būti tokia rami, bent jau pirmame ture – ypač. Manęs paklausė, kodėl neinu žiūrėti rezultatų, o aš pasakiau, kad tiesiog žinau, jog patekau“, – pasakoja aktorė.
I. Balsytė tikina, kad kursas, į kurį ji įstojo, buvo pirmasis, iškentėjęs daugybę nenumatytų dalykų. Netikėtumai pasipylė nuo pat pradžių – kai buvo renkamas aktorių kursas, nė vienam teatrui nereikėjo aktorių.
„Profesorė negalėjo rinkti kurso, bet labai norėjo. Ji labai norėjo naujo teatro, greičiausiai – savo. Ėjo į ministeriją, mynė kelius, kad, kaip Maskvoje, įkurtų miniatiūrų teatrą. Ji pramušė tokią idėją. Todėl mes ne tik baigėme aktorystės studijas, dar turėjome papildomų darbų – turėjome pastatyti po monospektaklį. Bet viskas sugriuvo, nes buvome pirmoji laida, kurios vaikinus po pirmojo kurso paėmė į armiją.
Anksčiau konservatorijų ir aukštųjų mokyklų studentų neimdavo, o mus išardė ir likome septyni žmonės. To teatro įkūrimo idėja sužlugo, bet nesužlugo mūsų širdyse. „Dainos teatras“ vėl pažadino mane, kaip muzikę, ir patį teatrą. Jungiau tuos du dalykus“, – sako aktorė.
Baigusi vaidybos studijas, I. Balsytė nusprendė grįžti ten, kur visuomet vedė širdis. Todėl įsidarbino Valstybinės filharmonijos dainos teatre ir jos gyvenime vėl suskambo muzika.
„Bebaigiant studijas, miniatiūrų teatro idėja buvo sužlugdyta ir profesorė suorganizavo, kad mus priimtų Šiaulių dramos teatras. Nenorėjau grįžti į Šiaulius. Žinojau, kaip ten atrodys mano gyvenimas: grįšiu į mamos butą, man bus pakirpti sparnai. Jaučiau tai.
Tada man pasiūlė ateiti į Nacionalinį teatrą, bet nenorėjau, man nepatiko nė vienas spektaklis. Tai buvo graudi stagnacija. Buvau kitaip mąstantis žmogus. Vieną vaidmenį pasiūlė Eimuntas Nekrošius, bet Nijolė Gelžinytė mane atkalbėjo, sakė, kad ten susidursiu su intrigomis, ir vis tiek mane išmes“, – prisimena scenos profesionalė.
Tačiau galiausiai nušvito viltis – aktorę į „Dainos teatrą“ pasikvietė Vytautas Kernagis. „Ir aš sau galvojau: žinau, kas bus Šiauliuose, Nacionaliniame teatre, į Jaunimo teatrą lyg ir norėjau, bet prigąsdino. O čia net neįsivaizdavau, kas bus.
Be to, aš visą laiką norėjau dainuoti. Nors per metus, kol studijavau, supratau, kad teatrą mylėjau visada. Ir mama pasakojo, kad pati nuo vaikystės dariau spektaklius. Teatras manyje buvo visada, tik to nesuvokiau“, – kalba aktorė.
