2020 m. menininkė Karo muziejuje Londone, pristatė kūrinį „Žvaigždynai“ apie pabėgėlių krizę, o šių metų 13-ajai Kauno bienalei „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ sukūrė net du kūrinius: bronzinę skulptūrą „Spjauti“ ir performansą „Liesti“, reflektuojančius šių dienų įvykius, visą pasaulį ištikusią pandemiją.
– Indre, šiais metais Kauno bienalėje pristatai du kūrinius: bronzinę skulptūrą „Spjauti“ ir performansą „Liesti“. Gal galėtum apie juos šiek tiek papasakoti?
– Abu kūriniai yra įkvėpti dabarties įvykių ir kalba apie žmogaus prisilietimo trūkumą ir kartu prisilietimo baimę. Prisilietimas – tai buvimas ryšyje, buvimas dabartyje, buvimas sąmoningu. Tai fundamentus pojūtis, kurio pagalba mes komunikuojame su pasauliu, kitais. Būtent pojūčiai žmogų ir daro žmogumi, tačiau paradoksalu – šiandien, pandemijos akivaizdoje, jie tapo didžiausia mūsų baime. Bijome prisiliesti, kvėpuoti tuo pačiu oru, būti apspjauti. Kūriniuose taip pat nagrinėju ir tai, kas įvyksta su žmogumi, kuomet jis neliečia ir nėra liečiamas, tai yra „odos alkio“ temą. Tai yra pirmas kartas istorijoje, kuomet šis trūkumas tapo ne lokalus, o globalus ir paveikė visą pasaulį. Būtent performanse „Liesti“ kūnų artumo temą tyriau ne tik per kvėpavimą, kūno skysčius, seiles, lytėjimą, bet ir per skirtingus kultūrinius ritualus susijusius su šia tema. Pavyzdžiui, vienose kultūrose žmonės spjaudosi, norėdami parodyti savo pyktį, o kitose spjauti tris kartus reiškia apsisaugoti nuo pikto.
– Esi baigusi fotografijos studijas, tačiau eksperimentuoji su įvairiomis meno formomis: tekstile, videomenu. Šioje Kauno bienalėje pristatei performansą, kurį sukūrei kartu su Kauno šokio teatru „Aura“, jį buvo galima pamatyti bienalės atidarymo savaitgalį. Kodėl pasirinkai performanso žanrą? Ar yra tekę kurtį performansų anksčiau?
– Esu sukūrusi performansą „Teritorinės simfonijos“ 2019 m. vykusiai Venecijos bienalei, tačiau jis nebuvo toks intymus kaip šis. Mano nuomone, kiekviena idėja turi savo raiškos formą. Nepaisant to, kad studijavau fotografiją, niekada savęs nelaikiau fotografe, stengiausi savęs nevaržyti. Sugalvojusi šią prisilietimo idėją, iškart žinojau, kad vienintelė forma jai papasakoti ir bus performansas. Buvo labai įdomu save išbandyti, niekada nesu dirbusi su šokėjais, kartu su jais kūrusi tokio masto gyvo pasirodymo.
– O kaip šiame performanse atsirado būtent „Aura“ šokėjai?
– Buvau atvykusi į Lietuvą, darėme atranką, o su Kauno šokio teatru „Aura“ mane supažindino pati Kauno bienalė. Man patiko jų kosmopolitiškumas, pasaulietiškumas, kad jie yra įvairaus amžiaus ir iš įvairių šalių. Šie dalykai puikiai tiko ir prie kūrinio idėjos, kurioje buvo svarbu pabrėžti globalumą, kad tai vyksta ne vienoje šalyje, o visame pasaulyje. Taip pat man patiko, kad jie jau buvo pažįstami, todėl kartu jautėsi patogiai.
– Šių metų Kauno bienalė nagrinėja išlikimo, prisitaikymo, migracijos temas. Migracijos tema artima ir tau. Lietuvoje negyveni nuo keturiolikos metų, tačiau savo kūryboje tyrinėji Lietuvos praeitį – karo, okupacijos, partizanų temas. Šiuose kūriniuose kartais atsiranda ir asmeninių detalių. Labai asmeniška ir bienalėje pristatoma bronzinė skulptūra „Spjauti“, kurioje yra atlietas tavo pačios veidas. Ar kūryba tau yra būdas prisiliesti prie savo esmės, o kartu ir leidimas žiūrovui prisiliesti prie tavęs?
– Niekada apie tai nemąsčiau, gal ir yra tų asmeninių paskatų. Juk vienas pirmųjų žymesnių mano darbų buvo apie tėčio žūtį. Iš tiesų mano kūriniai yra apie mano kultūrą, apie tai, kas mane domina, todėl tam tikra prasme visas menas yra atsivėrimas ir savo minčių paviešinimas. Jei kalbėtume apie kūrinį „Spjauti“ – spjaudymas yra gana agresyvus, groteskiškas aktas, todėl turėjau tai padaryti pati. Tai taip pat tapo ir tam tikru frustracijos, nusivylimo išlaisvinimu. Iš tiesų, tik pačią paskutinę akimirką sugalvojau panaudoti savo veidą. Tai nėra įprasta mano praktika naudoti save, savo kūną.
– Nepaisant to, kad nagrinėji tokias sunkias temas kaip atmintis, karas, pabėgėlių krizė, apie šias traumines patirtis pasirenki kalbėti priešinga šiems įvykiams kalba – poetiškai, estetiškai. Kodėl pasirenki ne šokiruoti, o sujaudinti?
– Mes gyvename tokiame laike, kai visa mus supanti informacija, naujienos yra žiaurios, šokiruojančios. Amerikiečių rašytoja Susan Sontag yra sakiusi, kad karo vaizdiniai, kaip ir sekso – kuo dažniau juos matome, tuo labiau jie tampa norma. Mes matome tiek žiauraus turinio, todėl jis mūsų nebeveikia, mes tampame jam nejautrūs. Tai yra tam tikra savisaugos forma. Taigi, savo darbais labiau provokuoju klausti, ne šokiruoju. Konceptualesni darbai žiūrovui palieka daugiau erdvės, jo neatbaido.
Savo darbais labiau provokuoju klausti, ne šokiruoju.
– Šiais metais Kauno bienalė akcentuoja ir istorijų pasakojimą, būdus kaip pasakoti savo, tautos ar Kito prisitaikymo ir išlikimo istorijas. Atminties tema svarbi ir tavo kūryboje. Kaip manai, ar vyksta pokyčiai atminties srityje? Ar yra skirtumų tarp to, kaip savo istoriją pasakoja lietuviai ir kitos tautos, pavyzdžiui, anglai?
– Man atrodo, kad užtrunka daug laiko, kol žmonės gali pasižiūrėti į savo istoriją iš visų pusių. Kadangi palikau Lietuvą, kai buvau labai jauna, aš turiu tolimesnį ryšį su Lietuvos istorija. Tai man leidžia ją kvestionuoti, kelti daugiau klausimų, pasižiūrėti kitaip. Manęs dažnai klausia, kodėl aš kuriu apie Lietuvą, kad tai jau sena tema. Anaiptol, aš manau, kad tai yra labai įdomi ir svarbi tema. Jei kalbėtume apie istorijų pasakojimą, manau, kad lietuviai pasakodami savo istoriją turėtų labiau didžiuotis savo tradicijomis, taip pat tuo, kaip mes grakščiai, su kultūra, dainomis išėjome iš okupacijos. Manau, kad to labai trūksta.
– Kauno bienalėje dalyvauji jau ne pirmą kartą. 2017 m. čia pristatei projektą „Pjedestalas“. Kaip galėtum palyginti šias dvi bienalių temas, patirtis?
– Ši bienalė buvo kur kas intensyvesnė, emocionalesnė, nes dirbau su gyvais žmonėmis ir kūriau naujus darbus, kitaip nei 2017 metais, kuomet tiesiog atsiunčiau jau egzistuojantį projektą. Tačiau „Pjedestalas“ man yra labai svarbus ir siejasi su atminties, istorijų pasakojimo tema. Tiesa, kitaip nei šių metų kūriniai jis yra ne apie dabartį, o praeitį, mano vaikystę. Kuomet dar augau Lietuvoje, mačiau Lenino ir kitų monumentus, tada atrodė, kad jie niekada neišnyks, o okupacija nesibaigs. Kai vėliau grįžau į Lietuvą – jų nebebuvo, tarsi niekada nebuvo. Į kitą erdvę perkeltos skulptūros buvo sugadintos, be pirštų, atrodė liūdnos, praradusios savo galią. Man patinka, kad šie monumentai yra saugomi, jie yra puikus priminimas apie tai, kokie esame stiprūs ir kiek išgyvenome.
– Kaip ir minėjai, kurdama darbus šių metų Kauno bienalei atsispyrei nuo šiandienos išlikimo temos – pandemijos. Ne paslaptis, dėl pandemijos tu negalėjai atvykti ir į bienalės atidarymą, pati gyvai pamatyti performanso „Liesti“, o jo repeticijose dalyvavai tik nuotoliniu būdu. Kaip jauteisi, negalėdama prisiliesti prie savo kūrinio gimimo, kuomet, ironiška, pats kūrinys kalba apie prisilietimą?
– Kelios dienos iki išvykimo mes turėjome karantinuotis, kadangi mūsų šeima stipriai susirgo. Visų pirma, aš niekada nebuvau kūrusi tokio tipo performanso, mes turėjome vos keletą repeticijų, o erdvę, kurioje jis turėjo vykti, mačiau tik kartą. Tai išties buvo labai įtemptas laikas, gyvas košmaras. Tačiau, manau, kad būtent tai man suteikė papildomos jėgos, kūrybiškumo. Aš tiesiog neturėjau pasirinkimo, tuo labiau išgyvenau viską apie, ką yra kūrinys. Kūrinyje aš kalbu apie kvėpavimą – tuo metu savo namuose turėjau žmonių, kurie vos galėjo kvėpuoti. Aš kalbu apie prisilietimą – tuomet patyriau, ką reiškia negalėti apkabinti mylimo žmogaus, kuris yra kitame kambaryje. Tai buvo labai jautru, repeticijų metu, pasakodama apie kūrinio mintį, graudinausi. Tačiau galų gale esu labai laiminga ir dėkinga šokėjams už jų darbą ir rezultatą.
– Indre, o kaip norėtum, kad šie tavo kūriniai paliestų žmones?
– Savo kūriniais aš norėjau iškelti diskusiją apie tai, kas vyksta. Jei būčiau sukūrusi šį performansą prieš keletą metų, jis turbūt būtų pasirodęs gražus ar net labai seksualus, erotiškas. Šiandien jis įgavo visai kitokią – groteskišką, gąsdinančią, nepatogią formą. Gaila, kad nebuvau šalia ir negalėjau pabendrauti su žiūrovais ir paklausti apie jų patirtis.
– Išties, šiuo performansu tu deseksualizavai prisilietimą ir tam tikra prasme parodei jo šiandienos dualumą. Vieną vertus į jį žiūrime idiliškai, esame jo pasiilgę, kitą vertus, vis dar bijome, jaučiamės nepatogiai, kai kažkas „neleistinai“ liečiasi, apsikabina, spjaudosi, kvėpuoja, kaip ir tavo performanso metu. O kaip galėtum trumpai apibūdinti, kas yra prisilietimas tau?
– Ryšys, santykis, tyrinėjimas, seksualumas, žmogiškumas, draugystė. Išties ne žodžiais, o prisilietimais mes kalbame. Prisilietimas egzistavo kur kas anksčiau už kalbą. Prisilietimas yra viskas, prisilietimas yra pasaulis. Jei nebūtų prisilietimo, nebūtų žmogaus. Šiandienos visuomenė, mano nuomone, ilgainiui pamiršo lytėjimo svarbą, tačiau pandemija privertė susimąstyti apie šiuos pamatinius pojūčius. Ateityje, manau, bus daug kalbama apie šį patirtą lytėjimo trūkumą.
Šiandienos visuomenė, mano nuomone, ilgainiui pamiršo lytėjimo svarbą.
– Nežinau ar esi pastebėjusi, bet lietuviai nėra prisilietimus mėgstanti tauta. Mes esame kur kas santūresni nei kitų kultūrų žmonės. Iš kur kyla ši prisilietimo baimė?
– Tiesa, Anglijoje, Prancūzijoje, yra kur kas daugiau žiūrėjimo į vienas kitą, apsikabinimų, prisilietimų. Jie ten yra kur kas natūralesni. Kai atvažiuoju į Lietuvą man tikrai būna sunkiau dėl šio žmogiškojo ryšio trūkumo. Manau, kad taip yra dėl mūsų okupacijos, karų. Jų metu Lietuvoje buvo pradėta bijoti kaimyno ar net savo šeimos nario, nes niekada nežinai, ką jie gali padaryti. Mano močiutė visada sakydavo, kad net ir sienos turi ausis. Manau, kad tai ateina iš baimės, iš vienas kito baimės. Tai yra pokarinis pėdsakas, paliktas mumyse.
– Kaip manai, ar pandemija ir prarasta galimybė liesti padės mums suprasti prisilietimo svarbą?
– Aš manau, kad žmonės taps labiau atsipalaidavę. Tikiuosi mūsų laukia prisilietimo, emocinė revoliucija.
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“ veikia iki vasario 20 d. Indrės Šerpytytės kūrinys „Spjauti“ eksponuojamas Krepšinio namuose.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė, renginiui skirta Kanados menų tarybos parama. Renginys pristatomas bendradarbiaujant su Kanados ambasados biuru Lietuvoje, ir yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis.
Visa informacija apie parodą rasite čia.
