Spektaklis apie fizinį ir psichologinį smurtą, kurį aktorės patiria kūrybiniuose procesuose, atidarys naujai pastatytą LNDT Mažąją salę, premjera įvyks birželio 15–17 dienomis. Ruošiantis susitikimui su žiūrovais dramaturgė T.Kavtaradze Daivai Šabasevičienei pasakojo apie savo darbą, naujausias pjeses ir būsimo spektaklio temas.
– Miela Tekle, rašote nuo paauglystės. Esate prozos, poezijos, dramos kūrinių, kino scenarijų autorė. Nuo ko priklauso toks žanrų pasirinkimas?
– Viskas priklauso nuo idėjos. Taip, mano atveju, yra kelių sričių derinimas, bet kai gimsta idėja, tada dažnai ir būna aišku, koks bus formatas. Mane domina ir režisūra ir kino vaidyba, bet dramaturginis darbas mano gyvenime yra pirminis, studijavau kino dramaturgiją, per kurią ir teatre atsidūriau.
– „Sirenų tyla“ – trečiasis Jūsų pastatymas Lietuvos nacionaliniame damos teatre. 2012-aisiais šiame teatre buvo pastatyta Jūsų parašyta ir „Versmės 2011“ konkurse apdovanota drama ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ (režisierė – Gabrielė Tuminaitė), o 2014 taip pat „Versmės 2013“ konkursui rašytą kūrinį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ režisavo Tadas Montrimas. Kaip jaučiatės šiandien? Kas per šį laiką pasikeitė?
– Man pačiai smagu prisiminti pirmus savo teatrinius žingsnius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Aišku, „Sirenų tyla“ labai skiriasi nuo mano pirmųjų, savarankiškai parašytų ir pastatytų kūrinių. „Sirenų tyla“ – laboratorinio principo darbas. Jį galėčiau labiau sulyginti su kitais darbais, taip pat gimusiais laboratoriniu principu. O kai esi pakviestas režisieriaus, tampi komandos dalimi, kūrinys tampa bendra idėja.
Dabar, kai jau artėjame link „Sirenų tylos“ premjeros, suprantu, koks svarbus man šis darbas, kaip svarbu buvo ir su L.Kutkaite susitikti, ir šiomis temomis kalbėti.
– Kaip pasikeitė teatras per šį laiką?
– Aiškiausiai galiu galvoti per dramaturginį aspektą. Įdomu, kad per paskutinius kelis metus ir išryškėjo, ir pasitvirtino laboratoriniai principai. Pamenu, kai prie šešerius metus man pasiūlė padaryti interviu su Piotru Gruszczyńskiu būtent apie dramaturgo poziciją. Man pačiai buvo labai įdomu pasikalbėti ne apie savarankišką pjesių rašymą, o apie tai, ką dabar darome kuriant „Sirenų tylą“. Tuo laiku buvo tokia pradžia, dar nieko nežinojau, kas tai galėtų būti. Man buvo labai smalsu. Per šiuos kelerius metus jau susikaupė nemažai patirčių. Ir tuo pačiu man labai norisi grįžti į individualų rašymą, rasti tam laiko, nes laboratorinis – labai specifinis darbas.
– Kokią reikšmę, įtaką Jums darė ar daro klasikinė dramaturgija?
– Klasikinė dramaturgija man siejasi su dramaturgijos teorijos paskaitomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurias skaitė Aušra Martišiūtė. Dramaturgijos teorijos nagrinėjimas per klasikinius tekstus buvo labai svarbus pagrindas, – klampus, nelengvas, tačiau šį kelią reikia praeiti. Ne visada buvo paprasta, bet dabar, jau po studijų, esu tokiame etape, kai nutolus nuo to, norisi grįžti ir daugiau paskaityti, įsigilinti.
– Ką dramaturgui reiškia amžius? Pirmose pjesėse buvo akcentuojamas dėmesys jaunam žmogui ir jo problemoms, o kas Jums įdomu šiandien?
– Man visada arčiausia yra tai, kuo aš gyvenu. „Sirenų tyloje“ personažais tampa skirtingo amžiaus moterys-aktorės. Tiesiogiai tai nėra apie mus su režisiere, bet tas bendras pajautimas jauno ir vyresnio žmogaus mene tampa svarbiu. Visą laiką įdomu rašyti tai, ką tuo metu patiri, tai, ką norisi tuo metu tyrinėti.
– Esate dirbusi su įvairiais režisieriais. Kokias tendencijas pastebite? Nuo ko priklauso dramaturginio audinio konstravimas – nuo temos, režisieriaus savybių ar spektaklio žanro?
– Nuo visko, ką paminėjote. Visi režisieriai, su kuriais teko dirbti, mąsto dramaturgiškai. Mes tiesiog sujungiame pajėgas ir kūrinį dėliojame kartu. Žinoma, daug lemia žanras, tema, bendras režisieriaus požiūris į laboratorinį darbą – kiek norisi įtraukti visą komandą, kiek norisi hierarchinio ar laboratorinio principo.
– Ar rašote pjeses „į stalčių“, ar esate pakankamai užimta ir tam nelieka laiko?
Tikiu, kad jei gimsta idėja, ji randa būdą tapti matoma, nors visada gali atrodyti, kad laiko trūksta. Taip buvo ir su pjese „Kadencija“, kurią baigiu rašyti, galbūt ji bus statoma Mažajame teatre. Jos eskizą režisavo Augustas Gornatkevičius. Iš pradžių tai buvo projekto dalis, bet paskui užsikabinau ir ją vysčiau tol, kol įgavo formą. Nestatytų pjesių neturiu. Žinoma, noriu rašyti daugiau pjesių, manau, kad tai tik laiko klausimas.
– Gal galite plačiau pristatyti rašytojos kelionę: kaip Jūs organizuojate darbus, kiek laiko skiriate asmeninei patirčiai, be kurios vargu ar įmanoma rašyti meninius kūrinius?
– Kai baigiau studijas, po kelių metų prasidėjo kūrybiniai darbai, iš kurių galėjau pragyventi, bet dalis darbų – edukacija. Dėstymas, rašymo kursai ir įvairūs projektai – edukaciją matau kaip atskirą sritį, bet joje vis tiek yra labai daug kūrybos. Aš pati rengiu privačius rašymo kursus. Vis labiau suprantu, kad to reikia, ir tam jaučiu didelį pašaukimą. Ir kuo toliau, tuo labiau matau tą edukaciją kaip trisdešimt–keturiasdešimt procentų savo veiklos. Yra autorinės, laboratorinės idėjos ir edukacija.
– Apie naująjį kūrinį „Sirenų tyla“ esate jau kalbėjusi viename interviu kartu su kūrinio bendraautore ir režisiere L.Kutkaite, tačiau įdomu būtų išgirsti Jūsų platesnį šios temos pristatymą.
– Toks jausmas, kad „Sirenų tylos“ idėja manęs laukė seniai. Nors iš pradžių ir svarsčiau, ar man prisijungti, bet geriau susipažinus, pakalbėjus su Laura supratau, kad pagaliau yra proga kalbėti svarbia tema. Jaučiausi joje esanti nuo pirmųjų #metoo judėjimo metų. Jaučiau didelį, labai natūralų poreikį kalbėti, judinti šią temą, joje būti. Buvau nustebusi, kai išgirdau komentarus, kad „visi juk žino, kad taip yra“. Vėliau išaiškėjo, kad tai galima sieti ne su vienu kūrėju, ne su vienu režisieriumi. Šis aspektas – „visi žino“ – mane nuoširdžiai sukrėtė. Kaip tai? Visi žinojo ir nieko nedarė? Nors dabar aiškiau suprantu temos kompleksiškumą, jau tada man ši tema buvo svarbi. Ir artimoje aplinkoje buvo atvirų liudijimų ir patyrimų. Iš pradžių dalyvavau kaip stebėtoja, vėliau susidūriau su pirmomis reakcijomis. Paskui pildėsi suvokimas ir apie institucijų įtaką šiai temai, ir apie akademiją, kurioje mokiausi, ir apie teatrus.
Mes nejaustume poreikio šio spektaklio kurti dabar, jeigu #metoo judėjimai būtų rimčiau nuskambėję, daugiau pakeitę. Tuomet tema būtų labiau atgyvenusi, o mūsų atveju, tema nėra atgyvenusi, ir mes vis dar turime apie tai kalbėti. Tai susiję ir su šiuo teatru, kuriame, tikiuosi, jau vyksta pokyčiai.
Apie tam tikrus dalykus galima bus kalbėti ir vėliau, bet dabar svarbu pakalbėti apie šios problemos ištakas, apie „genijaus kultą“ mūsų kultūroje. Atėjo laikas kalbėti apie atsakomybę, kurios neprisiima mūsų menininkai, ypač apie žmogaus-kūrėjo, ypač vyro-kūrėjo kultą, kuris dažnai yra sukuriamas ir palaikomas ne paties ,,genijaus”, o aplinkinių žmonių ir institucijų. Tai yra pavojinga. Stebėjome neleistinus dalykus, kurie tapo norma. Kodėl įvairios psichologinės problemos ar priklausomybės toleruojamos ir tai tampa natūraliomis darbo sąlygomis?
Daug kas buvo toleruojama tiek Muzikos ir teatro akademijoje, tiek įvairiuose teatruose. Tarytum žmonių talentas pateisintų neleistiną elgesį. Viena iš svarbių paskatų kalbėti šia tema buvo net ir šio teatro vadovų nauja kadencija, prasidėjusi net ne vieno, o kelių priekabiavimu apkaltintų režisierių darbais. Tai mane labai sutrikdė, nuliūdino ir nuvylė. Viliuosi, kad tai keičiasi.
– Kaip kūrėte „Sirenų tylą“?
– „Sirenų tylos“ dramaturgijos pagrindas yra fiksuotos aktorių improvizacijos, jungiamos su kita svarbia dalimi – surinktomis dokumentinėmis istorijomis. Šios improvizacijos ir istorijos komponuojamos į bendrą visumą.
Bet dramaturginės minties išlaikymas, išryškinimas, dramaturginės mozaikos dėliojimas kartkartėmis priminė galvosūkį. Turėjome daug idėjų, dar daugiau improvizuotų etiudų ir scenų, ir temą, kurią norėjome atsakingai ir tiksliai pristatyti, paversti istorija. Asmeniškai jaučiuosi susidūrusi su praturtinančiais iššūkiais ir patyrusi labai įdomų laboratorinį procesą, kur kaip dramaturgė dažnai turėjau galvoti apie savo vietą, poziciją ir atsakomybę. Tikiu, kad tai vienas tų darbų, kur būtent laboratorinis kūrybinis procesas ir atvirumas skirtingoms idėjoms padėjo pasiekti tokį rezultatą, koks yra šiandien.
Dar kartą įsitikinau, koks įvairiapusis ir daugiabriaunis gali būti dramaturgo darbas – nuo smulkių teksto korekcijų iki pagrindinės minties sergėtojo pareigų.
– Ar kurdama galvojate apie aktorius, dailininkus?
– Apie vaizdą aš vėliausiai pradedu galvoti. Ši dalis – tolimiausia, apie ką mąstau, nors norėčiau daugiau išmokti, kad galėčiau mąstyti per šviesas, scenografinius sprendimus, ir to mokausi. Rašydama daugiau mąstau apie režisūrinę dalį, apie aktorių tam tikrą skambėjimą, kurį girdi. Kadangi man visada buvo artima tikroviška vaidyba ar siekis, kad personažai kalbėtų „taip, kaip mes gyvenime kalbame“, tai įsivaizduodavau aktorius, kolegas, kurie organiškai vaidina.
– Ar mėgstate teatrą? Ar dažnai lankotės jame?
– Dabar vėl norisi lankytis teatre, bet dažnai – nesinori. Mano santykis su teatru keistas: juo tikiu ir jį myliu, bet tuo pačiu yra etapai, kai visiškai nesinori eiti, žiūrėti, norisi atsitraukti. Tai – profesinė problema. Kartais psichologiškai, emociškai būna per sunku. Norisi pailsėti. Ir tuomet prie teatro neprieinu, kol būnu tam tikroje būsenoje, nes tai tampa darbo dalimi.
– Kokį teatrą išpažįstate?
– Gerą šiuolaikinį teatrą. Prisimenu savo pirmuosius svarstymus apie teatrą. Galvodavau, kodėl Eimunto Nekrošiaus spektakliai kažką vis dar jaudina? Tuo metu buvau jaunatviškame pasipriešinime: kodėl visi aktoriai turi kalbėti pakeltu tonu ir netikroviškai, kodėl negalima to daryti kaip gyvenime? Nuo to viskas ir prasidėjo. Ir šiandien teatro ir gyvenimo grynumas, artumas man išlieka svarbiais argumentais, bet dabar po truputį jau grįžta noras ir kitokio, „klasiškesnio“ teatro – ir abstraktumo, fantazijos, bet pradžioje buvo ir toks etapas.
– Kokie menai Jums dar artimi?
– Laviruoju tarp kino, teatro ir literatūros, muzika irgi yra mano gyvenimo dalis. Kas yra arčiau, toliau, kokią įtaką daro – priklauso nuo etapų.
– Menininkų biografijos paprastai prisideda įvardinant pagrindinius momentus po mokslų baigimo. Bet viskas juk prasideda vaikystėje. Ką Jūs atsimenate apie save?
– Rašyti pradėjau būdama vienuolikos–dvylikos metų. Jau mokykloje buvau parašiusi kelias knygas. Bet dar anksčiau buvo nuolatinis skaitymas: šeimos ritualas – knygas skaityti garsiai. Ir manau, kad tai tikrai prisidėjo prie mano tolimesnio gyvenimo. Bendras kolektyvinis išgyvenimas, taip pat, kaip ir filmai, serialai, kuriuos kartu žiūri. Mamos šeima inteligentiška, su tėčiu neaugau, bet jis taip pat kūrėjas-menininkas. Mamai menas taip pat buvo įdomus, todėl į teatrą, kiną, koncertus pradėjome gana anksti eiti, lankėme parodas. Teatras tapo svarbia dalimi. Pamenu, ne iš karto ,,užsikabinau”, bet atsitiko taip, kaip būna pirmus kartus ragaujant vyną: iš pradžių jis atrodo keisto skonio, bet po truputį supranti, apie ką tai ir norisi grįžti.
– Kas šiandien Jus labiausiai jaudina?
– Šiuo metu džiaugiuosi kuriamu naujuoju spektakliu, jo tema. Jaučiu gilų tikėjimą tema ir viso šio darbo prasme.
– Kiek dėmesio skiriate akistatai su karu?
– Atvirai sakant, manau, kad esu tam tikrame pripratimo etape. Tai nemalonu pripažinti, bet visos žinios taip paveikia, kad patenki į zoną, kurioje žinai, kad skauda, kad tau tai rūpi ir gąsdina, bet nebežinai, kaip su tuo būti. Tai pasakyti garsiai – pažeidžiama, nes norėčiau vis dar daugiau dėl to daryti ir veikti, o ne tiesiog būti tokiame „praskrolinimo“ etape, kur vėl pamatai karą, kuris išgąsdina, bet nežinai, ką su tuo daryti. Galbūt kada nors daugiau reflektuosime ir šia tema.
Arčiausiai prie to prisiliečiu pjesėje, kurią baigiu rašyti – „Kadencija“. Joje fiksuojami kelių metų gyvenimo įvykiai. Kai prasidėjo karas, atrodė, kad pjesė baigsis šiuo etapu, ir jis bus svarbi pjesės dalis. Neabejoju, paskutiniame etape fiksuosiu karo įvykius, bet dabar vis dar reikia distancijos. Vyksta atsiribojimo efektas.
– Ar galvojate apie teatro raidą dramaturgo kontekste: kaip jis kito ir koks jis bus ateityje? Nors akivaizdu, kad dramaturgo vaidmuo jau smarkiai „pasislinkęs“ žvelgiant nuo Antikos laikų, tačiau organizuojami konkursai įprastai būna sukoncentruoti tik į autorinę dramaturgiją – kūrinį, parašytą už teatro sienų.
– Man įdomiausia varijuoti. Viskas priklauso nuo idėjos, nuo kūrinio. Vienais atvejais gerai veikia laboratorinis principas. Pavyzdžiui, „Sirenų tylos“ atveju sunku įsivaizduoti, kad kažkas kitaip galėjo būti. Man įdomūs abu procesai – ir savarankiškas dramaturgijos rašymas, ir laboratorinis. Manau, kad Lietuvos teatre šiuolaikinė dramaturgija yra vis dar nauja ir gyva sritis.
