Kaip jautiesi, kai plačioji visuomenė ir žiniasklaida tave atrado po šešerių kūrybos metų?
Man labiau patinka dainuoti, negu kalbėti. (Kukliai nusišypso) Nors smagu ir papasakoti. Dabar iš tiesų jaučiu padidėjusį susidomėjimą manimi – tikiuosi, kad mano kūrybai tai padės pasiekti didesnį žmonių ratą.
Šį laiką pavadinčiau rezultatų susirinkimų metu. Su grupe, kuri grojo kartu per Marijono Mikutavičiaus koncertus ir kuri pasirodys per mano solinius koncertus, jau ne vieną mėnesį repetavome rūsyje – bet ten mūsų niekas nematė. O dabar išlindome į dienos šviesą ir sulaukėme didelio dėmesio.
Tiesą sakant, labai išgyvenau, kad dainuosiu su grupe pirmą kartą, o be to turėjau tokį keistą jausmą – visi žmonės bilietus išpirko dėl Marijono, o aš išeinu ir groju prieš Marijoną pusę valandos... (Juokiasi) Bet viskas praėjo labai gerai, mane šiltai priėmė. Iš Marijono išgirdau daug šiltų žodžių, įspūdingų pristatymų, po kurių jau nebėra ko bijoti – tiek buvau išliaupsinta. (Juokiasi)
Kai užgrodavau tuos „Raudonus vakarus“, žmonės surišdavo, kas čia groja ir dėl ko. Labiausiai džiaugiuosi, kad per šiuos koncertus pasiekiau visai kitą publiką.
Nors tavo vardas melomanams žinomas jau ne vienerius metus, tačiau į solinį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, o po mėnesio – Kauno filharmonijoje, pakviesi pirmą kartą. Kuo šis koncertas tau ypatingas?
Tai – pirmas vien tik mano solinis koncertas, nes iki šiol daugiausia ką esu turėjusi – tai koncertas per pusę su kažkuo. Viduje jaučiuosi pribrendusi tokiam koncertui, jis vyks labai laiku ir vietoje.
Dar šie koncertai bus ypatingi tuo, kad aš grosiu su grupe – iki šiol visada koncertuodavau viena: aš ir instrumentas. Dirbdama su grupe, jaučiu, kaip mano muzika pereina į kitą lygį – ji tampa tikra muzika, o ne tik dainelės, kurias dainuoju grojinėdama pianinu. (Šypsosi) Žiūrėsim, ką pasakys žmonės.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Ieva Narkutė |
Į tavo koncertą Vilniuje buvo išpirkti visi bilietai – kaip šį faktą sutikai?
Kai tai sužinojau, man pradėjo džiūti burna, pakirto kojas ir „kalatojosi“ širdis. Tai – taip baisu! Tokiomis minutėmis stengiuosi perkelti savo dėmesį į labai konkrečias užduotis – šiandien einu repetuoti tą ar aną dainą ir viskas. Jaučiu, kad mane neša labai daug aplinkybių, bet dabar mano darbas – iš jų paimti viską, ką galiu, ir pasinaudoti jomis kuo geriau. Turiu žmones, kurie dirba su manimi, jie šiek tiek įžemina tą nerimą.
Bet dabar visi ateina tik dėl tavęs...
Taip, bet dėl to ir baisu. Tačiau jaučiu, kad dabar labai geras laikas, esu daug stipresnis žmogus, nei buvau prieš ketverius metus.
Tavęs neliūdina tai, kad plačioji visuomenė dabar tave pažino kaip dainos „Raudoni vakarai“ atlikėją, nors tavo kūryba yra kur kas platesnė ir gausesnė?
Tai natūralu. Pažiūrėkit, filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, kuriame skamba ši daina, jau sumušė lankomumo rekordus. Akivaizdu, kad tai yra visai kiti žmonių skaičiai. Naivu tikėtis, kad visi potencialūs klausytojai galėjo susidomėti šia daina, kai įdėjau ją į internetą prieš šešerius metus.
Aš priimu tai kaip į iššūkį. Labai paprasta, lengva ir pavojinga tapti vienos dainos žmogumi. Manau, kad turiu dabar susiklosčiusią situaciją išnaudoti taip, kad sudaryčiau sąlygas ir priversčiau klausytojus išgirsti daugiau mano kūrybos. Noriu parodyti, kad „Raudoni vakarai“ yra gerai, bet aš ne tik tai esu padariusi. Jaučiu azartą su „Raudonų vakarų“ vėliava išstumti kitus savo kūrinius – juk per dešimt metų, kai rašau dainas, jų sukūriau ir paleidau į pasaulį apie 100!
Prie tavo kūrybos populiarinimo prisidėjo žinomų žmonių simpatijos tavo muzikai – kuriems jų esi labiausiai dėkinga?
Visų pirma man labai sunku pasakyti, kiek yra padėjęs žinomesnis žmogus, o kiek – tik man žinomas žmogus ar draugas. (Šypsosi)
Aišku, kai gerų žodžių pasako tie žmonės, kurie turi galimybę kreiptis į platesnę auditoriją, tai neišvengiamai yra postūmis. Kad ir Rusijos projektas „Ledas ir liepsna“, kuriame pagal mano dainą čiuožė Agnė Ditkovskytė ir Povilas Vanagas. Arba mūsų bendri koncertai su Marijonu...
Tai nėra atsitiktinumai ar įspūdingų sutapimų seka – manau, kad viskas vyksta su priežastimi ir eina į bendrą tikslą. Mano kūryba gali paliesti ir paprastą žmogų, ir tą, kurį mes matome per televizorių. Smagu, kai žinomi žmonės didelei masei žmonių pasako, kad tai yra gerai, bet taip pat smagu, kai draugas tą patį pasako draugui be jokių televizorių ir fanfarų. Būtent taip daug ilgiau plito mano kūryba, buvo tarsi pogrindinis judėjimas.
Savo muzikinę karjerą pradėjai dainuojamosios poezijos festivaliuose ir koncertuose. Per šių metų festivalį „Tai – aš“ žiūrovai tau šaukė ir plojo – ši publika tau jau pažįstama iki kaulų smegenų?
Šiemet dainavau tik porą dainų ir jas atliekant aplankė jausmas lyg esu namuose. Juk nuo čia ir pradėjau Vilniuje. Ten nėra ko bijoti. Žmonės mane žino ir palaiko. Ta šiluma yra išskirtinė, nes ištikimi dainuojamosios poezijos gerbėjai yra labai nuoširdūs ir šilti klausytojai, pasiruošę klausyti ir imti. Tai – publika, kuri nereikalauja tik žinomų kūrinių, hitų – ji noriai ir drąsiai ima ir naujus dalykus, todėl ten galiu atsipalaiduoti, eksperimentuoti. Žinau, kad bus gerai.
Labai gerai atsimenu pirmą koncertą, kai Gediminas Storpirštis pasiūlė man pagroti Nedos Malūnevičiūtės ir Olego Ditkovskio koncerte per pertrauką. (Juokiasi) Tada gavau gal kokius 37 litus – tai buvo mano pirmi pinigai už dainavimą. Buvo nerealu! (Juokiasi) O po metų jau stovėjau Šv.Kotrynos bažnyčios scenoje per didžiuosius koncertus. Tai buvo didelis šuolis, kuriam įvykti padėjo labai daug žmonių.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Ieva Narkutė |
Prisimink, kaip jauteisi prieš ketverius metus, kai buvai pripažinta metų atradimu ir laimėjai pirmąją Sauliaus Mykolaičio vardo premiją?
Atsimenu, paskambinu mamai ir verkiu, o ji susijaudinusi klausia: „Kas nutiko? Sakyk!“ O aš drebančiu balsu net nemoku paaiškinti, kas nutiko! Mane ištiko šokas, buvau labai sujaudinta. Man neteko būti nei viename Sauliaus Mykolaičio koncerte – kai jis išėjo, buvau 12 klasėje Šiauliuose. Bet jau buvau girdėjusi jo įrašus ir draugų pasakojimus, kokie stebuklai dėdavosi per Sauliaus koncertus...
Šią vasarą susipažinau su S.Mykolaičio broliu, kuris yra įsteigęs fondą ir skiria tas premijas. Buvo nuostabu su juo pasikalbėti. Atrodo, jis pats tiesiogiai nedalyvauja muzikinėje veikloje, bet labai palaiko ir stebi visus muzikinius įvykius. Tokiu būdu prisiliečiau prie Mykolaičių. (Šypsosi)
Tiki likimu?
(Ilgai galvoja) Nei taip, nei ne. Aš gal tikiu ne tuo likimu, kad viskas bus, kaip parašyta, bet tikiu tuo, kad kažkas saugo, kartais pasirūpina, sudėlioja kažkokias neįtikinamas atsitiktinumų grandines, kurios vėliau pasirodo dėsningos. Taip pat žinau, kad ir pats žmogus labai daug nulemia.
Kaip psichologijos magistrantė gali pasakyti, galbūt tavo muzika klausytojams yra tam tikra psichoterapija?
(Juokiasi) Visų pirma kūryba man atstoja terapiją. Kai rašau, aš gydausi. Bet tą jau ir Freudas žinojo, čia nieko naujo.
Kaip tavo kūryba siejasi su asmeniniu gyvenimu? Ar pritari tiems menininkams, kurie tikina, jog geriausi jų kūriniai gimė kančioje?
Iš dalies. Bet aš kuriu ir kai man būna gera. Kūrybai reikia ne tik kančios, nenusisekusių santykių... Aš laisvai rašau apie kitus žmones, pati to neišgyvendama, galiu įsijausti, sukurti istoriją, kuri iš pažiūros su mano gyvenimu neturi nieko bendra. Bet jei apie tai rašau, tai yra mano realybė, aš tai išgyvenu.
Mano šeimai, tėvams būna keista girdėti tuos tekstus ir žinoti, kas aš juos parašiau. Ir man keista. Kartais jaučiu lyg turėčiau paaiškinti, kodėl taip ar kitaip parašiau, bet, ačiū Dievui, manęs niekas to neklausia. Žmonės yra su galva ir supranta.
Mano draugai kartais sako: „Aš nenoriu žinoti, apie ką yra tavo dainos. Nenoriu jose ieškoti savęs. Nereikia ir ačiū. Nuo to niekam nebus geriau“. O kiti – atvirkščiai – gilinasi ir bando atsekti, atpažinti veikėjus... (Juokiasi) Konkrečių atsakymų niekada nepateikiu – kam to reikia? Tegul žmonės leidžia savo fantazijai keroti. Beje, viename komentare skaičiau, kad dabar tikriausiai esu įsimylėjusi, nes mano tekstai ir dainos pasikeitė. (Juokiasi) Gerai, kaip pasakysit...
Kaip yra iš tiesų – neatsakai?
Tai yra kūryba, išleidžiu dainas į pasaulį ir stengiuosi prie jų neprisirišti. Tegul jos gyvena. Kai žmonės pradeda spekuliuoti, spėlioti, džiaugiuosi, kad pasiekiau kažkokį tikslelį – priverčiau juos fantazuoti. Jei ne apie save pačius, tai bent apie mane: kas ta Narkutė, ji įsimylėjo ar ne, skiriasi ar nesiskiria. Tai – mano dainų poveikis.
Ar jau gali išgyventi iš muzikos? Štai kad ir „Tadas Blinda. Pradžia“, kuris muša lankomumo rekordus – ar finansiškai tu pati tai pajutai?
Tikiuosi, kad Ieva pajus... (Juokiasi) Būtų smagu.
Populiarumas dažnai neatsiejamas nuo įvairiausių naujų pasiūlymų – kad ir iš televizijos projektų...
Dainuoti jogurte iki kelių... (Juokiasi) Taip, aš ir eisiu, po to su visais pašoksiu, o tada pamiršiu, kaip rašyti... O jei rimtai – pernai buvau universiteto organizuotame seminare „Kaip pasakyti „Ne“... Tikiuosi, nesusisuks protelis... (Nusijuokia)
