Ąžuolyne kertami menkaverčiai krūmai, invazinių rūšių medžiai, vėliau palaipsniui bus šienaujama, o dalyje teritorijos ganysis gyvuliai.
„Tai labai reta gamtinė buveinė, saugoma visoje Europoje. Buveinę formuojantys seni medžiai yra ne tik istorinis ir kultūrinis šalies palikimas, puošiantis mūsų kraštovaizdį, bet ir unikali gyvenamoji vieta daugeliui rūšių“, – teigiama Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) pranešime.
Anot jo, anksčiau vietos gyventojai Ginučių ąžuolyne ganė gyvulius, šienavo, bėgant metams čia susiformavo didele rūšių įvairove pasižyminti gamtinė buveinė su pavieniais senais ąžuolais, gamtininkų vadinama „medžiais apaugusiomis ganyklomis“.
„Ypač vertingi tiek pavieniui, tiek grupėmis augantys ąžuolai senoliai, su kuriais buveinėje yra susiję keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių. Dalis šių rūšių yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose, todėl jų išlikimas priklauso ir nuo medžiais apaugusių ganyklų likimo“, – teigiama pranešime.
XX amžiaus pradžioje intensyvėjant žemės ir miškų ūkiui, dauguma tokių buveinių arba užaugo mišku arba buvo paverstos į atviras žemės ūkio naudmenas. Sovietmečiu šios buveinės beveik visiškai išnyko, uždraudus miškuose ganyti gyvulius bei pradėjus masinę žemių melioraciją.
Ginučių ąžuolyne buvo gausiai aptinkamos retosios augalų rūšys, tokios kaip sibirinis vilkdalgis, paprastasis kardelis, vyriškoji gegužraibė, baltijinė ir raudonoji gegūnės, taip pat dabar jau išnykusios švedinė kiaulpienė, pievinis plauretis, siauralapė plautė. Tačiau nutrūkus gyvulių ganymo tradicijai, neprižiūrimas ąžuolynas ėmė keistis.
Buvusios atviros pievos su pavieniais stambiais ąžuolais ėmė užaugti menkaverte augalija. Pradėjo įsigalėti krūmai, formuotis aukštaūgė žolinė augmenija, daugelis retų rūšių buvo paprasčiausiai nustelbtos.
