„Čia, Lietuvoje, mes žinome tik dvi kvapų sritis – parfumeriją ir aromaterapiją. Atsiverti žurnalą – matai garsaus žmogaus kvepalų kolekciją. Pasakoja, kur kokį buteliuką nusipirko, kokį gavo dovanų, koks kvapas primena vaikystę... Man šios istorijos nebeįdomios. Vakarai šį etapą taip pat jau seniai pergyveno“, – tikino kvapų pasaulio tyrinėtoja K.Česonytė.
Jos dėka lietuviai uostė chemikės ir menininkės Sissel Tolaas sukurtus šokiruojančius aromatus. Besidomintieji kvapų menu turėtų prisiminti ir tokius renginius, kaip „Smilkalų klausymą“, „Rožių sodą“. O neseniai K.Česonytė pristatė kvapų juvelyrikos parodą, kurios eksponatai buvo pomanderiai.
Susipažinkime: pomanderis
„Kvapų arba aromatinė juvelyrika yra toks retas reiškinys, kad žmogus, išgirdęs žodį „pomanderis“, manęs visada paklausia, apie ką kalbu, – šyptelėjo K.Česonytė, ant stalo rikiuodama savąją pomanderių kolekciją, po ilgų paieškų surinktą iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos antikvariatų. – Taip, tai kvepiantys papuošalai. Bet patys savaime jie nekvepia – aromatas juose įkalintas.“
 |
| I.Gelūno nuotr. /Kvapų juvelyrika aistringai besidominti menotyrininkė K.Česonytė savo kolekcijoje turi daugybę pomanderių. |
Pomanderių istorija prasidėjo dar viduramžiais. Norėdami apsisaugoti nuo nešvaros sukeltos smarvės žmonės pradėjo smarkiai kvėpintis. Beje, tikėta, kad malonus aromatas pajėgia apsaugoti nuo maro, kitų mirtinų ligų. Kad kvapas lydėtų nuolat, turtuoliai su savimi nešiodavosi kvapnius rutulėlius, padarytus iš ambros, muskuso ar kitų brangių aromatinių medžiagų.
K.Česonytė: „Kuo labiau gilinuosi į kvapus, tuo mažiau norisi kvepintis. Labiau norisi savo kvapą pažinti. Ir užuosti kitus.“
Taigi iš pradžių „pomanderis“ reiškė rutulio formos kvapiąją pastą, bet nuo XIV a. taip pradėti vadinti specialūs juvelyriniai dirbiniai, kurie kartais būdavo gaminami net iš sidabro, aukso, briliantų. Vienus pomanderius buvo galima atidaryti ir tiesiog uosti aromatą vaduojantis iš nemalonių kvapų, kitų atidarinėti nereikėdavo, nes kvapas sklisdavo pro ažūrines sieneles.
Dar išradingesni buvo kinai. Jie pomanderyje uždarydavo ne tik kvapą, bet ir garsą, pavyzdžiui, papuošale įkalindavo svirplį.
Nuo garbės iki ištvirkimo
Pamažu pomanderis tapo vienu pagrindinių to meto aksesuarų, perduodamu iš kartos į kartą. Tai buvo prabangos, kilmingųjų luomo simbolis. Bet XVII a. pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Vis labiau įsigalint medicinos mokslui, suabejota, ar pomanderyje įkalintas kvapas apsaugo nuo siaučiančių infekcijų. Nutarta, kad labiau ne apsaugo, o jas traukia. Pomanderiui paskelbtas nuosprendis – jį pradėta tapatinti su ištvirkimu.
„Manau, kad pomanderis grįš. Tiesą sakant, jau grįžta – šiuolaikiniai juvelyrikos meistrai jį pradeda atrasti. Papuošalas gali ne tik puošti, bet ir kvepėti – tai tarsi du viename, – pastebėjo K.Česonytė. – Beje, atkreipkite dėmesį į madas diktuojančių Holivudo žvaigždžių rankas. Ant jų dažnai pamatysite iš rutuliukų sunertas apyrankes. O tuose rutuliukuose slypi kvapai.“
Įbauginti savojo kvapo
Šventieji kvepia, nusidėjėliai dvokia. Toks požiūris vyravo viduramžių laikais. O šių laikų visuomenė, anot K.Česonytės, apskritai bijo kvapų.
„Mūsų erdvės, ypač viešosios, yra išvalytos nuo kvapų. Tiriame pasaulį per regą, klausą, bet ne per uoslę. O juk kvapas turi tiesioginį poveikį smegenims. Blogiausia, kad esame išmokyti nemėgti natūralių kvapų, ypač savojo“, – įsitikinusi menotyrininkė.
Ar ji pati kvėpinasi? „Kuo labiau gilinuosi į kvapus, tuo mažiau norisi kvėpintis. Labiau norisi savo kvapą pažinti, jį suvokti ir įvertinti. Ir užuosti kitus“, – prisipažino mergina.
Uoslę, anot jos, galima ištreniruoti. Taip pat, kaip ir, pavyzdžiui, klausą. Geriausios uoslės treniruotės K.Česonytei – užsienio menininkų parodos, kuriose jie pristato savo kūrinius iš kvapų, ginčija visą kvapų kultūrą.
„Anksčiau pati iš natūralių medžiagų kūriau kvapus, bet nusprendžiau tuo nebeužsiimti, – nukirto mergina ir čia pat pridūrė: – Tiesa, kartais dar sumaišau, bet tikrai nesu parfumerė. Tai labai sudėtingas mokslas, to reikia ilgai mokytis. Kyla idėja, maišai maišai šimtą kartų, neišeina, išpili... Nors daugelis sako, kad dabar kvapus kuria nebe žmogus, o kompiuteris. O vadinamoji „nosis“ juos tik atsirenka.“
Eksperimentai su piliulėmis
Kvėpintis galima įvairiai. Vienas būdų – gerti specialias kvapų tabletes arba kapsules. Tam, kad kvepėtum iš vidaus.
Pirmąkart tokį kvėpinimosi būdą K.Česonytė išbandė maždaug prieš septynerius metus. Šis, kaip ji vadina, eksperimentas tęsėsi 30 dienų. Tai buvo Japonijoje sukurtos ir pagamintos kapsulės iš eterinių aliejų. Esą išgėrus jų prieš naktį, ryte nebus nemalonaus burnos kvapo. Tačiau kažkokio stebuklingo poveikio K.Česonytė tąkart nepastebėjo.
 |
| Archyvo nuotr./Norvegų kilmės chemikė ir kvapų menininkė Sissel Tolaas pristatė šešių kvapų projektą, kurio idėją pakurstė kadaise regėtas ir uostytas įvykis Tokijuje: benamis, valgydamas paprastus baltus ryžius, uodė iš prabangaus restorano sklindančius kvapus. |
Vis dėlto ji ryžosi tęsti eksperimentus – neseniai pradėjo gerti vienos bulgarės sukurtas rožių kvapo kapsules iš natūralių medžiagų.
„Pati kapsulių kūrėja nurodo tokį poveikį, kaip gražesnė oda ir pan. Bet man tai nerūpi. Kur kas įdomiau buvo išbandyti, kaip tą kvapą priimsiu – kaip svetimą, o gal jis taps mano dalimi? Tą mėnesį, kol gėriau kapsules, visiškai nesikvepinau, nenaudojau dezodorantų, netgi stengiausi nevalgyti aitrių patiekalų. Ir iš tikrųjų – kartais jusdavau iš burnos sklindantį rožių kvapą. Prakaito kvapas irgi pasikeitė. Tai tapo tarsi mano identiteto dalis. Tikiuosi šį eksperimentą tęsti, – pasakojo K.Česonytė. – Bet svarbiausia tai, kad tos kapsulės privertė mane susimąstyti, ką valgau, ką galvoju, kaip reaguoju į stresines situacijas. Pamąstyti apie viską, ką į save kraunu. Taigi tas kvapo atėjimas į vidų davė kur kas daugiau nei galėjau tikėtis.“
