Dienoraščiuose užfiksuoti susitikimai su ministrais pirmininkais, vaikų gimimai („Gydytojas Snow paskyrė palaimintojo chloroformo“, – rašė ji po sūnaus Leopoldo gimimo 1853 metais), pokalbiai apie karą ir taiką, rašoma apie parodą „Crystal Palace“ ir apie didžiulę meilę savo vyrui.
„Jaučiausi kažkaip ypatingai, kai pastebėjau Albertą, kuris buvo be galo gražus“, – rašė ji 1839 metų spalio 10 dieną. O po keturių mėnesių jiems susituokus ji parašė: „Jis mane apkabino ir mes pasibučiavome dar ir dar kartą.“
Karalienės sielvartas, vyrui mirus nuo vidurių šiltinės 1861 metais, juntamas iš dienoraščio eilučių: „Negalėjau rašyti savo dienoraščio, kai mano mylimasis mane paliko, ir su skaudančia širdimi aš pradedu metus be jo.“
Nors nemažai biografų ir istorikų tyrinėjo dienoraštį, tačiau jis niekada nebuvo publikuotas visas ir buvo prieinamas tik pagal susitarimą Vindzoro pilies bibliotekoje. Tačiau iki birželio pabaigos karalienės Viktorijos dienoraštį internete gali paskaityti visi norintys.
Pirmieji dienoraščio puslapiai rašyti pačios Vikrorijos ranka, vėliau jie buvo perrašomi privataus sekretoriaus arba dukros Beatričės, kuri gerokai paredagavo perrašomus puslapius. Tai sukėlė didelį istorikų nusivylimą.
Karalienė Viktorija savo dienoraštį pradėjo rašyti 1832 metais, būdama 13 metų: „Šią knygą man davė mama, kad galėčiau rašyti dienoraštį, vykdama į Velsą“. Savo mintimis jame monarchė baigė dalintis 1901 metais, likus 10 dienų iki jos mirties: „Gerai išsimiegojau, ryte užvalgiau. Pusę trijų valandą pasivažinėjau. Buvo labai ūkanota, bet oras malonus.“
Savo karūnavimą Viktorija aprašo itin detaliai. Tai buvo diena, kai ji 4 valandą ryte buvo pažadinta, šaudant šventiniams pabūklams: „Ir negalėjau po to užmigti dėl žmonių šurmulio, orkestro.“ Tuomet ji apsirengė ir karieta pajudėjo į Vestminsterio vienuolyną.
„Tiek žmonių dar niekada nemačiau… daugybė, milijonai man ištikimų žmonių, kurie užpildė kiekvieną laisvą plotelį, kad galėtų stebėti procesiją. Jų gera nuotaika ir ištikimybė buvo beribė“, – parašė ji dienoraštyje.
Ji lygiai taip pat detaliai apibūdina savo valdymo šešiasdešimtmečio šventę, 1897 m. birželio 22-ąją: „Tai diena, kuriuos niekada nepamiršiu.“
„Tikiu, jog niekas niekada nebuvo sutiktas su tokiomis ovacijomis kaip aš. Jos gatvėmis driekėsi šešias mylias... Minia sunkiai aprašoma, o žmonių entuziazmas nuostabus ir itin jaudinantis“, – raštu dalijosi mintimis ji.
Karalienė kaip ir Albertas naudojosi ir domėjosi įvairiomis naujomis technologijomis, įskaitant fotogravimą, filmavimą bei balso įrašymą. Savo dienoraštyje ji parašė: „Paspaudžiau elektrinį mygtuką bei perdaviau žinutę, kuri buvo telegrafuota per visą imperiją.“
Jungtinės Karalystės valdovė karalienė Elžbieta II, mininti savo pačios šešiasdešimties metų valdymą, palaimindama šį projektą, parašė: „Manau, pridera, jog pirmasis viešas susipažinimas su karališkaisiais archyvais prasideda nuo karalienės Viktorijos, kuri buvo pirmoji monarchė, atšventusi savo valdymo šešiasdešimtmetį.“
