Šiandien filmo herojai, dvejus metus praleidę pabėgėlių stovykloje, gyvena Šveicarijoje ir sėkmingai tęsia savo muzikinę karjerą. Apie gyvenimą Irane, nelegalius vakarėlius ir ateitį Europoje 15min pasakoja A.Raki.
– Kaip tapti didžėjumi Irane? Kokia jūsų istorija?
– Prieš aštuonerius metus patekau į draugų vakarėlį, kur grojo didžėjus. Iškart „užsikabinau“ ir norėjau pradėti savo muzikinę karjerą. Naudojau draugų diskus, labai padėjo internetas – nors daug svetainių Irane blokuojama, rasdavau būdų, kaip tai apeiti.
Kai darai ką nors nelegalaus, o tokia muzika ir tokie vakarėliai Irane, žinoma, yra uždrausti, bauda, kurią gali tekti sumokėti, yra protu nesuvokiama. Už dalyvavimą tokiame renginyje, gali pakliūti į didelę bėdą.
– Kokio dydžio yra undergroundinės muzikos scena Irane?
– Dabar didžėjų daug, bet tada, kai pradėjau savo karjerą, undergroundinės muzikos scena buvo nedidelė. Didžėjų buvo mažai ir groti buvo kur kas sudėtingiau, pavojingiau. O šiandien… Šiandien Teherane visi nori būti didžėjais.
– Žiūrint filmą akivaizdu, jog reikia daug laiko ir energijos, norint suorganizuoti undergroundinius vakarėlius. Ar sunku į juos pakliūti?
– Patekti tikrai nėra lengva. Kai darai ką nors nelegalaus, o tokia muzika ir tokie vakarėliai Irane, žinoma, yra uždrausti, bauda, kurią gali tekti sumokėti, yra protu nesuvokiama. Už dalyvavimą tokiame renginyje, gali pakliūti į didelę bėdą. Kuo didesnė kompanija, tuo lengviau atkreipti dėmesį, todėl vakarėliuose nedalyvauja bet kas iš gatvės, kviečiami draugai, daugų draugai.
– Kaip susipažinote su filmo „Irano reivas“ režisiere? Kokia buvo jūsų reakcija, kai išgirdote, jog ji nori apie jus sukurti filmą?
– Organizavome vakarėlį dykumoje, į kurį kvietėme savo draugus ir jų draugus. Dalyvavo ir keletas žmonių iš Europos, norėjusių pamatyti dykumą ir uždarus vakarėlius.
Vienas vaikinas, aktyvus „Couchsurfing“ narys, įkėlė kelias nuotraukas iš vakarėlio. Režisierė jas pamatė ir labai susidomėjo, norėjo su mumis susipažinti. Ji atvyko į Teheraną ir aptarė galimybę filmuoti mus, sukurti dokumentinį filmą.
Žmonės klausia, kodėl mes sutikome būti filmuojami, ar jautėmės saugūs. Man atrodo, kad mes neturėjome kito pasirinkimo. Jei norėjome pristatyti savo kūrybą, savo gyvenimo būdą, turėjome pasitikėti režisiere nuo pirmos minutės, kai ėmėmės šio projekto.
Stengėmės nesukelti papildomų nepatogumų, nebrėžti nereikalingų ribų ir nestatyti sienų. Pasitikėjome vieni kitais.
Europoje pamačiau menininkus, kuriems į galvą niekad nėra šovusi mintis, kad juos gali sulaikyti policija ar kad jų pasirodymas gali būti sustabdytas. Jie dirba taip laisvai, gali koncentruotis tik į kūrybą, nesijaudindami dėl savo saugumo.
– Filmo antroje dalyje matome, kaip su Arashu sulaukiate kvietimo koncertuoti festivalyje Ciuriche ir pirmą kartą atvykstate į Europą. Ar ji buvo kitokia nei įsivaizdavote?
– Iš dalies. Galėjau įsivaizduoti, kokia yra Europa, nes jau daug metų seku, kas vyksta Europos muzikinėje scenoje, kaip čia atrodo vakarėliai, kaip žmonės leidžia laisvalaikį ir t.t. Tačiau tas laisvės pojūtis, kurį pajutau Europoje, vis dėlto buvo netikėtas.
Esu muzikantas, todėl mano žvilgsnis nuolat krypsta į meno sceną. Europoje pamačiau menininkus, kuriems į galvą niekad nėra šovusi mintis, kad juos gali sulaikyti policija ar kad jų pasirodymas gali būti sustabdytas. Jie dirba laisvai, gali koncentruotis tik į kūrybą, nesijaudindami dėl savo saugumo. Negana to, jie net sulaukia palaikymo ir finansinės paramos iš savo valdžios. Tai buvo visiškai priešinga tam, ką patyriau Irane.
– Po festivalio likote Europoje. Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad sprendimą priėmėte paskutinę minutę. Ar tai tiesa?
– Prieš tai jau buvome svarstę apie pabėgimą iš Irano – norėjome rasti kokį nors sprendimą, rasti šalį, kurioje galėtume gyventi ir kurti muziką. Bet galutinio taško nebuvome padėję, nežinojome, kaip reikės savo gyvenimus pradėti iš naujo. Kai galų gale turėjome priimti sprendimą, buvo labai daug streso.
– Šiuo metu gyvenate Šveicarijoje. Kaip jums sekasi? Koks yra dabartinis jūsų statusas?
– Dvejus metus praleidome pabėgėlių stovykloje už Ciuricho. Aplink – tik karvės ir avys. Ir dar 80 pabėgėlių. Tai buvo siaubingas laikas, visiškas košmaras, tačiau visai neseniai sulaukėme leidimo apsistoti Šveicarijoje, mums suteiktas pabėgėlių statusas. Čia pradėjome naujus gyvenimus, kuriame, toliau didžėjaujame.
Buvo akimirkų, kai norėjau atsukti laiką atgal, kai galvojau, jog padariau milžinišką klaidą.
– Sakote, kad laikas, praleistas pabėgėlių stovykloje, buvo košmariškas. Ar kada nors gailėjotės, kad pabėgote iš Irano?
– Žinoma. Tai buvo labai didelis, labai svarbus sprendimas. Buvo akimirkų, kai norėjau atsukti laiką atgal, kai galvojau, jog padariau milžinišką klaidą.
Tačiau privalai judėti į priekį, ieškoti būdų, kaip įprasminti savo pasirinkimą. Reikia turėti kantrybės. Dabar jau išmokau nebesigręžioti atgal.
– Ar jūs galite sugrįžti į Iraną? Ar galite kontaktuoti su ten likusiais savo artimaisiais?
– Nemanau, kad galiu grįžti, bent jau artimiausius dešimt metų. Tačiau nuolat bendrauju su savo šeima ir draugais, šiuolaikinės technologijos leidžia neprarasti ryšio.
Filmas fiksavo tikrą gyvenimą Irane, mūsų kovą ir siekį kurti – jo dėka mane kalbinę imigracijos specialistai galėjo suprasti mano situaciją. Kol visa tai pasakojau pats, jiems buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.
– Ar Irane yra daug menininkų, bandančių ištrūkti iš šalies?
– Tokių menininkų yra, tačiau didžioji dalis jų yra visiškai nežinomi, nepavyktų rasti informacijos apie jų kūrybą. Jie yra tokioje pačioje situacijoje, kurioje buvome ir mes iki filmo pasirodymo. Žinau tik kelis žymesnius muzikantus, kurie taip pat prašė pabėgėlių statuso Europoje bei JAV. Žinoma, po revoliucijos 8 deš., daugybė Irano menininkų pabėgo į kitas valstybes.
Dabartinė šalies politika iš esmės yra nukreipta prieš meną. Ir visai nesvarbu, kokį meną tu kuri.
– Ar manote, jog šis filmas jums padėjo susikurti ateitį Europoje?
– Panašu, kad taip. Filmas fiksavo tikrą gyvenimą Irane, mūsų kovą ir siekį kurti – jo dėka mane kalbinę imigracijos specialistai galėjo suprasti mano situaciją. Kol visa tai pasakojau pats, jiems buvo sunku patikėti, kad tai tiesa.
Gyvenantiems Europoje sudėtinga tai suprasti, nes čia jūs niekada neturėjote tų problemų, su kuriomis kasdien susiduria Irano menininkai. Todėl šis filmas yra svarbus dokumentas, parodantis, koks Iranas yra šiandien.
Filmas „Irano reivas“ bus pristatytas festivalyje „Nepatogus kinas“.
