S.Kanovičius: „Man dar pavyko užtikti tą akimirką, kai jis išėjo“
Rašytojas Sergejus Kanovičius buvo artimas L.Jakimavičiaus bičiulis. Su poetu jie susipažino Vilniaus universiteto lituanistikos fakultete: „Kartu mokėmės ir buvome kurso draugai. Nepaisant atstumų (S.Kanovičius gyvena užsienyje –15min) draugais išlikome iki gyvenimo pabaigos. Tačiau vėl susitikus nejausdavome nei praėjusio laiko, nei atstumo.“
Paskutinį kartą draugai matėsi pirmadienį. Tą dieną poetas mirė.
„Geriau jums papasakosiu, kokį jį mačiau sekmadienį, – dalijosi S.Kanovičius. – Kai atėjau jo aplankyti užvakar, susitikimas teikė vilčių, nepaisant to, kad visi žinojo – baigtis jau neišvengiama. Jo akys švytėjo, jis juokavo, kalbėjomės ir apie rimtus, ir nerimtus dalykus. O kitą dieną viskas apsisuko kitaip... Man dar pavyko užtikti tą akimirką, kai jis išėjo.“
„Žinote, jis gyveno ir kūrė nuoširdžiai, nemokėjo meluoti, – paklaustas apie L.Jakimavičiaus kūrybą teigė S.Kanovičius. – Paskutiniojoje jo Maironio premija įvertintoje knygoje „Paliktos paletės“ esama eilėraščių, kuriuose autorius rašo apie save, kaip apie mirusįjį. Jo eilėraščiai tiek lyriški ir dramatiški, tiek sarkastiški. Jis turėjo dovaną atsitraukti ir pažvelgti į save tarsi paties nebūtų. Manau, kad „Paliktos paletės“ yra atsisveikinimo knyga.“
Anot S.Kanovičiaus, L.Jakimavičiaus kūryba išskirtinė dėl kelių priežasčių. Pirma – jis kūrė netikėtas metaforas: „Kartais jos būdavo ant gyvenimiško absurdo ribos, o kartais graudžiai juokingos, tačiau dažniausiai atmieštos tragizmu.“ Antra – jis buvo nepaprastai jautrus žodžiui ir gerai jautė visus lietuvių kalbos subtilumus.
Kalbėdamas apie jo humoristinę bei draminę kūrybą S.Kanovičius išryškino L.Jakimavičiaus modernumą.
Dar prieš Marcelijui Martinančiui suburiant jaunųjų rašytojų būrelį studentai dalijosi vienas kito kūryba ir ją aptarinėdavo. „Kai daviau Liudvikui paskaityti savo kūrybą, jis mane paragino dalintis viešiau“, – sakė S.Kanovičius.
S.Kanovičius mano, kad iš L.Jakimavičiaus žmonės galėtų pasimokyti mokėjimo gyventi: „Mes turėtume išmokti vertinti žmones, kol jie gyvi, bei mažiau meluoti. Į gyvenimą reikia žiūrėti tiesiai, mažiau skersuoti. Nemeluojantys žmonės daug geriau sugyvena. Tai tiek.“
D.Kuolys: Liudvikas niekada nesiekė jokių titulų, pripažinimo
Kultūros istorikas ir visuomenininkas Darius Kuolys, L.Jakimavičiaus kurso draugas, poetą atsimena, kaip „žemaitį, maištininką, kavinių ir bohemos žmogų“.
Anot D.Kuolio, L.Jakimavičius į jų kursą atėjo po parengiamųjų studijų ir šiek tiek vyresnis: „Jis jau buvo išvaikščiojęs Vilniaus kavines, buvęs Rimo Buroko bei kitų maištingų jaunuolių aplinkoje.“
Be to, ilgą laiką poetas gyveno Vilniaus Literatų gatvėje: „Su žmona Rūta jiedu turėjo nedidelį butuką, kuris būdavo visiems atviras. Jeigu turi kokį aptarimo vertą klausimą, pas Liudviką galėjai sutikti nemažai žmonių. Beje, tai tie patys namai, kuriuose prieš suėmimą gyveno Adomas Mickevičius. Todėl Aidas Marčėnas ir yra užrašęs: čia gyveno Mickevičius ir Jakimovičius.“
Poeziją L.Jakimavičius rašė dar studijų laikais, buvo itin aktyvus Marcelijaus Martinaičio įsteigto jaunųjų rašytojų būrelio dalyvis, be jo nebuvo įsivaizduojamas „Filologijos ruduo“, kurio metu skaitydavo subtilią lyriką, pasakojo D.Kuolys. „Liudvikas turėjo puikų humoro jausmą ir sovietinę tikrovę išgyveno asmeniškai, o šiuo absurdo jausmu dalijosi su mumis, platesne auditorija. Savo tekstus, kuriuose subtiliai, bet ne tiesmukai tyčiojosi iš sovietijos, skaitydavo pilnutėlėse auditorijose.“
Liudvikas niekada nesiekė jokių titulų, pripažinimo. Būdamas ūmaus būdo, nebijodamas pasakyti, ką galvoja, jis ėjo savu keliu.
„Nepaisant maištingumo, Liudvikas buvo labai geras mokinys. Su M.Martinaičiu jį siejo gili bičiulystė. Jis dažnai lankydavosi pas Sigitą Gedą, iš kurio daug sėmėsi. O pačioje nepriklausomybės pradžioje išvažiavo pas seserį į Kanadą, kur daug bendravo su Henriku Nagiu. Tad šios individualios ir stiprios poezijos mokyklos Liudvikui buvo svarbios“, – pasakojo D.Kuolys.
Paklaustas, ką M.Martinaitis pasakojo apie L.Jakimavičiaus kūrybą, D.Kuolys sakė: „Jis vertino mūsų kartą, mes buvome atradę su juo ryšį, tikėjosi iš mūsų kartos poetinės kalbos atnaujinimo. M.Martinaitis pats tuomet kalbėjo apie lietuvių poeziją ištikusią krizę, jo požiūriu, eilėraščiai nebeužčiuopdavo gyvenimo pulso, trūkdavo autentikos. Liudvikas ir ieškojo to atsinaujinimo. Dabar nauju žvilgsniu perskaičius jo poeziją matosi nesumeluotas jausmas, subtilumas. Visgi Liudvikas niekada nesiekė jokių titulų, pripažinimo. Būdamas ūmaus būdo, nebijodamas pasakyti, ką galvoja, jis ėjo savu keliu.“
Liudvikas buvo labai stojiškas žmogus.
Istorikas poetą įvardino, kaip disidentą, rezistencinės ir ne tik maištaujančio jaunimo aplinkos žmogų: „Liudvikas buvo tremtinio sūnus, o dėdė – grįžęs iš tremties ir niekur nepritapęs Gediminas Jokimaitis, Vytauto Mačernio aplinkos poetas.“
Paskutinį kartą D.Kuolys su anapilin išėjusiu kurso draugu buvo susitikęs birželį: „Kalbėjome apie karą ir kaip Lietuva jam pasiruošusi. Linksmai nekalbėjome... Jis sunkiai sirgo, bet į viską žiūrėjo optimistiškai. Liudvikas buvo labai stojiškas žmogus.“
A.Šlepikas: jis buvo sąžiningas žmogus
Rašytojas ir buvęs poeto kolega Alvydas Šlepikas 15min teigė, kad L.Jakimavičius buvo „labai geras ir sąžiningas bei kartais užsispyręs žmogus“.
„Susipažinau su juo „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kurioje keletą metų sėdėjome prie vieno stalo. Liudvikas buvo labai žaismingas žmogus, gebėjęs rašyti linksmus tekstus. Visi prisimena jo pjesę „Gaisrininkų legendos“. Tiesą sakant, buvo gera su juo dirbti, susiskambinti.“
„Labai džiaugiuosi, kad jis gavo „Poezijos pavasario“ premiją, nes jo eilėraščių knyga „Paliktos paletės“ labai graži, gryna, skaidri. Joje metaforų nėra daug, nes patys eilėraščiai veikia kaip metaforos. Man labai patiko“, – teigė A.Šlepikas.
Pasak pašnekovo, paskutinį kartą jiedu bendravo telefonu, kuomet jis vėl galėjo kalbėti. Iki tol už jį telefonu bendraudavo žmona.
„Žadėjome susitikti ir eiti pasivaikščioti... Jaučiuosi lyg skolingas ir neįvykdęs pažado, nes visada atrodo, kad gal rytoj... Bet štai, žmogaus nebelieka, ir būna liūdna ir sunku“, – pasakojo A.Šlepikas.
Kaip 15min rašė anksčiau, apie netektį savo feisbuko paskyroje pranešė poetas Antanas A.Jonynas.
L.Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus.
1988–1998 m. dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje.
Parašęs pjesių, literatūros kritikos straipsnių, publicistikos. Poezijos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, į rinktines, antologijas. 2007 m. Vytautas V.Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Liudvikas“.
Lietuvos rašytojų sąjungos nariu L.Jakimavičius buvo nuo 1993 m.
Liepos viduryje L.Jakimavičius feisbuke atvirai kalbėjo apie jį užklupusią ligą
