Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis. Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.
vizija nr. 34
Kaip basketbolas tapo krepšiniu
Norbertas Černiauskas
0:0. Būtent tokiu rezultatu Lietuvoje iki pat ketvirtojo dešimtmečio vidurio kartais pasibaigdavo ne futbolo, o krepšinio varžybos. Sportas, kuris XX a. pasaulyje pamažu tapo atskirų tautų nacionalinio pasididžiavimo objektu ir tarptautinio prestižo ambasadoriumi, Lietuvoje nebuvo populiarus. Žemdirbių visuomenėje, pripratusioje prie sunkaus ir kantraus darbo, papildomas fizinis aktyvumas nebuvo vertinamas.
Valstybės ir visuomenės lygmeniu fizinio auklėjimo ir atskirų sporto šakų kultūra buvo skatinama kaip šiuolaikiškumo ženklas. Tačiau, nors ir stengtasi susportinti tautą, ryškesnių rezultatų ir rekordų nebūta. Greičiau atvirkščiai. Pavyzdžiui, 1924 m. per Paryžiaus olimpines žaidynes Lietuvos futbolininkai 0:9 pralaimėjo Šveicarijai, o krepšininkai 1935 m. draugiškose varžybose net 10:123 nusileido Latvijai. Pristatyti Lietuvą kaip jauną, darbščią ir atletišką šalį atrodė sunkiai įgyvendinama vizija.
Viskas netikėtai pasikeitė 1935 m., kai per Pasaulio lietuvių kongresą į Kauną atvyko JAV kilmės lietuvių emigrantai ir per parodomąsias krepšinio varžybas pateikė visiškai kitokią sporto ir žaidimo sampratą. Vietoje Lietuvoje plitusių abstrakčių fizinio auklėjimo ir nacionalinio charakterio sąryšio paieškų, amerikiečiai pasiūlė tiesiog reguliariau ir intensyviau treniruotis, domėtis taktikos subtilybėmis ir pasirūpinti tinkamu žaidimo inventoriumi. Lietuvos sporto funkcionieriai nebeturėjo kur trauktis, todėl nacionalinio sporto vizija buvo patikėta užjūrio lietuviams.
Emigrantai nacionalinį projektą ėmėsi įgyvendinti ne filosofinėmis tautinio ir fizinio auklėjimo paskaitomis, o užsidarė sporto salėje ir įvedė intensyvų treniruočių režimą. Toks planas davė puikių rezultatų. Po kelis mėnesius trukusių Amerikos lietuvio Felikso Kriaučiūno (1911–1977) amerikoniškų pamokų sulaukta sėkmės, kurios daug kas nesitikėjo. 1937 m. šalies rinktinė, pademonstravusi išskirtinį ir lig tol nematytą žaidimo stilių, tapo Europos čempione. 1938 m. Lietuvos moterys pelnė Senojo žemyno pirmenybių sidabro medalius.
Po skambių pirmųjų laimėjimų stiprėjo vizija, kad Lietuva galėtų tapti krepšinio šalimi ir taip prisistatyti, – investicijos į rinktinę dar labiau išaugo. Ypač paaiškėjus, kad 1939 m. Europos krepšinio čempionatas turės vykti Kaune. Čempionatui per rekordiškai trumpą laiką buvo pastatyta vienintelė specialiai krepšiniui pritaikyta sporto arena Europoje. Net sporto šakos pavadinimas buvo sulietuvintas – „basketbolas“ tapo „krepšiniu“. Tautinės rinkodaros ir komunikacijos požiūriu 1939 m. pirmenybės buvo taip išnaudotos, kad iki šiol daugeliui atrodo, jog krepšinis Lietuvoje yra antroji religija.
