„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Futurologė M.Bielskytė – apie kultūros politikos, meninių formų ir „influencerių“ ateitį

„Manau, kad idėja, jog dirbtinis intelektas pakeis visą kultūrinę produkciją arba pavers žmogaus kūrybą nebereikalinga, yra absurdiška“, – 15min teigė futorologė Monika Bielskytė. Savo karjerą ji pradėjo kaip kūrybinė direktorė, tačiau ilgainiui būdama ypač smalsia asmenybe pasuko kiek neįprastu keliu. Ji ėmė domėtis ateitimi.
Monika Bielskytė
Monika Bielskytė / Gabrielle Kannemeyer nuotr.

M.Bielskytė gali pasididžiuoti įspūdinga karjera. Ji skaitė pranešimus ir konsultavo didžiules įmones, tokias kaip BBC, „Disney“, „DreamWorks“, „Google“, „Huawei“, „L'Oreal“, „McKinsey“, „Microsoft“, „MTN Group“, „Nike“, SKY, TATA , „Universal“, „Technicolor“ ar žinomas nevyriausybines organizacijas, kaip „Unesco“ ar Pasaulio ekonomikos forumas.

Tiesa, prieš išvažiuodama iš Lietuvos M.Bielskytė su lietuvių auditorija žada susitikti ateinantį antradienį. Tai bus pokalbis su technologijų specialiste Aurelija Striuže. Daugiau informacijos čia.

Šiame interviu su pašnekove kalbamės apie kultūrą ir jos ateities iššūkius.

– Kodėl pasirinkote būti futurologe?

– Savo karjerą pradėjau kaip kūrybos direktorė ir tapau žinoma dėl savo ganėtinai futuristinio stiliaus.

Įpusėjus 20-mečiui, supratau, kad estetika yra mano gyvenimo dalis, tačiau intelektualinis pasaulis man dar nuo vaikystės kėlė smalsumą. Mane ėmė dominti klausimai ne „kaip atrodo ateitis“, bet „kodėl ji turi atrodyti būtent taip ir ar galėtų atrodyti kitaip“. Iš esmės klausiu, kas ir kaip formuoja ateitį ir ar ji galėtų būti lipdoma kitaip.

Taigi vizualinė ateities idėjų išraiška man vis dar labai svarbi ir kartais dirbu su kino projektais (pavyzdžiui, „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“). Visgi daugiausia dėmesio skiriu grįžtamajam ryšiui tarp mūsų kultūrinių, socialinių tendencijų bei politinio šališkumo ir to, kaip tai formuoja mokslinius tyrimus ir technologijų vystymąsi. Man įdomu, kaip mokslas ir technologijos grįžta į mūsų socialinę, kultūrinę, politinę tikrovę.

Apskritai, esu dirbusi su didžiausiomis mokslo organizacijomis: nuo CERN, Karališkosios draugijos iki SINTEF. Šiuo metu labai laukiu bendros paskaitos su dr. Erichu Jarvisu Rokfelerio universitete Niujorke šį rugpjūtį.

– Kaip manote, kokie pagrindiniai kultūriniai pokyčiai įvyks per ateinančius 50 metų?

– Tiksliai nuspėti ateities neįmanoma, nes ateitį nuolat formuoja mūsų veiksmai (ir reakcijos), todėl geriausia, ką galime padaryti, tai apsvarstyti skirtingą tam tikrų scenarijų tikimybės laipsnį ir nustatyti, ko norėtume išvengti, o ką laikome siektinais dalykais šioje „galimybių erdvėje“.

Keletas dalykų, dėl kurių esame visiškai tikri, yra tai, kad klimato kaita (ir klimato modelio sutrikimas, biosferos žlugimas ir t. t.) darys vis didesnį poveikį, ir ne tik pasaulio pietuose. Nepaisant to, kad norime į tai nekreipti dėmesio ir ignoruoti, mūsų kultūra bus priversta pagaliau pradėti su tuo skaitytis ir atitinkamai prisitaikyti. Tvarumo neužteks, turėsime įsivaizduoti, kaip atrodo regeneracinė ateitis ir regeneracinė kultūra: kaip ne tik sustabdyti, bet ir iš tikrųjų atitaisyti padarytą žalą.

Kitas masinis dalykas – dirbtinio intelekto (DI) priemonių integravimas tiek į mūsų kasdienį gyvenimą, tiek į švietimą, tiek į verslą, deja, kartais tokiais būdais, kurie gali paskatinti gavybinę, neetišką ir grobuonišką verslo praktiką. Turėsime iš tikrųjų užduoti sau sudėtingus klausimus, kas mus daro iš tikrųjų žmonėmis, ir pagaliau suvokti, kad reikia ne padaryti mus labiau robotizuotus, o tiksliai atsiremti į mūsų kvintesenciškai žmogiškas savybes. Tačiau tai bus sugretinta su eksponentiškai destruktyviu generatyvinio dirbtinio intelekto taikymu hibridiniam karui (dezinformacijos, kibernetinio, ekonominio ir kinetinio karo technikų derinys).

Informacinio ir ateities raštingumo programos taps gyvybiškai svarbios nacionalinėms valstybėms ir politiniams blokams, tokiems kaip Europos Sąjunga, kad jie galėtų išlikti susidūrę su autoritarinių režimų, tokių kaip Rusija, taip pat teroristinių ir ekstremistinių organizacijų ir kt. išpuoliais.

Kitas didžiulis technologinis ir mokslinis proveržis įvyks biologijos, biotechnologijų ir genų inžinerijos srityje. Tai sukels didžiulius pokyčius pasaulyje (nuo sveikatos, maisto, mados iki pastatų aplinkos) ir atvers nuostabių naujų galimybių, tačiau taip pat kels naujų pavojų, pavyzdžiui, biologinio ginklo, sukurtų naujų patogenų, ir, žinoma, masinių dezinformacijos kampanijų, kurios sukels paranoją šioje srityje. Manau, kad klausimas yra ne ar, o kada įvyks kita pandemija, ir, mano nuomone, tai įvyks greičiau nei po 10, galbūt greičiau nei po 5 metų, jei ne dar anksčiau.

– Kokias didžiausias klaidas darome įsivaizduodami kultūros ateitį?

– Vienas iš pagrindinių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad DI, tapsiantis visagalis ir pakeisiantis žmogaus intelektą, yra tam tikra mokslinė ateitis. Tai tik hipotezė, kuri labiau panaši į mokslinę fantastiką, o ne į tikrąjį mokslą.

Mes vis dar sunkiai apibrėžiame, kas yra žmogaus ir (arba) gyvūno intelektas, jau nekalbant apie tai, kas yra sąmonė ir kaip ji atsiranda, o geriausi naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad viskas, kas mes esame, yra visiškai neatsiejama nuo mūsų įkūnytos egzistencijos ir visos žemiškosios gyvybės, su kuria kartu vystėmės milijonus, o iš tikrųjų šimtus milijonų metų. Mūsų patirtis gamtoje ir vienas kito atžvilgiu yra giliai jutiminė ir susijusi su fiziniais mainais – mes ne tik matome, girdime, liečiame vienas kitą ir pasaulį, bet ir nuolat keičiamės savo mikrobiomu, taigi ir DNR, su viskuo, su kuo bendraujame.

Taigi manyti, kad DI simuliacijos (nesvarbu, ar tai būtų virtualiosios realybės patirtis gamtoje, ar „pasimatymai su dirbtiniu intelektu“ ir t. t.), ar žmonių ir robotų sąveika (t. y. robotų seksas) gali paversti mūsų tarpusavio patirtį ir mūsų poreikį bendrauti su likusia ekosistema – tai labai nemoksliškas pasakojimas, kuris, deja, vis dar dominuoja kai kurių žiniasklaidos priemonių antraštėse.

Tas pats pasakytina ir apie visus E.Musko palaikomus pasakojimus apie neišvengiamą Marso ar Mėnulio bazių kolonizavimą – tai tik moksliniai pasakojimai, kurie artimiausiu metu nebus realiai įgyvendinami, ypač dėl biologinių priežasčių ir dėl to, kad tam reikalingi tikrai nepaprasti biologijos mokslų laimėjimai, net neužsimenant, kad galbūt tai nėra tai, į ką turėtume sutelkti dėmesį, kai pirmiausia turime tiek daug kitų, kur kas svarbesnių dalykų.

Iš esmės ateitis nėra sprendžiama kažkur dramblio kaulo bokšte, bet jai įtaką daro mūsų įsitikinimų sistemos ir mūsų veiksmai. Ateitis taip pat nėra nei tokia greita, nei tokia lėta, kaip esame linkę įsivaizduoti, ir pažanga ne visada vyksta palaipsniui, bet kartais patiriame labai stiprų (tačiau dažniausiai pažeidžiamą) pokyčių impulsą, kurį neretai atremia įtakingi žmonės, kurių pasaulio supratimas tampa iššūkiu tokiems pokyčiams. Svarbu niekada nieko nelaikyti neišvengiamu ir nevengti atsakomybės už savo pačių įtaką ateičiai, net jei kartais ji gali būti labai menka.

– Kokia yra kultūros politikos ateitis? Kokias svarbiausias kultūros problemas turės spręsti politikai?

– Taps lengviau ir veiksmingiau nukreipti į žmones personalizuotą dezinformaciją ir bus bandoma suplėšyti visuomenę per siūles lyčių, sveikatos, imigracijos, LGBTQ+ teisių ir kt. klausimais.

Taip pat matysime, kaip dar labiau įsigalės antimokslinis konspiracinis mąstymas, nukreiptas prieš jau ir taip marginalizuotas grupes.

Tai puikiai iliustruoja nesenas įvykis olimpinėse žaidynėse, kai gudriai užmaskuota (per Vakarų dešiniojo sparno veikėjus, tokius kaip J.K.Rowling, Elonas Muskas ir kt.) Rusijos dezinformacijos kampanija užsipuolė boksininkes Imane Khelif (Alžyras) ir Liną Yu-Ting (Taivanas). Tai vyko ne veltui. Rusija bandė kerštauti Tarptautiniam olimpiniam komitetui už tai, kad šis uždraudė jai dalyvauti olimpinėse žaidynėse bei kurstydama kultūrinius karus siekė pakenkti Kamalos Harris prezidentinei kampanijai.

Manau, šiuo metu labai svarbu sukurti daugiau platformų, kurios suburtų žmones ir pabrėžtų mokymosi džiaugsmą, smalsumą ir visus būdus, kaip galime būti stipresni, dalydamiesi savo įvairia patirtimi, o ne šaukdami vieni ant kitų. Daugiau raginimo ir kvietimo mokytis, mažiau šaukimo ir grasinimų bausmėmis. Turime priešintis susiskaldymo ir susvetimėjimo taktikai, net jei kartais ji atrodo tokia viliojanti.

Galų gale, norime to ar ne, bet turime kartu gyventi šioje planetoje – o vis labiau tarpusavyje susijusiame amžiuje beviltiškumas, neviltis ar dehumanizacija bet kur gali sukelti chaosą toli už vietovės, kurioje tai vyksta, ribų.

– Kokios kultūrinės tendencijos pastaraisiais metais jus, kaip futurologę, labiausiai nustebino? Ką patartumėte žmonėms, kurie bando orientuotis ateities kultūriniame kraštovaizdyje?

– Manau, kad žmogui, kuris šį darbą dirba beveik 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, nėra taip lengva nustebti – greičiau priešingai. Tiek daug dalykų, apie kuriuos žmonės sako „kas galėjo žinoti?“, aš jau daugelį metų bandau šaukti iš visų plaučių, tačiau kartais prireikia pusės dešimtmečio, kad žmonės apsikabintų ir pasakytų: „va, pameni, kai tu man pasakojai apie x, o aš negalėjau to suvokti?“

Stengiuosi atsispirti impulsui „aš tau sakiau“, nes tai nebūtų itin naudinga. Tačiau kaip futurologei, turinčiai tikslių įžvalgų patirtį, tai svarbiau už bet kokius kitus pagyrimus.

– Kokią įtaką, jūsų nuomone, globalizacija daro kultūriniam identitetui ir tradicijoms? Ar tradicijos vis dar bus svarbios?

– Mano įsitikinimu, ši imigrantų kultūrų baimė ir tai, kad jos susilpnins vietinę kultūrą, kyla iš gilaus nesaugumo dėl savo tapatybės jausmo.

Neturėtume versti atvykėlių „integruotis“ (nors pagarba vietos kultūrai ir vietos konteksto supratimas yra būtini, be to, nereikia nė sakyti, kad būtina užtikrinti teisingumą, žmogaus teises ir t. t.), bet jie turėtų prisidėti savo unikaliu indėliu.

Noriu įsivaizduoti gyvybingą, skoningą ateitį, kurioje mokysimės vieni iš kitų kultūrinių įžvalgų ir per tai plėsime savo akiratį. Kultūrų įvairovės vertinimas, o ne pasisavinimas ar menkinimas – štai kur norėčiau matyti ateitį. Mes visi turime kuo pasidalyti vieni su kitais ir ko išmokti, kai vertiname tiek savo panašumus, tiek skirtingas perspektyvas, ypač kūrybiškumo srityje.

– Kaip manote, kokiu būdu virtualiosios ir papildytosios realybės pažanga paveiks kultūrinę patirtį?

– Deja, pastebėjau, kad VR (virtuali realybė, angl. virtual reality)/AR (papildyta realybė, ang. augmented reality) /XR (išplėstos realybės, angl. extended reality) sritis yra gana klaidinga, nes dauguma išteklių skiriama gana margiems pramoginiams projektams, žinoma, su tam tikromis išimtimis.

Norėčiau, kad mažiau simuliuotume mūsų dabartinę ir praeities tikrovę, o daugiau naudotume šią terpę alternatyvių ateičių istorijų kūrimui – pasitelkdami virtualumo ir papildytosios realybės terpę žengtume į galimą ateities pasaulį ir pakviestume mūsų smalsumą bei giliau patyrinėtume, kokioje ateityje iš tikrųjų norėtume gyventi.

Man ypač patinka edukacinės pramogos kaip įtraukiančio turinio žanras: patirtis, kuri būtų vizualiai, pasakojimo, garso ir patirties prasme patraukli, tačiau turėtų edukacinį poveikį. Tikrai norėčiau, kad šios srities ateitis būtų tokia.

– Kaip socialinės žiniasklaidos platformos gali vystytis ir formuoti kultūrines normas ateityje?

– Jaučiamas pasipriešinimas algoritmų šališkumui, ypač libertarų ir dešiniojo sparno Silicio slėnio naratyvams, kurio pavyzdys – pokyčiai, įvykę po to, kai E.Muskas perėmė „Twitter“ valdymą. Nostalgiškai bandoma įsivaizduoti, kaip mūsų gyvenimas atrodytų be algoritmų ar ateities platformų, kurias kuruotų visi žmonės. Tačiau, manau, kad tai yra perspektyva, iš esmės nesusijusi su dabartine realybe.

Manau, ateitis susijusi su sąmoningiau kuruojamais algoritmais, kuriuos naudotojai turėtų galimybę koreguoti, kad galėtume ir gauti naujų žinių bei patirčių – ir nepasiduoti konspiraciniams ir ekstremistiniams kirminams, ir socialinei izoliacijai.

– Kokių etinių aspektų turėtume nepamiršti integruodami technologijas į kultūrinę praktiką?

– Tai didžiulis klausimas, vertas ne vienos paskaitos, o paskaitų ciklo, ir apie tai parašytos ištisos knygos. Norėdama kuo glausčiau išdėstyti šį klausimą, visada stengiuosi priminti, kad niekada nebūna vieno stebuklingo sprendimo ir kad visada turime atkreipti dėmesį į kontekstą, taip pat ne tik sutelkti dėmesį į savo teigiamus ketinimus, bet ir iš tiesų atsižvelgti į tai, kaip mūsų geriausios pastangos gali būti sužlugdytos, paverstos ginklu, netinkamai panaudotos ir piktnaudžiaujama jomis.

Labai svarbu, kad bet kokį projektą kurtume „su“, o ne „už“, ypač kai kalbama apie anksčiau marginalizuotas grupes. Apskritai, vadovavimas labiausiai paveiktoms grupėms naudingas daugumai iš mūsų.

Kitas dalykas, kurį visada stengiuosi priminti, ypač technologijų žmonėms, yra toks: ar jūs bandote išspręsti problemą, ar bandote išspręsti (atitolinti) žmogiškumą. Optimizavimas, kai jis pasiekia kraštutinumą, paprastai optimizuoja tai, dėl ko verta gyventi, dėl ko gražėja miestai, dėl ko verta bendrauti su žmonėmis ir t.t. Kartais trintis, netobulumas yra tai, kas sukuria magiją.

Technologijas turėtume naudoti tam, kad mums padėtų, o ne tam, kad mus pakeistų ar kopijuotų.

– Kokį vaidmenį DI, jūsų manymu, turėtų atlikti kuriant ir vartojant meną ir žiniasklaidą?

– Manau, kad idėja, jog DI pakeis visą kultūrinę produkciją arba pavers žmogaus kūrybą nebereikalinga, yra absurdiška.

Mane ypač domina „DI kanibalizmo“ fenomenas – kas atsitinka, kai žmogus visiškai iškrenta iš grandinės ir mašininis mokymasis pradeda vartoti sintetinius duomenis. Modeliai paprastai žlunga ir nebetenka prasmės, bent jau pagal tai, kaip mes suprantame „prasmę“.

Generatyvinio DI burbulas neišvengiamai subliūkš, o tai, kas iš jo liks reikšminga, bus galingi pagalbiniai įrankiai, galintys integruoti žmogaus kūrybiškumo vamzdyną – tarnauti kultūrai, o ne tik kad kultūra tarnautų „jiems“.

Ateitis iš tiesų yra mažiau susijusi su šiomis bendromis generatyvinio DI priemonėmis, o daugiau su kuruojamais duomenų rinkiniais su labai konkrečiais pritaikymais.

– Kaip manote, kokios naujos pramogų ir meninės raiškos formos atsiras?

– Manau, kad atsiras daugiau biomimikrijos (organiškos, gamta paremtos formos) ir vaizduotės, kaip būtų galima integruoti gyvąjį pasaulį, technologijas ir architektūrą.

Tikiuosi, kad pagaliau pradėsime tolti nuo pasenusių klišių, susijusių su brutalistiniais ateities projektais, neoniniu kibernetiniu panku ir pagaliau pradėsime naudoti savo talentą, energiją ir išteklius, kad įsivaizduotume tokias ateities vizijas, kuriose iš tikrųjų norėtume gyventi, o man asmeniškai ši ateities vizija turi apimti gyvybingą, turtingą gamtą ir gyvybingą, turtingą kultūrinį audinį.

– Kaip manote, kaip kinas, muzika ir literatūra ateityje vystysis kartu su technologine pažanga? Kokių etinių aspektų turėtume nepamiršti integruodami technologijas į kultūrinę praktiką?

– Dauguma šiuolaikinių DI priemonių buvo sukurtos taikant neetišką praktiką – vagiant privačių piliečių duomenis, vagiant rašytojų, menininkų, kūrėjų darbus. Tai nėra tvaru, nes dirbtinis intelektas be žmonių tiesiog pradės regzti pats save. Mūsų gebėjimas kurti, vaizduotė, žaismingumas, džiaugsmas yra tai, kas daro mus žmonėmis ir palaiko žmonių kultūrą. Jei šį darbą dirbantys žmonės negalės finansiškai išgyventi, nugrims į dar gilesnę vaizduotės krizę.

Tikiuosi, kad bus sukurta tvaresnė ir, idealiu atveju, regeneracinė praktika, tačiau taip pat tikiuosi, kad į dabartinę DI produkciją pažvelgsime kaip į negražų veidrodį, nes daugybė mūsų kultūrinės produkcijos neturėjo prasmės ir buvo išvestinė dar prieš atsirandant šiems algoritmams. Juk žmonės kultūroje yra linkę remtis kultūra.

Bet pasaulis yra didžiulis ir vienodai širdį veriantis. Jame buvo tiek daug įkvėpimo, kurį mes praleidome: nuo gamtos, tikrai pasaulinio grožio, stiliaus, dizaino, architektūros iki grožio, kuris nepasiduoda gebėjimų, rasizmo, mizoginijos, homofobijos stereotipams ir pan.

Yra tiek daug dalykų, kurie gali būti įdomūs ir įkvepiantys. Tai ne tik išoriškai „gražūs“ dalykai, bet ir žmogaus egzistencijos aspektai, susiję su skausmu, netektimi, sielvartu. Visa tai taip pat sudaro žmogiškąją patirtį ir padeda mums įvertinti, kiek daug augimo dar turime savyje.

– Kokia yra grožio kategorijos ateitis?

– Dėl vis labiau į gyvenimą panašių dirbtinio intelekto filtrų ir gebėjimo ne tik kuo tikroviškiau redaguoti savo nuotraukas, bet ir dėl virtualių modelių atsiradimo didžioji dalis dabartinės modelių industrijos ir į išvaizdą orientuotos „influencerių“ ekonomikos negalės konkuruoti su šiuo „virtualizuoto grožio“ antplūdžiu. Tačiau manau, kad vis dažniau ir dažniau auditorija (ir prekių ženklai) ieškos balsų ir veidų, kurie išsiskiria autentiškumu.

Ateityje daugiau kampanijų bus ne su modeliais, o su žmonėmis, kurie, beje, gali būti „patrauklūs“, bet pagrindinis jų traukos taškas iš tikrųjų bus tai, ką jie daro, už ką jie pasisako, kuo jie prisideda prie pasaulio, ir jų unikali žmogiška charizma bei asmenybė. Tikėtina, kad daugės įtakingųjų, dirbančių konkrečiose srityse: nuo mokslo iki technologijų, nuo dizaino iki politikos ir t. t.

Tai nereiškia, kad kosmetinė chirurgija ar botoksas išnyks arba kad „influencerių“ ekonomika mirs, tačiau manau, kad pagaliau atsisakysime bandymų kopijuoti ir sieksime įgyvendinti pasiekiamus (ir dažnai labai diskriminuojančius) estetinius standartus. Grožio procedūros ir net fitneso kultūra taps ne tiek susijusios su „gera išvaizda“, kiek su gera savijauta savo kūne ir kūrybingais, žaismingais, džiaugsmingais stiliaus tyrinėjimais.

Taip pat manau, kad bus tikras pasipriešinimas „toksiškam pozityvumui“ ir atsiras didesnis poreikis žmonėms, kurie dalijasi nepagražintomis gyvenimo istorijomis ne tik apie savo „tobulą gyvenimą“ ir sėkmę, bet ir žmonėms, atvirai pasakojantiems apie savo praradimus ir kovas. Be to, atsižvelgiant į didėjančią nelygybę ir poveikį klimatui, taip pat bus pasisakoma prieš gyvenimo būdą, kuriuo demonstruojamas itin didelis turtas, ypač tokį, kuriuo nepaisoma kančios, dėl kurios toks turtas sukurtas. Pati mintis, kad reikia nuolat pirkti naujus daiktus, kad išliktum „madingas“, sukels didelį pasipriešinimą, ypač tarp jaunų žmonių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“