„Mano gyvenime visi mėgstamiausi priklauso nuo konteksto, dėl to greitai kinta. Yra patikę įdomūs, vertingi atradimai, dėl to pasidalinsiu rekomendacijomis, ką manau, kad verta pamatyti, išgirsti ir taip praplėsti savo pasaulį“, – prieš atsakydama į klausimus, teigė G.Lunevičiūtė.
1
Literatūra / Nuo A.Lindgren iki knygų apie Vilnių
G.Lunevičiūtė turi daug mėgstamų knygų. Kai kurias ji kiekvienais metais perskaito iš naujo: „Pavyzdžiui, man labai patinka kokybiška vaikiška literatūra ir pasakos. Manau, kad jos tikrai skirtos ne vien vaikams, tik suaugę jose įžvelgia kitokius dalykus. Kiekvienais metais atostogaudama prie jūros perskaitau vaikišką Astridos Lindgren knygą „Mes Varnų saloje“ ir Tuvės Janson suaugusiems skirtą „Vasaros knygą“.“
Pastaroji pašnekovės skaityta knyga yra Tano Twano Engo romanas „Vakaro Miglų sodas“, kuris jai labai patiko dėl kalbos poetiškumo ir lengvumo, kokybiško vertimo: „Tai suteikia galimybę susipažinti su Rytų istorija ir kultūra, kurią skleidžia jautrios žmonių istorijos. Ją skaitant ne kartą teko lįsti į „Google“ ir aiškintis istorinius niuansus, žiūrėti piešinius, tad jai reikėjo laiko, bet kaip atpildą gavau ir žinojimą, ir naujų norų nukeliauti ir savo akimis pamatyti tam tikras vietas.“
„Manęs dažnai klausia, kokią knygą rekomenduočiau paskaityti apie Vilnių. Tai rekomendacijų ištisos lentynos, bet pradėti siūlyčiau nuo daktaro Josifo Franko dienoraščių ir L.Briedžio „Vilnius – savas ir svetimas“. Tik pusiau juokais perspėsiu, kad galite pasigauti malonų virusą ir patys nepajusite, kaip namų lentynas užims knygos apie Vilnių: atsiminimai, nuotraukų ir meno albumai, istorinių receptų knygos...“ – teigė G.Lunevičiūtė.
2
Kinas / „Kuždesių sala“
„Pirma į galvą atėjusi mintis – „Kuždesių sala“. Tai psichologinis filmas, kurio siužeto vingiai labai netikėti ir iki paskutinių minučių sunku suprasti, kur yra riba tarp beprotybės ir sveiko proto, kas yra tiesa, o kas – iškreiptos sąmonės vaizdiniai“, – sakė ji.
3
Teatras / „Glaistas“ bei „Mama katinas“
Didžiulį įspūdį žinomai gidei paliko pasivaikščiojimas-patyrimas „Glaistas“: „Tai pasivaikščiojimas po buvusį Didįjį Vilniaus getą su ausinėmis, kuriose pasakojamos tikros, išgyventos istorijos. O šio pasivaikščiojimo metu atsiveria durys, kurios paprastam praeiviui yra uždarytos. Taip, aš esu daugybę kartų vedusi ekskursijas apie žydišką Vilnių, tačiau mano vaidmuo dirbant yra visai kitoks, nei pačiai būnant patyrimo dalyve. Tarkime, niekada neteko gerti arbatos viename iš gete buvusių butų, tuo pat metu namuose esant dabartiniams gyventojams. Nesinori visko išduoti, bet patyrimas buvo stiprus ir dėl to šį pasivaikščiojimą visiems rekomenduoju.“
O ieškantiems gerų spektaklių vaikams G.Lunevičiūtė rekomenduoja Vilniaus mažojo teatro kūrinį „Mama katinas“: „Tai nuostabiai gražus spektaklis apie gerumą.“
4
Muzika / „Surasi mane“ bei „Meilė ir mirtis Veronoje“
Klausimas apie mėgstamiausią muzikos kūrinį G.Lunevičiūtei buvo sudėtingiausias: „Jokiame amžiaus tarpsnyje neturėjau nė vienos mėgstamiausios grupės. Tačiau periodiškai užkliūvu už kokio nors kūrinio ir galiu jo klausytis, net kartu dainuoti kelias dienas iš eilės. Pastarąjį kartą taip nutiko su „Liūdnų slibinų“ daina „Surasi mane“.“
Visgi istorijų pasakotoja turi mėgstamą žanrą – miuziklus. „Pirmąjį miuziklą mačiau būdama dešimties, Kalnų parke, ir jis iki dabar yra mano mėgstamiausias. Tai Kęstučio Antanėlio „Meilė ir mirtis Veronoje“, jį 1996 m. „LIFE“ festivaliui pastatė Eimuntas Nekrošius, libreto autorius – Sigitas Geda. Tekste yra daug gražių ir palaikančių žodžių, pavyzdžiui, neretai prisimenu tokias eilutes: na, ko taip blaškytis, gyvenimas ilgas, bandyk nusitverti už šiaudo ar smilgos, bandyk“, – dalinosi ji.
5
Parodos / „Aš esu vilnietis“ ir „Opartiniai atspindžiai“
G.Lunevičiūtė rekomenduoja porą valandų skirti neseniai Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose atidarytai parodai „Aš esu vilnietis“: „Joje pristatomi 50 žmonių, personažų ir reiškinių, kurie kūrė Vilnių. Tik Vilniaus kūrimas suprantamas daug plačiau nei įkūrimas: tai ir miesto keistuoliai, ir prekybininkai, ir ne visada teigiamai vertinamas architektas, ir darbininkai, ir miesto budelis.
Kiekviena asmenybė ar pareigybė pristatoma per daiktus: pamatysite kūdikio vokelį, cerkvių brėžinius, šokolado formeles, papuošalus, budelio kardą ir dar daugybę jų. Dėl to siūlau šiai parodai skirti porą valandų: iš jos išeisite kur kas geriau susipažinę su miestu ir jo žmonėmis, nes be jų nebūtų ir miesto.“
„Kita labai patikusi pastarojo meto paroda – MO muziejaus mažoji paroda „Opartiniai atspindžiai“ apie optinio miražo meną. Sovietmečiu meninė raiška buvo griežtai kontroliuojama, tapyboje buvo pageidaujamas tik socrealizmas, o už abstrakcijas ne vienas dailininkas nukentėjo. Dėl to galima sakyti, kad dalis šioje parodoje eksponuojamų menininkų liko oficialaus to meto meno paraštėse – parodose siūlau arba pasivaikščioti su gidu, arba atidžiai skaityti tekstus prie eksponatų, visai kitaip suprasite tai, ką matote. O matysite linijų, spalvų, formų žaidimą, kuriame galite pasijusti, kad jus apgauna akys. Beje, ir mūsų tautinai raštai, kuriuos tikrai matėte. Netgi ant lovatiesių yra optinis menas! O kelionę po optinio meno pasaulį galima pratęsti Kazio Varnelio muziejuje. O jeigu pavyks, verta pasiprašyti į Kazimiero Žoromskio muziejų“, – sakė ji.
Norėtųsi išplėsti geografiją ir iškeliauti iš Vilniaus, pažymėjo G.Lunevičiūtė.
„Didelį įspūdį paliko apsilankymas skulptoriaus Juozo Zikaro namuose-muziejuje Kaune. Neįmanoma nepastebėti, kokioje nuostabioje Žaliakalnio vietoje vietoje stovi šis nedidelis namelis. Bet jeigu ne nuostabi muziejininkė, gidė Rasa Ruibienė, kuri su dideliu išmanymu ir jautrumu pasakoja šeimininkų istorijas, būčiau tiesiog apžiūrėjusi kambarius ir tiek. Tokiuose muziejuose tiesiog būtina lankytis su geru gidu, nes antraip patys mažai suprasite. Atrodo, kad namas nedidelis, bet praleisti galima daug laiko, ypač, kai sužinai, jog dėl Zikaro sukurtos Madonos su kūdikiu trumpo sijono pasiuto vienas garbus tarpukario veikėjas, o prie valdžios lovio supuolusių riestas kiaulių uodegėles pakomentavo ir Antanas Smetona“, – kalbėjo.
„Dar viena vieta, į kurią man norisi grįžti, o jums rekomenduoti apsilankyti, yra Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje. Kartais viename sakinyje esantys žodžiai etninis, kultūra ir muziejus gali nuskambėti nuobodžiai, bet jo įkūrėjai Arūnas ir Vida Sniečkai kiekvieną pasitinka kaip artimą pažįstamą ir nuobodžiauti nėra kada. Ten jaučiuosi truputį kitame matavime: nuo pat įėjimo pasitinka gėlės ir medžio skulptūros, didžiulė gebenė žaliuoja žiemą vasarą, viduje akys iš pradžių turi priprasti prie viso ko gausos, bet po to pradedi matyti rankomis siuvinėtas gėles, senas knygas, medžio darbus, ir palubėje besisukančius ir mirgančius šešėlius metančius sodus. Nuvykę tikrai sužinosite, kas buvo broliai Juškos, bet kartu gausite ir kitokių įspūdžių: man didžiulį įspūdį daro Arūno ir Vidos meilė žmonėms, lietuviškai kultūrai ir viskam, ką jie daro“, – išryškino G.Lunevičiūtė.
