B.Radvilaitės palaikai – Vilniaus katedroje
Šiuo metu B.Radvilaitės kaukolė saugoma Vilniaus arkikatedros požemiuose, jos palaikai, kaip teigė Bažnytinio paveldo muziejaus edukacinių programų vadovė Inga Cironkaitė-Bendžienė, yra sudėti anatomine tvarka.
Pašnekovė pabrėžė, kad Barbora Radvilaitė mirė 1551 m. Krokuvoje, bet palaidoti pervežta į Vilniaus katedrą. Pati kapavietė buvo keletą kartų keičiama, bet po palaikų atradimo katedros požemiuose 1931 m. jie buvo dar kartą pašarvoti naujame mediniame karste, o vėliau perkelti į karališkąjį mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia.
Dantys – geras žinių šaltinis
Kaip teigė pašnekovė, būtent dantys kaip ir kiti kaulai išlieka ganėtinai gerai, tad gali tapti svarbiu informacijos šaltiniu. Pagrindiniu klausimu išlieka, kokia jų būklė buvo iki mirties?
„Turbūt blogos būklės dantys gali daugiau papasakoti apie jų savininko gyvenimo įpročius. Keletas mano žinomų pavyzdžių: ar žmogus turėjo žalingų pomėgių (pvz., ar rūkė), pagal kariesą, dantų akmenis ir dantų dilimą galma nustatyti, kokį maistą valgė (ar gausų angliavandenių, ar augalinį, ar prastos kokybės). Bendras organizmo stresas, įvairios ligos taip pat atsispindi dantyse“, – kalbėjo I.Cironkaitė-Bendžienė.
Kaip didikė rūpinosi savo šypsena?
Pasak I.Cironkaitės-Bendžienės, svarbus veiksnys buvo genetika: „Galima sakyti, kad apskritai tiriant Dubingių šakos Radvilų giminės kapavietes pastebėta, jog sveiki ir stiprūs dantys yra jų giminės bruožas.“
Visgi kasdieniai dantų priežiūros įpročiai, mitybos kokybė taip pat buvo svarbūs dėmenys.
I.Cironkaitė-Bendžienė sakė, kad mokslininkai daro prielaidą, jog B.Radvilaitė laikėsi bendrųjų to meto didikų burnos higienos įpročių.
Didikė galėjo būti nuo vaikystės mokoma po valgio nuvalyti dantis specialia servetėle, paskalauti dantis paprastu vandeniu ar žolelių (rozmarinų) hidrolatu, o dantų šveitimui buvo naudojami ir elnio ragų arba koralų milteliai, teigė pašnekovė.
„Nežinome, ar Barbora dažnai juokėsi, bet jos šypsena turėjo būti labai graži – Barboros dantys buvo sveiki, lygūs, vos vienas pažeistas ėduonies. Visi galėjo tuo įsitikinti atradus jos palaikus“, – komentavo I.Cironkaitė-Bendžienė.
Kaip B.Radvilaitė apskritai rūpindavosi savo sveikata?
Kalbėdama apie tai, kaip apskritai B.Radvilaitė rūpinosi savo sveikata, ekspertė rekomendavo istorikės Raimondos Ragauskienė knygą „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga–XVII a.)“.
Knygoje analizuojami B.Radvilaitės artimiesiems rašyti laiškai, iš kurių matoma, kad sveikata Radviloms buvo viena aktualiausių ir svarbiausių temų.
„Kadangi buvo turtinga moteris, didikė, o vėliau karalienė, tuo metu geriausi gydytojai, vaistininkai, egzotiški ir labai brangūs vaistiniai ingredientai buvo jai pasiekiami, prieinami“, – komentavo I.Cironkaitė-Bendžienė.
Pasak jos, Barboros laikų medicinoje buvo plačiai naudojami įvairių augalų vandenys, aliejai, prieskoniai, saldainiai (jie buvo traktuojami kaip gydomoji priemonė, kainuodavo brangiai ir įsigyti buvo galima tik vaistinėse). XVI a. greta saldumynų vaistininkai galėjo pasiūlyti ir tokių egzotiškų medžiagų negalavimams gydyti kaip skorpionų aliejus, mumijus, „Drakono kraujas“. Kai kuriuos vaistus sudarė daugybė komponentų, pavyzdžiui, mitridatui, teriakui pagaminti reikėjo nuo 41 iki 70 sudedamųjų dalių.
Taip pat yra žinoma, kad karalienės Barboros gydytojas buvo Piotras iš Poznanės, o vaistininkas – Florianas Carbotras.
Anot I.Cironkaitės-Bendžienės, iki šiol yra išlikę vaistinių medžiagų receptai, skirti Barborai: „Pavyzdžiui, karalienei vaistininkas gamino diacitonijas – su cukrumi sutrintus svarainius, kurie išvirti pridėjus po kelis lašus cinamono bei muskato aliejaus. Tokie saldainiai buvo skiriami bendram silpnumui gydyti.“
