– Neseniai pasirodė reklaminė kampanija, kurioje žymūs žmonės atsako į klausimą, kam švęsti šimtmetį. Ar jūs pats turite atsakymą į šį klausimą?
– Valstybės ir tautos istorijoje egzistuoja taip vadinami lemtingi įvykiai ir jų epicentre esančios datos. Nekyla jokių abejonių, kad Vasario 16-oji – pati svarbiausia Lietuvos istorijos data. Profesorius Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad Vasario 16-ajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnės vaidmuo. Prie šios tezės nelabai yra ką pridurti. Nebent tai, kad Vasario 16-oji yra tiltas tarp senosios ir modernios Lietuvos istorijos epochų ir, jeigu taip galima išsireikšti, pati svarbiausia prielaida Kovo 11-ajai. Kitaip sakant, be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios.
Taigi, Vasario 16-osios šimtmečio šventimas yra tuo pat metu ir patvirtinimas, kad mums iki šiol yra svarbūs pamatiniai tądien pasirašyto Nepriklausomybės akto teiginiai apie piliečių valstybės, kurią valdys demokratiškai išrinkta valdžia, sukūrimą. Kitaip sakant, švęsdami nepriklausomos, modernios Lietuvos valstybės šimtmetį mes švenčiame laisvę bei suvokiame, kad turime tam tikrus įsipareigojimus jai.
Vasario 16-oji yra tiltas tarp senosios ir modernios Lietuvos istorijos epochų ir, jeigu taip galima išsireikšti, pati svarbiausia prielaida Kovo 11-ajai.
– Klausimo „Kam švęsti šimtmetį“ kėlimas tarytum suponuoja mintį, jog lietuviai nelabai žino, kodėl tas šimtmetis turėtų būti švenčiamas. Ar sutiktumėte, kad valstybinių progų minėjimas mums vis dar nėra įprastas?
– Lietuvos valstybingumo istorijai reikšmingų datų minėjimo ir jubiliejų šventimo tradicija formuojasi. Pavyzdžiui, aš manau, kad tik Kovo 11-osios epochoje įtvirtinta Mindaugo karūnacijos (įvykusios 1253 m. liepos 6-ąją) dienos minėjimo tradicija jau užgimė. Tą patį galima pasakyti ir apie Vasario 16-ąją vykstančius renginius. Juk tautos ir valstybės istorijai pačių reikšmingiausių datų oficialūs paminėjimai turi tam tikrą savo logiką, susiklosčiusius ir nuolat pakartojamus viešus ritualus, kurie yra panašūs įvairiose Vakarų Europos valstybėse – turiu omenyje iškilmingus renginius, kuriuose dalyvauja politikai, juose sakomas kalbas, kariuomenės paradus, įvairias eisenas, tam tikros stilistikos koncertus, parodų atidarymus ir t.t.
Žinoma, be aktyvaus visuomenės įsitraukimo į mūsų valstybei pačių svarbiausių datų ir jubiliejų minėjimą, ką tik paminėti ritualai atrodys mažai prasmingi, greičiau – kels susierzinimą arba ironiškas šypsenas.
Šiuo atveju man atrodo, kad daugiausia bėdų mes turime ne su Liepos 6-osios ar Vasario 16-osios, o su Kovo 11-osios šventimu, o idėjų vakuumas sudaro galimybes svarbiausiu pastarosios dienos įvykiu tapti eitynėms „tėvynei“, kuriose skamba šūkis „Lietuva lietuviams!“ Ar tikrai mes nieko daugiau sau ir pasauliui negalime pasakyti švęsdami valstybingumo atkūrimą?
Man atrodo visai logiška iniciatyva prieš valstybei ir tautai reikšmingą jubiliejų klausti savęs ir kitų: „Ką, kaip ir kodėl mes švęsime?“ Šis klausimas nebūtinai reiškia, kad mes visiškai neturime idėjų. Kaip pasakytų britų istorikas ir filosofas Robinas George'as Collingwoodas, kiekviena dabartis turi savo pačios praeitį, nes dabarties žmonės vis iš naujo kelia būtent jiems svarbius klausimus apie istoriją ir jos prasmę.
Kita vertus, svarbūs jubiliejai mums visuomet yra tarytum koks force majeure, nes kiekvieną jų norisi atšvęsti taip išskirtinai, iškilmingai, linksmai, prasmingai ir t.t., lyg po to Lietuvos visuomenei grėstų istorijos pabaiga.
Svarbūs jubiliejai mums visuomet yra tarytum koks force majeure, nes kiekvieną jų norisi atšvęsti taip išskirtinai, iškilmingai, linksmai, prasmingai ir t.t., lyg po to Lietuvos visuomenei grėstų istorijos pabaiga.
– Šimtmečio proga netrūks ir kultūrinių produktų, skirtų specialiai šiai šventei. Kodėl proginė kultūra reikalinga šiandien?
– Reikšmingos tautos ir valstybės istorijos datos tampa puikia galimybe užsiimti savistaba apie mūsų kaip bendro istorinio likimo susaistytų žmonių egzistencijos prasmę. Tokiomis savistabos formomis tampa ne tik istorikų proginės kalbos iškilminguose minėjimuose, bet ir įvairios knygos, dokumentiniai ir meniniai filmai, parodos, meniniai performansai, teatro spektakliai.
Kažkuria prasme visas šias istorinės kultūros kūrybos formas, orientuotas į konkrečius jubiliejus, galima pavadinti proginėmis arba užsakomosiomis. Tačiau šis progiškumas nebūtinai yra blogas. Kaip antai, Latvijos valstybė rengdamasi 100-mečio jubiliejui inicijavo ištiso istorinių romanų ciklo, kuriame būtų apmąstytos tautos ir valstybės patirtys, sukūrimą. O Estijoje vykdomas projektas „Tale of The Century“. Jo esmė: 24 Estijos teatrai nuo 2017 m. rudens iki 2018 -ųjų pavasario parodys 12 spektaklių, kuriuose atsispindės XX amžiaus Estijos visuomenės istorija.
Tiek latviai, tiek estai vertindami šias iniciatyvas yra konstatavę, jog ne visiems rašytojams bei teatrams pavyko sukurti aukštos meninės vertės kūrinius, kai kurie jų – ganėtinai vidutiniški. Tačiau aš neabejoju, kad šalia šių vidutiniškų kūrinių bus ir labai įdomių žvilgsnių į Latvijos bei Estijos istoriją ir dabartį.
Atsakant į klausimą, kodėl proginė kultūra reikalinga šiandien, galima konstatuoti, jog kai kurių kultūros formų sukūrimas yra tiesiog per brangus, todėl neįmanomas be valstybės įsitraukimo – turiu omenyje, visų pirma, kino filmų kūrybos procesą, tačiau ne tik.
Nebelieka aiškių gairių, kas yra autoritetas, į kurio nuomonę vertėtų įsiklausyti sprendžiant pačius svarbiausius mūsų tautai ir valstybei istorijos klausimus, atsakymai į kuriuos esmingai paveikia mūsų tapatybę XXI amžiuje.
– Koks šiandien yra lietuvių santykis su istorija? Kas jį formuoja ir kokį vaidmenį vadina istorikai?
– Lietuvos visuomenė gyvena XXI amžiaus pasaulyje apie kurį prancūzų istorikas Pierre Nora yra pasakęs, jog jis dramatiškai keičia mūsų santykį su praeitimi. Anot P.Nora, šiandien vyksta globalizacijos, demokratizacijos, socialinio niveliavimo, medializacijos procesai, kurie tuo pat metu provokuoja atminties eroziją: apsunkina arba daro neįmanomą atminties ir vertybių perdavimą iš kartos į kartą.
Istorija ir atmintis nėra tapatūs dalykai, greičiau jau priešingai. Tačiau atminties erozijos procesų akivaizdoje kinta ir XXI amžiaus žmogaus santykis su istorija. Todėl vis dažniau klausimas „O kam mums reikia mąstyti apie praeitį?“ lieka be atsako…
Žinoma, Vidurio Europoje ir Lietuvoje, išgyvenusioje intensyvų istorijos naikinimo ir klastojimo etapą sovietmečiu, santykis su tautos ir valstybės praeitimi yra kiek kitoks, kiek „geranoriškesnis“ nei likusioje globalizuoto Vakarų pasaulio dalyje. Kita vertus, ne itin istorikams malonūs pokyčiai vyksta ir Lietuvoje. O šių procesų eigos pakeisti vien tik akademikų cechas tikrai nesugebės. Juolab, kad mokslininkai tikrai nebėra patys svarbiausi šiandienos visuomenės atminties kultūros formų kūrėjai.
Savo požiūrį į praeitį, tuo pačiu formuodami lietuvių santykį su istorija, aktyviai teigia politikai, viešųjų ryšių specialistai, žurnalistai, rašytojai, kino ir teatro režisieriai, komiksų piešėjai, socialinių tinklų žvaigždės. Manęs tokia nuomonių įvairovė bei jos raiška negąsdina.
Kita vertus, šioje situacijoje nebelieka aiškių gairių, kas yra autoritetas, į kurio nuomonę vertėtų įsiklausyti sprendžiant pačius svarbiausius mūsų tautai ir valstybei istorijos klausimus, atsakymai į kuriuos esmingai paveikia mūsų tapatybę XXI amžiuje. Todėl situacijos, kuomet į Lietuvos Ypatingąjį Archyvą užklydusi ir jame bylas paskaitinėjusi medijų žvaigždė bendraudama su žurnalistu atlaidžiai konstatuos: „Viskas čia aišku – istorikai mulkiai (bailiai, konformistai ir kt.), pasiklydo tarp trijų medžių. O viskas buvo taip...!“, deja, kartosis.
– Ko norėtumėte palinkėti Lietuvai šimtmečio proga?
– Lietuvos visuomenei norėčiau palinkėti nugyventi dar vieną šimtmetį piliečių valstybėje, valdomoje demokratiškai išrinktos valdžios. Antroji mano palinkėjimo dalis susijusi su noru matyti ateities Lietuvą demokratinių valstybių suformuotoje Europos Sąjungoje (ar kažkokiame šios sąjungos atitikmenyje), kuri minėsiančiųjų Vasario 16-osios jubiliejų vaikams bei anūkams asocijuotųsi ne su „banku ,iš kurio mažiau turintys gali pasiimti pinigų“, o su aktyvios kūrybos ir savirealizacijos – ne vien žuvų konservų fabrikuose ir statybose – erdve.
