„Šiandien žmonės, gyvenantys šiame mieste, turi progą didžiuotis ilga Vilniaus istorija ir švęsti pagal susiformavusią tradiciją nustatytą jo gimimo dieną. Vis dėlto akivaizdu, kad Vilniaus istorija yra senesnė nei 700 metų“, – 15min teigė daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis britų mokslininkas, kurio pagrindinė tyrimų sritis kaip tik ir yra Gedimino laikų Lietuva.
Tačiau anot istoriko, jei miestą suprantame kaip skirtingų žmonių bendruomenę, gyvenančią tam tikroje teritorijoje pagal visiems bendrą tvarką ir sutarimą, tuomet Vilniaus gimtadienį tektų nukelti šešis dešimtmečius vėliau ir minėti kovo 22 d. Būtent šią dieną 1387 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo savivaldos teisę ir nuo tada miesto gyventojai galėjo save vadinti „vilniečiais“.
Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga su viduramžių istorijos specialistu, Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoju bei vertėju Stephenu C.Rowellu kalbamės apie istorinį Gedimino laiškų kontekstą, Didžiojo kunigaikščio strategiją bei pastangas Vinių paversti integralia krikščioniško pasaulio dalimi.
Taip pat apie tai, ar pagrįstai Vilnius tituluojamas tolerancijos miestu ir ar kada nors Gediminą galėsime pavadinti antruoju Lietuvos karaliumi?
Kiek laiškų parašė Gediminas?
1991 metais Kembridžo universitete istorikas Stephenas C.Rowellas parengė studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“. Būtent šiuo laikotarpiu pagrindine savo rezidencija Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pavertė Vilnių.
Mokslininko teigimu, dar būdamas studentu, jis skaitė Gedimino laiškus, kurie jį sudomino ne tik kaip išskirtinis istorinis dokumentas, tačiau kartu ir vienas to meto didžiųjų permainų Europoje liudijimas.
„Tuo metu Europoje siautėjo „juodoji mirtis“ – maras, krizių buvo ištikta Romos imperija, t. y. vokiečių žemės, ir popiežiaus valstybė – popiežius Jonas XXII tuo metu gyveno ne Romoje, o Pietų Prancūzijoje, Avinjone. Tuo laiku rytuose ėmė formuotis Maskvos Didžioji kunigaikštystė, o vakaruose nuo Lietuvos atsinaujino Lenkijos karalystė su vienu valdovu priešakyje. Būtent tokiame kontekste Europos istoriografijoje pirmą kartą buvo paminėtas Vilniaus vardas“, – teigė Stephenas C.Rowellas.
Formuluotė „Gedimino laiškai“ atsirado sovietmečiu, kai to meto istorikai gavo galimybę spausdinti tekstus, susijusius su Gedimino laikų Lietuva.
2003 metais monografiją „Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans: Gedimino laiškai“ išleidęs Viduramžių tyrinėtojas pažymi, kad gan plačiai paplitusi formuluotė „Gedimino laiškai“ atsirado sovietmečiu, kai to meto istorikai gavo galimybę spausdinti tekstus, susijusius su Gedimino laikų Lietuva.
Išties, Stepheno C.Rowello teigimu, žinoma apie šešis laiškus, kurie išėjo iš Gedimino dvaro aplinkos. Pirmasis, tikėtina, rašytas 1322 metų vasarą. Jame išreiškiamas skundas popiežiui Jonui XXII: Gediminas duoda suprasti, kad jei ne blogas vokiečių ordinas, jis kaip mat priimtų krikščionių tikėjimą.
Antrasis laiškas, datuotas 1323 metų sausio 25 dienos data – tai Šiaurės Vokietijos Hansos miestams ir visai katalikiškai Europai skirtas laiškas, būtent jame pirmą kartą ir minimas Vilniaus vardas. Šio teksto kopija saugoma Latvijos valstybiniame istorijos archyve Rygoje, o jubiliejinių metų proga šis dokumentas bus eksponuojamas Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte.
1323 m. gegužės 26 d. iš Vilniaus buvo parašyti dar trys laiškai. Viename jų kunigaikštis pakartojo kvietimą į Lietuvą atvykti vokiečių pirklius. Kiti du skirti Saksonijos pranciškonams ir dominikonams, kurie savo atvykimu turėtų užtikinti, kad kolonistai iš Vakarų Europos čia galėtų praktikuoti savo tikėjimą.
Pasak Stepheno C.Rowello, kunigaikštis Gediminas tikrai savo ranka nerašė nė vieno iš šių laiškų, neformulavo teksto – už jį tai darė raštininkai pranciškonai. Tai akivaizdžiai atspindi ne tik lotynų kalba, tačiau ir tradicinė katalikiška laiškų forma ir formuluotės, įprastos to meto Europos korespondencijoje.
Gediminas tikrai savo ranka nerašė nė vieno iš šių laiškų, neformulavo teksto – už jį tai darė raštininkai pranciškonai.
Vis dėlto, istoriko teigimu, pagrindinė laiškų tema – kvietimai atvykti į Vilnių bei Lietuvą, siūlymai dėl taikos ir mintis apie galimą krikštą – neabejotinai išėjo iš Gedimino lūpų. „Būtų visiška nesąmonė krikščionims vienuoliams rašyti pažadus, kurių jie negalėtų išpildyti“, – kalbėjo mokslininkas.
Pasak pašnekovo, vėlesnis – 1323 metų spalio 2 d. „Gedimino laiškas“ – tai visai ne laiškas, o taikos sutartis tarp Livonijos ordino ir Lietuvos. Istoriografijoje ji yra reikšminga ne tik tuo, kad tai pirmoji žinoma Lietuvos sutartis, tačiau ir tuo, kad ji buvo patvirtinta popiežiaus. Maža to, tai yra vienintelis šio laikotarpio dokumentas apie Vilnių, kurio originalas išliko iki mūsų dienų.
Paskutinis žinomas Gedimino laiškas – tai 1325 m. birželio 2 d. parašytas kreipimasis, kuriuo Gediminas kaltina Vokiečių ordino brolius sulaužius 1323 m. spalio 2 d. pasirašytą taikos sutartį.
Stepheno C.Rowello teigimu, visi šie „Gedimino laiškai“ yra labai svarbūs ne tik Vilniaus paminėjimui, tačiau ir kaip integrali dalis kitų istorinių dokumentų, susijusių su popiežiaus planuota krikšto misija Lietuvoje, taip pat propagandos kampanija prieš Gediminą, kurią vykdė Vokiečių ordinas, siekdamas Lietuvos didįjį kunigaikštį parodyti kaip nepatikimą ir pavojingą valdovą.
Tuo metu Gediminas suprato, kad kuo didesnė yra rinka, tuo didesnės yra ir jo galimybės gauti pajamų.
Visa tai, mokslininko manymu, reikėtų vertinti kaip akivaizdžius Viduramžių diplomatijos pavyzdžius, politinius tiek vienos, tiek ir kitos pusės žaidimus, siekiant ne tik įtvirtinti savo prekybos kelius, bet ir gauti iš to apčiuopiamos naudos.
Anot Stepheno C.Rowello, tuo metu Gediminas suprato, kad kuo didesnė yra rinka, tuo didesnės yra ir jo galimybės gauti pajamų. Papildomi finansai jam buvo būtini norint tęsti kovas su Vokiečių ordinu tiek Livonijoje, tiek ir Prūsijoje. „Šia prasme Gediminas pasirodė ne kaip pasyvus istorijos stebėtojas, bet ir aktyvus veikėjas, kuris bandė išnaudoti jam pasitaikiusias galimybes ir prisijungti prie bendresnės pasaulio tvarkos, visų pirma, integralios prekybos sistemos. Vis dėlto, gauti visas privilegijas anuomet buvo įmanoma tik esant visateisiu nariu, o tai užtikrino tik krikštas“, – teigė istorikas.
Vilnius – vieta, bet ne veikėjas
„Visiems krikščionims, pasklidusiems po platųjį pasaulį, vyrams ir moterims, [visiems] miestams, [bet] pirmiausia kartu su kitais privilegijuotaisiais Liubekui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui [ir] kitiems iki pačios Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, [linki] pastovios garbės bei palankumo podraug su išganymu“ – šitokiais žodžiais pradedamas 1323 metų sausio 25 dienos Gedimino laiškas.
Šiame penkių šimtų žodžių tekste yra du kartus paminėtas Vilniaus vardas ir būtent tai nulėmė, kad šią dieną kalbame apie simbolinį Vilniaus 700 metų gimtadienį.
Stepheno C.Rowello teigimu, nors pagal nusistovėjusią tradiciją pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose laikomas bet kurio miesto įkūrimo data, tačiau naivu būtų tikėtis, kad konkreti vietovė neegzistavo iki to laiko. Šia prasme Vilniui tikrai yra daugiau nei 700 metų, tačiau kiek tiksliai, pasakyti sunku, neturint kito tikslaus rašytinio paliudijimo.
Vilniui tikrai yra daugiau nei 700 metų, tačiau kiek tiksliai, pasakyti sunku, neturint kito tikslaus rašytinio paliudijimo.
Vis dėlto, anot istoriko, svarbu pabrėžti, kad Gedimino laiškuose Vilnius yra vieta, bet ne veikėjas.
„Tai Didysis kunigaikštis Gediminas kviečia pirklius atvykti į vieną pagrindinių, o gal ir svarbiausią savo dvarą – Vilnių. Tačiau kartu ne tik į jį. Laiškuose pristatomas kaip „Lietuvos ir daugelio rusų valdovas“, Gediminas kviečia pas save, t. y. ir į kitus Lietuvos miestus – Naugarduką, Polocką, Vitebską. Bet visų pirma – į Vilnių“, – pabrėžė istorikas.
Tačiau anot Stepheno C.Rowello, vargu, ar tuo metu Vilnius egzistavo kaip miestas – tai, kaip mes tai suvokiame šiandien – su pilnateise miesto bendruomene.
„Gediminas tikrai inicijavo miesto bendruomenės kūrimą, tačiau jos nesukūrė. Jo valdymo laikotarpiu tiek vietiniai gyventojai, tiek atvykėliai iš Vokiečių miestų čia gyveno kaip atskiros žmonių grupės. Nebuvo vienos bendros tvarkos, kuri būtų sujungusi šiuos skirtingus darinius į vieną vilniečių visumą“, – kalbėjo Stephenas C.Rowellas.
Vilniaus gimtadieniu derėtų laikyti ne pirmąjį jo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose, o 1387 m. kovo 22 d. datą, kai Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo savivaldos teisę.
Štai kodėl žvelgiant iš šio perspektyvos Vilniaus gimtadieniu derėtų laikyti ne pirmąjį jo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose, o 1387 m. kovo 22 d. datą, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo savivaldos teisę.
„Būtent tada miestiečiai, kaip bendruomenė, įgijo savo teisę į savivaldą ir galimybę gyventi pagal bendrą visų sutarimą. Ilgainiui ši tvarka pritaikyta visiems mieste įsikūrusiems krikščionims. Išimtis buvo tik XVI a. antroje pusėje čia apsigyvenę žydai, kurie ir toliau gyveno pagal savo bendruomenės įstatus bei tvarką“, – kalbėjo istorikas.
Ar tikrai Vilnius – tolerancijos miestas?
Šis Gedimino laiškas, kuriame apsigyventi Vilniuje buvo kviečiami pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, krautuvininkai, vienuoliai ir kiti krikščionys iš įvairių Europos miestų, pastaraisiais dešimtmečiais imtas traktuoti kaip tolerantiško Vilniaus įvaizdžio dalis.
Paklaustas, ar, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šitoks apibendrinimas tikrai turi pagrindo, Stephenas C.Rowellas teigė, kad Gedimino laiškuose išreiškiamas atvirumas pasauliui, mat į Vilnių ir Lietuvą buvo kviečiami žmonės iš „kito“ pasaulio.
Vis dėlto, mokslininkas suabejojo, ar šiuo atveju išties be jokių išlygų galima būtų kalbėti apie toleranciją kaip ją suprantame šiandien.
Gediminas kviečia čia atvykti ir apsigyventi išimtinai tik vieną žmonių grupę – katalikus. Būtent jiems valdovas užtikina galimybę užsiimti tuo, ką jie moka bei išpažinti savo tikėjimą.
„Tai tikrai yra kitų, kitokių žmonių toleravimas, tačiau ne bet kokių. Gediminas kviečia čia atvykti ir apsigyventi išimtinai tik vieną žmonių grupę – katalikus. Būtent jiems valdovas užtikina galimybę užsiimti tuo, ką jie moka bei išpažinti savo tikėjimą. Vis dėlto, tai nereiškia, kad jie turi teisę daryti ką nori, gyventi nepaisydami savo bendruomenės papročių ir taisyklių ar kištis į kitų grupių gyvenimą“, – teigė mokslininkas.
Jis pateikė ir pavyzdį – kai 1340 metais čekų pranciškonai Vilniuje bandė vykdyti savo misiją ir atvertinėti vietinius pagonis į krikščionių tikėjimą, o Gediminui pareiškė, kad pagonių religija yra velnio kultas, valdovo iniciatyva jie buvo nužudyti.
„Šį įvykį, – anot istoriko, – tikrai būtų sunku priskirti prie tolerancijos pavyzdžių.“
„Kiekviena bendruomenė turėjo gyventi pagal savo supratimą ir teisę, tačiau tai nebuvo visiems bendra teisė. Gediminas laiške įvardija, kad kol nebus sugalvotos geresnė tvarka, galima gyventi pagal Rygos teisę. Ir tai yra laikinas sprendimas“, – teigė Stephenas C.Rowellas, dar sykį pabrėždamas, kad Magdeburgo teisių suteikimas Vilniaus miestui 1387 metais buvo žymiai reikšmingesnis įvykis tolerancijos sklaidai nei Gedimino laiškuose išreikštas kvietimas.
Ar turėsime antrą karalių?
Ne viename laiške Gediminas yra įvardijamas lotynišku žodžiu „rex“, kuris įprastai verčiamas kaip „karalius“. Ar tai reiškia, kad turėtume perrašyti Viduramžių Lietuvos istoriją ir imtis didžiuotis tuo, kad turėjome ne vieną karalių Mindaugą, bet ir Gediminą? O gal nereikia apsiriboti dviem karaliais, tačiau „karūnuoti“ ir kitus valdovus – Kęstutį bei Algirdą, kurie taip pat rašytiniuose šaltiniuose buvo įvardijami lotynišku terminu „rex“?
Vis dėlto, Stephenas C.Rowellas skeptiškai žvelgia į šią, jo žodžiais tariant, „patriotinę kampaniją“, kuria siekiama Gediminą paversti lygiateisiu to laikmečio Vakarų Europos karaliumi.
Gediminą galima vadinti „karaliumi“, bet tikrai ne ta samprata, kokia ši sąvoka vartota to meto katalikiškame pasaulyje.
„Gediminą galima vadinti „karaliumi“, bet tikrai ne ta samprata, kokia ši sąvoka vartota to meto katalikiškame pasaulyje. Ko Gediminui iki to pritrūko – tai krikšto ir vyskupo karūnavimo. Be to, jis tėra vienas iš Didžiųjų kunigaikščių, lietuvių ir rusų žemių valdovas, tačiau ne karalius“, – teigė istorikas.
Pasak jo, Gediminas galėjo save vadinti kaip tik norėjo, tačiau jo raštininkams buvo svarbu jį įvardyti kaip „rex“, mat kreipiantis į krikščioniškų Europos miestų gyventojus ir kviečiant juos atvykti į Lietuvos žemes buvo svarbu jį pristatyti kaip valdovą. Anot pašnekovo, užsieniečiai nebūtų rimtai žiūrėje į kvietimą, kurį būtų pasirašęs kažkoks „Petriukas iš Vilniaus“.
Beje, to paties laikotarpio istoriniuose šaltiniuose Dovydas Gardiniškis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vietininkas Pskove, pasak istorinės tradicijos buvęs ir jo žentu, taip pat yra vadinamas „rex“, nors akivaizdu, kad jokio karaliaus ten negalėjo būti.
Užsieniečiai nebūtų rimtai žiūrėje į kvietimą, kurį būtų pasirašęs kažkoks „Petriukas iš Vilniaus“.
Stepheno C.Rowello teigimu, klausimas dėl karališko Gedimino statuso yra painus XX-ojo amžiaus pabaigos ir XXI a. pradžios dalies lietuvių kompleksas manant, kad yra esminis skirtumas tarp įvardijimo „Didysis kunigaikštis“ ir „karalius“.
„Lietuva tuo metu nebuvo lygiateisė katalikiškos Europos dalis, todėl negalima šių teritorijų priskirti valdovui, net jei jis išties yra Didysis šių žemių kunigaikštis, ir iš esmės atlieka karaliaus funkciją, pritaikyti Europoje gyvavusios tradicijos, kuri turėjo savo priimtą tvarką ir tradiciją. Be krikšto ir oficialaus karnavimo tai būtų tik „karaliaus“ imitacija“, – teigė istorikas.
