Šio pokalbio pretekstu tapo ne tiek nauja autoriaus knyga, kiek aktualijos, susijusios su ne vienus metus itin kibirkščiuojančia sovietinių paminklų bei memorialų tema, kuri ypač jautri tapo Ukrainos karo kontekste.
Pasak pašnekovo, su istorinių atminimo ženklų palikimo bei šalinimo problema susiduriama ne tik Rytų Europoje, kur okupacinė sovietų valdžia paliko savo invazijos simbolių, bet ir Vakarų Europoje bei JAV, šiuo metu besidorojančiose su tamsiu kolonializmo paveldu. Tai ne tik pastanga naujai apmąstyti ir įvertinti praeitį, bet kartu ir naujų būdų bei formų, kaip galima sudabartinti istoriją, paieška.
Kalbėdamas apie skirtingus visuomenės požiūrius į tam tikrus istorijos įvykius bei asmenybes, Z.Vitkus pabrėžė, kad „mąstydami apie praeitį, turėtume susitaikyti su tuo, kad istorijos žemė yra tamsi, klampi ir kupina paradoksų“, o statiškiems atminimo ženklams suteikdami pernelyg daug reikšmės, mes apribojame savo pačių vaizduotę, kurios dėka praeitis priartėja prie mūsų pačių bei mūsų laiko ir gali atverti galimybę dialogui, susitaikymui ir gijimui.
– Istoriniai memorialai ir paminklai – tai niekada nesenstanti tema, užtenka prisiminti, kiek diskusijų kėlė sovietiniai Žaliojo tilto ar Petro Cvirkos paminklai Vilniuje arba Vytis bei „Laivės kalva“ Lukiškių aikštėje. Ir tai – taikos bei ramybės laikotarpiu. Tačiau dabar, Ukrainos karo metu, ši problema sugrįžo visu smarkumu: ženklai, kurie bent kiek mena sovietmetį, nors ir išliko per tris Nepriklausomybės dešimtmečius, šiandien, rodos, yra pasmerkti virsti ir būti nušluoti nuo paviršiaus – žemės bei atminties. Tad įdomu, kaip pats matai viešosios atminties bei įvairių atminimo ženklų problematiką dabartyje?
– Atminimo ženklai, jų statymai ir guldymai, yra iš esmės problemiškas reikalas, nes, viena vertus, problemiška, prieštaringa yra mūsų atmintis – ir asmeninė, ir kolektyvinė, – kita vertus, atminimo ženklai visais laikais buvo naudojami kaip simboliniai galios įtvirtinimo instrumentai. Turiu galvoje svetimą galią. Radikalių permainų laikotarpiu šie objektai, natūralu, iškart atsiduria dėmesio centre ir yra šalinami kaip invazijos simboliai, kaip svetimo režimo ideologijos koncentratai.
Atminimo ženklų palikimo ir šalinimo problematiką Lietuvoje siūlyčiau suvokti platesniame sociopolitiniame kontekste. Šiandien Europa ir JAV dorojasi su sunkiu ir tamsiu kolonializmo paveldu: vakaruose kvestionuojami ir verčiami paminklai įvairaus plauko kolonizatoriams, naikinusiems čiabuvius ir tuo besididžiavusiems, taip pat vergvaldžiams, išnaudojusiems Afrikos gyventojus ir radusiems pateisinimų savo veiklai Biblijoje, o rytuose – paminklai brutaliems sovietų kolonizatoriams, bandžiusiems čia atnešti savo santvarkos šviesą, supažindinti su sovietinio ūkio pasiekimais ir pakoreguoti demografiją.
Radikalių permainų laikotarpiu šie objektai, natūralu, iškart atsiduria dėmesio centre ir yra šalinami kaip invazijos simboliai.
Pirmuoju atveju paminklų šalinimo iš viešųjų erdvių procesą katalizavo buvęs ir esamas rasizmas – JAV institucijų atstovų smurtas prieš afroamerikiečius ir nesenas įvykis Mineapolyje, po kurio nusirito protestų banga „I can‘t breathe“, pasikartojantys rasistų išpuoliai, kaip kad Čarlstono bažnyčioje. Antruoju – rusizmas, visu bjaurumu išsiskleidęs po vasario 24-osios.
Abiem atvejais pyktis buvo nukreiptas į tai, kas „po ranka“. O „po ranka“ – materialūs simboliai, apčiuopiami ir pažeidžiami daiktai.
Kartais pagalvoju, kad paminklų šalinimas, tai siekis simboliškai nukauti priešą – rasistą arba rašistą. Ir tai yra labai suprantamas siekis.
Žvelgiant į pačius paminklus, sakyčiau, kad vis dar tęsiasi tradicinių figūrinių paminklų kvestionavimo metas, prasidėjęs po Antrojo pasaulinio karo. Dalis Vakarų menininkų ir architektų priėjo prie išvados, ir čia vedė vokiečiai, kad po tokių baisybių kaip Holokaustas ir kiti nusikaltimai žmoniškumui, reikia kitokios meninės kalbos. Taigi ėmė rastis naujo tipo paminklai ir memorialai, skatinantys lankytojus reflektuoti, įsitraukti.
Paminklų šalinimas, tai siekis simboliškai nukauti priešą – rasistą arba rašistą. Ir tai yra labai suprantamas siekis.
Sykiu išaugo politinio performanso reikšmė. Jie leidžia reaguoti į įvykius greitai ir yra išties emociškai paveikūs, kaip kad Rūtos Meilutytės plaukimas kraujo spalva nudažytame tvenkinyje šalia Rusijos ambasados.
Kita vertus, ir tradicinė meno kalba gali įtikinti, kaip kad buvusio Treblinkos kalinio Samuelio Willenbergo kamerinė skulptūrinė kompozicija „Tėvas, padedantis savo sūnui nusiauti batus“. Ten nėra jokių mandrybių, tiesiog vaizduojamas tėvas, kuris padeda nusiauti savo sūnui, penkiamečiam-šešiamečiam, batus... Bet kokia slypi istorija už šios paprastos, kasdienės scenos.
– Kalbi apie asmeninę ir kolektyvinę atmintis. Tačiau yra ir tam tikros visuomenės grupės atmintis, kuri nebūtinai tampa visuotine, o egzistuoja tartum paraleliai viešam pasakojimui. Pavyzdžiu čia galėtų tapti Holokausto vietos, kurios dešimtmečiais buvo išimtinai žydų bendruomenės reikalas ir tik dabar, pamažu, imamos suvokti kaip bendra mūsų istorijos dalis. Kitoks, net priešingas pavyzdys – tai sovietiniai memorialai kapinėse ar karių palaidojimo vietose, kurie pusę amžiaus buvo itin sureikšminti, lankomi, pagerbiami, o dabar entuziastingai nukeliami, nors tam tikrai grupei tai iki šiol išlieka svarbia jų atminties dalimi. Tad ar įmanoma suderinti skirtingas atmintis ir skirtingas, laikui bėgant kintančias, memorialų prasmes?
– Kai kurių atminčių ar požiūrių suderinti neįmanoma. Tūlas Maskolijos draugas gali sakyti, kad 1944 m. sovietų armija išvadavo Lietuvą, nors faktas, kad nieko ji neišvadavo, o atkariavo iš nacių ir reokupavo. Kaip įmanoma suderinti šias prieigas? Neįmanoma. Nei logiškai, nei moraliai.
Reikalai komplikuojasi, kai masinių žudynių aukų atminimas ir karių atminimas, ir pačios atminties vietos imamos naudoti politiniais tikslais – kaip įtakos sferos žymekliai.
Norint būtų galima ieškoti bendrumų, tarkime, atsižvelgiant į pavienio asmens, kario likimą. Tai buvo daroma iki Rusijos invazijos į Sakartvelą. Tuo metu dominavo nuotaika, kad karai marai yra praeityje ir reikia ieškoti bendrų taškų: ir tuo bendru tašku tapdavo masinių žudynių aukų atminimas arba idealizuotas kario, net ir sovietų, likimas. Darant prielaidą, kad kariai neturėjo pasirinkimo, vykdė vadovybės įsakymus ir žuvo mūšio lauke.
Tačiau reikalai komplikuojasi, kai masinių žudynių aukų atminimas ir karių atminimas, ir pačios atminties vietos imamos naudoti politiniais tikslais – kaip įtakos sferos žymekliai. Ir šiaip, kai susimąstai, ką tie kareiviai darė su civiliais gyventojais ar aplinka...
Yra dar viena strategija, kurią galima taikyti norint, kaip sakai, „suderinti“ praeities versijas – palikti praeitį praeičiai ir bandyti žvelgti į ateitį. Bet tam reikalinga gera arba pragmatiška abipusė valia.
Tarkime, 1994 m. Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių sutartį, kurioje buvo pažymėta, kad abi šalys apgailestauja bei smerkia smurto naudojimą praeityje ir įsipareigoja kurti kitokius santykius, nors – ir tai svarbu – pasilieka galimybę abiejų šalių istoriją vertinti skirtingai. Kaip yra pastebėjęs Alvydas Nikžentaitis, toks susitaikymas yra politinės kilmės, t.y. jis neplaukia iš visuomenių dialogo, tačiau ilgainiui, manau, toks nuosaikus, vengiantis konflikto kalbėjimas apie praeitį pozityviai paveikia ir visuomenes.
Yra dar viena strategija, kurią galima taikyti norint, kaip sakai, „suderinti“ praeities versijas – palikti praeitį praeičiai ir bandyti žvelgti į ateitį.
Užsiminei apie Holokausto vietas Lietuvoje ir tai, kad jos ilgus dešimtmečius buvo „žydų bendruomenės“ reikalas. Bet taip juk buvo todėl, kad buvome okupuoti ir ilgą laiką negalėjome sukurti savo prieigos prie Holokausto.
Esu linkęs manyti, kad jei Lietuva būtų 1944 m. atgavusi nepriklausomybę ir toliau gyvenusi laisvą gyvenimą, šios vietos „bendra mūsų istorijos dalimi“ būtų tapusius daug anksčiau, kaip ir Vakarų Europoje, septintame–aštuntame dešimtmetyje, kai užaugo nauja karta ir ėmė savo tėvams kelti įvairius nepatogius klausimus, taip pat ir apie Holokaustą.
Šios vietos visad buvo mūsų, tik kad, kaip rašyta Atgimimo metu viename lietuvių inteligentų laiške žydams, „mums nebuvo leista patiems ištarti skausmo ir atgailos žodžius“.
Visgi, mąstydami apie praeitį, turėtume susitaikyti su tuo, kad istorijos žemė yra tamsi, klampi ir kupina paradoksų. Vieną iš jų galima rasti Antakalnio karių kapinėse, Lietuvos valstybės vadovų panteone. Kai viename krašte stovi Algirdo Mykolo Brazausko biustas (de gustibus non est disputandum dėl jo estetikos), o kitame – Adolfo Ramanausko-Vanago. Žiūri į juos ir kibirkščiuoja galvoje neuronai.
– Nepritariantys sovietinių paminklų nukėlimui – pradedant Žaliojo tilto skulptūromis, Cvirka ir baigiant dabartine banga kapinėse bei sovietinių karių palaidojimo vietose, teigia, kad šitokiu būdu kėsinamasi į pačią istoriją, tartum nutrinant vieną iš sluoksnių ir apvalant žmonių atmintį – lyg to nebūtų buvę. Kaip pats vertini šitokį požiūrį ir ar išties matai tame pavojų?
– Manau, kad toks pavojus nėra didelis ir baisus, nes šie objektai yra užfiksuoti pačiais įvairiausiais formatais: nufotografuoti, nutapyti, aprašyti, apkalbėti.
Dėl to, kad pasieksime tokią stadiją, tarsi nieko nebuvo buvę, deja, tikrai nereikėtų baimintis – sovietmetis smarkiai deformavo tiek mūsų dvasinį, tiek materialinį gyvenimą ir tos epochos paveldo tik po truputį atsikratome. Turiu galvoje dominuojančią fizinę aplinką ir dalį elgesio modelių, kurių šaknys auga iš Gulago žemės.
Jei paklaustum, ar reikia išsaugoti visus šiuos objektus, atsakyčiau, kad ne, bet kai kuriuos, dėl istorijos daugiasluoksniškumo atskleidimo mūsų miestų ir miestelių erdvėse, galima būtų ir palikti.
Jei paklaustum, ar reikia išsaugoti visus šiuos objektus, atsakyčiau, kad ne, bet kai kuriuos, dalį jų, išskirtinesnius, dėl istorijos daugiasluoksniškumo atskleidimo mūsų miestų ir miestelių erdvėse, galima būtų ir palikti.
Neseniai lankiausi Taline – ten vienas šalia kito yra du didžiuliai memorialai – vienas komunizmo aukoms, kitas – Raudonajai armijai „išvaduotojai“. Logiškai mąstant tą Raudonajai armijai reikėtų išmontuoti, bet kaip jie suskamba, sukrečia, kai stovi greta! Nežinau, ką yra sugalvoję estai, gal ir ardys tą sovietų memorialą, bet man, kaip istorikui, jų buvimas greta kuria intrigą.
Vasarą su kolegomis siūlėme palikti įdomų paminklą sovietų kariams Neringoje, išdėstėme argumentus, kaip būtų galima jį perreikšminti. Neringos savivaldybė lyg ir linko paeksperimentuoti, bet galų gale nedrįso ir šalins, o gal jau ir pašalino? Toks noras yra visiškai suprantamas ir legitimus, turint galvoje Rusijos agresiją ir tai, kad šis paveldas – iš esmės svetimas. Tačiau galimybė pažvelgti į tą erdvę kūrybiškiau bus taip ir neišnaudota.
Racionaliausia būtų neutralizuoti tas vietas sutvarkant pagal bendrą, kuklų architektūrinį projektą.
Tiesa, toks kūrybiškumas taikytinas tik kai kuriais atvejais – paminklų sovietų kariams Lietuvoje yra tiesiog per daug. Matyt, racionaliausia būtų neutralizuoti tas vietas sutvarkant pagal bendrą, kuklų architektūrinį projektą, informuojant, kad čia palaidoti SSRS kareiviai, žuvę kovoje su nacių Vokietija ir tiek...
O dėl Žaliojo tilto bei Cvirkos skulptūrų, tai jau mušta korta, laikas pradėti rašyti apie tai mokslinius darbus ir laukti skulptūrų eksponavimo Nacionaliniame muziejuje – tai labai geras, humaniškas sprendimas, nors, kaip jau esu sakęs, buvo galima pabandyti sužaisti su tuo objektu vietoje, paverčiant Cvirkos skverą ir jo pagrindinį akcentą tarsi muziejumi po atviru dangumi.
– Ne vienus metus domiesi istoriniais memorialais ir jų pasakojimais. Kaip nusakytum jų reikšmę dabartyje? Ar tikrai jie padeda priartinti istoriją prie šio laiko ir dabartinio žmogaus, kurio atmintis nesiekia atsiminimo apie konkrečioje vietoje įamžintus asmenis bei įvykius?
– Manau, kad jų reikšmė yra didžiulė. Jie padeda visuomenei orientuotis istorijoje ir erdvėje, padeda mąstyti apie save. Sykiu tai ir pagarbos ženklai. Kaip gražiai yra pasakiusi viena rašytojos Dorotos Terakowskos romano „Raganų duktė“ herojų: „Kiekviena šalis, kiekviena tauta, kiekviena valstybė turi savo šventų ar stebuklingų vietų. Privalo jų turėti. Vargšai ir pasmerkti gyventi be vilties tie, kurie tokių vietų neturi.“
Žmogus yra „pasmerktas“ statyti atminimo ženklus ir daro tai tūkstančius metų.
Tiesa pasakius, tokių visuomenių, kurios neturėtų „šventų vietų“, išvis nėra. Žmogus yra „pasmerktas“ statyti atminimo ženklus ir daro tai tūkstančius metų. Mokykloje mes buvo mokomi apie įvairias revoliucijas, iš kurių viena ankstyviausių, jei gerai pamenu, buvo neolito revoliucija – kai ūkinės veiklos pagrindu tapo žemdirbystė ir gyvulininkystė.
Bet dar iki to, tolimosios praeities ūkanose įvyko kita ne mažiau svarbi revoliucija – kai žmogui atsirado poreikis statyti atminimo ženklus savo gentainiams. Tiksliau, šis poreikis liudijo, jog užgimė homo sapiens – ne vien į dabartį, bet ir į praeitį bei ateitį orientuotas padaras...
Atsakant į klausimą, ar tikrai paminklai padeda priartinti istoriją prie šio laiko, sakyčiau, kad nelygu koks paminklas: paminklai gali gožti praeities tikrovę arba, priešingai, gali padėti jai atsiskleisti.
Modernizmo klestėjimo laikotarpiu praeities tikrovė buvo užgožiama autentiškoje aplinkoje pristatant įvairių dirbtinių darinių, kurie gal savaip ir įdomūs, bet vis dėlto kliudė minčiai prisibrauti prie praeities – kaip kad Salaspilio memoriale, Kauno IX forte ar Buchenvalde.
Sau esu suformulavęs tokį paminklo idealą: geras paminklas ir memorialas yra tas, kuris netrukdo vaizduotei.
Dabar paradigma iš esmės pasikeitusi: prioretizuojama autentiška aplinka, vietos dvasia. Sau esu suformulavęs tokį paminklo idealą: geras paminklas ir memorialas yra tas, kuris netrukdo vaizduotei.
Beje, neseniai klausiau labai įdomią diskusiją per Radio Svoboda apie paminklus, kurioje vienas pašnekovas, garbingas rusų istorikas, atkreipė dėmesį, jog mes pernelyg piktnaudžiaujame žodžiu „paminklas“. Paminklai, pasak jo, stovi autentiškose istorinių įvykių vietose, o visiems kitiems objektams apibūdinti reikėtų rasti kitą žodį. Kadangi kalbėta apie Rusiją ir tūkstančius paminklų Leninui, jis juos pavadino „stabais“...
– Neretai nutinka taip, kad memorialai ir paminklai statomi ar įrengiami išimtinai kaip atminimo ženklai, tačiau jie netampa istoriją pasakojančiomis vietomis. Kur čia slypi problema? Ar, tavo manymu, Lietuvoje turime tokių memorialų, atminties ženklų, kuriuos išskirtum kaip istorijas pasakojančias bei vaizduotę žadinančias vietas?
– Galvoju, gal mes pernelyg daug tikimės iš tų šiaip ar taip statiškų objektų? Daug paveikesni, kalbant apie vaizduotės žadinimą, mano akimis, yra kiti meno žanrai: poezija, atsiminimai, romanai, kinas, teatras. Jei esi susipažinęs su konkretaus žmogaus ar konkrečios vietos istorija, užtenka ir kuklių atminimo ženklų, kaip kad, pavyzdžiui, paminklas Matildos Olkinaitės šeimos nužudymo vietoje. Tuo nenoriu pasakyti, kad neturime tikėtis įdomių, konceptualių, informatyvių, paveikių paminklų, tik tiek, kad, jei jų nėra, tai irgi nieko baisaus.
Daug paveikesni, kalbant apie vaizduotės žadinimą, mano akimis, yra kiti meno žanrai: poezija, atsiminimai, romanai, kinas, teatras.
O vaizduotę žadinančių ženklų yra. Man įdomus Nyderlandų menininkės Giny Vos paminklas žydų gelbėtojui Janui Zwartendijkui Laisvės alėjoje, prie namo, kur jis gyveno ar dirbo. Visada stabteliu prie 1933 m. atidengto paminklo Užupyje Mečislavui Dordzikui, moksleiviui, kuris paskendo gelbėdamas mažą berniuką Chackelį Charmacą. Tikra istorija, tikras pasiaukojimas ir tikras paminklas. Taip pat sakurų sodas Sugiharai atminti – jis kuria džiaugsmą.
– Memorialai susiję ir su tam tikrais ritualais, kurie perduoda atmintį ir padeda išsaugoti istorijas. Kokios, tavo manymu, atminimo praktikos labiausiai tinkamos šiam laikui? Ar skausmingos istorijos sudabartinimas šalia memorialo ar paminklo, gali išgydyti praeities traumas?
– Istorijos sudabartinimas per oficialius renginius, jei kalbėtume apie juos, atlieka įvairias funkcijas – taip pagerbiamos aukos, parodoma, kokie istorijos epizodai valstybei yra svarbūs, palaikoma tam tikra moralinė tvarka, užduodamas tonas, kaip reikėtų kalbėti apie skaudžius įvykius, prisidedama prie sklandesnių tarpvalstybinių santykių ir kt. Tokių renginių tikslas, manau, ne traumų gydymas, o politinės žinios deklaravimas, tarsi pasakymas vienas kitam: viskas o.k., ir mums, ir jums tai rūpi, mes kalbame ta pačia kalba.
Pastebėta, kad su skaudžiomis patirtimis išties padeda tvarkytis vadinamieji spontaniški paminklai ar memorialai.
Pastebėta, kad su skaudžiomis patirtimis išties padeda tvarkytis vadinamieji spontaniški paminklai ar memorialai. Šie paminklai atsiranda iškart po skaudaus bendruomenę staiga ištikusio įvykio, nusikaltimo ir smurtinės mirties, kai žmonės į įvykio vietą spontaniškai ima nešti gėles, uždega žvakutes, renkasi, būna. Vėliau tokių įvykių vietose atsiranda nuolatiniai atminimo ženklai, kurie funkcionuoja, kaip minėjau, jau kaip politiniai pareiškimai ir tam tikrų visuomenės ir bendruomenės vertybių deklaracijos.
Taip pat labai svarbūs pirmieji atminimo renginiai po ilgų metų slopinimo, kai žmonės pagaliau gali išsikalbėti, ką buvo galima stebėti 1988 metais vykusiuose renginiuose buvusioje Vilniaus geto teritorijoje ir Paneriuose, palaikų radimas ir palaidojimas.
Atminimo ženklai ir ritualai tikrai gali padėti gedėti, tačiau psichologai turbūt pasakytų, jog traumai apgyti labiausiai reikia atjaučiančios aplinkos, laiko ir visų penkių gedėjimo etapų: neigimo, pykčio, nevilties, derybų ir susitaikymo. Jei gedėti neleidžiama, trauma gilėja.
Ir šitaip istorijoje yra ne kartą nutikę. Prisiminkim Babyn Jarą, kuris dėl sovietų valdžios politikos ir atgrasaus pragmatiškumo buvo paverstas karjeru, sąvartynu, galų gale užlygintas ir išnaudotas statyboms. Paminklą ten pastatė nuo karo praėjus 30 metų.
Atminimo ženklai ir ritualai tikrai gali padėti gedėti, tačiau psichologai turbūt pasakytų, jog traumai apgyti labiausiai reikia atjaučiančios aplinkos, laiko ir visų penkių gedėjimo etapų.
Arba mūsų partizanų palaikų niekinimas ir užkasimas visokiuose pašaliuose – ką turėjo jausti ir kaip turėjo gyventi jų artimieji? Arba indėnų vaikų, atimtų iš tėvų ir atiduotų į internatus „dingimas“? Nėra kūnų, nėra paminklų... Tai kankinantis, nesibaigiantis gedulas.
Į klausimą, kokios atminimo praktikos labiausiai tinkamos šiam laikui, atsakyčiau taip – nuoširdžios. Tai gali būti ir oficialios atminimo ceremonijos, ir atmintinų vietų lankymas, ir knygų skaitymas – juk skaitydamas įsijauti, susitapatini, pabūni su tais žmonėm, jie ateina į tavo gyvenimą ir jame pasilieka. Taip pat ir filmų peržiūros, spektakliai, pokalbiai, pasakojimai. Yra daugybė būtų sudabartinti praeitį...
– Savo knygos, skirtos Panerių istorijai pavadinime panaudojai labai įdomią „Atminties miško“ metaforą. Kaip pritaikyti mišką gyvenimui ir paversti sava teritorija, matyt, yra gausybė strategijų: galima iškirsti plynai ir pastatyti miestą, paversti draustiniu ir nieko ten neįleisti, išasfaltuoti kelius ir sužymėti rodykles į įdomiausias vietas arba tiesiog išvaikščioti savo takelius ir šiame miške jaustis kaip namie. Koks būtų tavo kelias?
– Dalį miškų esame skyrę utilitarių poreikių patenkinimui – medienai, dalis miškų yra saugomi dėl jų gamtinės ir kultūrinės reikšmės, dalis – dėl istorijos.
Tokiuose miškuose kaip Paneriai – kiekvienas medis – liudininkas, netgi tie, kurie jaunesni, tikėtina, pasisėjo iš tų, senųjų, iš TO laiko...
Tokiuose miškuose kaip Paneriai – kiekvienas medis – liudininkas, netgi tie, kurie jaunesni, tikėtina, pasisėjo iš tų, senųjų, iš TO laiko... O su liudininkais reikia elgtis jautriai. Krypties rodyklės ir informaciniai užrašai reikalingi, tačiau, kaip yra sakęs Jonas Mekas, nereikia bijoti mesti kelio dėl takelio.
Atvykus į tokias vietas kaip Paneriai, kviesčiau pasivaikščioti ne tik plačiais asfaltuotais takais, bet pašaliais, pakalvėmis, pakrūmiais ir pamatyti šią vietą iš netikėtų perspektyvų. Platūs asfaltuoti takai – patogūs, bet jie kuria distanciją. Sakyčiau, kad jie tinka labiau apžiūrėjimui, bet trukdo įsižiūrėjimui.
