„Apskritai žiniasklaidos istorija kartais būna stulbinanti. Yra vadovėlių, sakančių, kad pirmasis laikraštis buvo išleistas 1605 metais Strasbūre. Jis tiesiog buvo iš tolimų kraštų surinktų pletkų rinkinys“, – pasakojo K.Kirtiklis ir pridūrė, kad paskalos, pikantiškos kitų žmonių gyvenimo detalės nuo seno buvo svarbus kultūrinis elementas.
Kalbėdamas apie „influencerio“ sąvoką K.Kirtiklis prisiminė Renesanso laikus, kuriuose gimė svarbi Vakarų pasaulio idėja: „Influenceris“, kokį mes jį dabar turime, gali atsirasti tik vakarietiškoje visuomenėje. Indijoje, Kinijoje, islamo civilizacijose toks veikėjas atsirasti negali, nes jos neturi taip ryškiai išreikšto individo idėjos. Tuo metu mes, Vakarų visuomenė, šią idėją vystome dar nuo Renesanso laikų. Humanistai nutarė, kad reikia išstumti Dievą ir sugrąžinti žmogų. Taip buvo gaivinamas menas, tačiau nebe religinis, o humanistinis. Todėl Renesanso menininkai ir mokslininkai suformavo modernų individą. Štai pradedama pasakoti apie žmogų ne kaip apie Dievo kūrinį, o savo paties kūrinį. Buvo toks italų filosofas Pico della Mirandola, kuris sakė Renesanso žmogus yra tas, kuris pats save kuria. Toks yra ir „influenceris“.“
Paklaustas, kokia šiuolaikinio Lietuvos „influencerio“ pasaulėžiūra, K.Kirtiklis atsakė: „Kūniška. Gyvenant intensyvų dvasinį gyvenimą, reikia priemonių apie tai papasakoti, o jas rasti labai sunku. Negi lietuvišku kinu, atleiskite už pavyzdį, kurio veikėjai mąsliai žvelgia į tolį, o žiūrovas turi nujausti, kad jie patiria gilius dvasinius potyrius? „Influenceriai“ apie savęs kūrimą kalba per kūną. Vakaruose jį ilgą laiką sėkmingai niekinome, bet ilgainiui pradėjome netgi ir filosofijoje, ir literatūroje sėkmingai priimti. Šiuo metu lyginant su viduramžiais ar Viktorijos epocha esame labai kūniška kultūra.“
Nuomonės lyderio sąvoka
K.Kirtiklis atkreipė dėmesį ir į lietuviško pavadinimo vertimo peripetijas. Lietuviškai „influencerius“ buvo siūlyta vadinti nuomonės formuotojais, įtakūnais, įtakdariais.
„Ne veltui nuslydau į lietuviško termino paieškas, nes kai tik šiuolaikinio „influencerio“ sąvoka atsirado buvo siūlyta juos vadinti nuomonės lyderiais. Tai būtų buvęs baisus sprendimas, mat nuomonės lyderis komunikacijos teorijoje yra techninis terminas, atėjęs iš XX a. vidurio. Antai garsus amerikiečių sociologas Paulis Lazarsfeldas tyrinėjo, kaip žmonės nusprendžia, už ką jie balsuos, kokį vaidmenį tame vaidina žiniasklaida. Jis suprato, kad labiau nei žiniasklaida, žmonės yra linkę pasitikėti reikšmingų aplinkinių žmonių nuomone. Taip P.Lazarsfeldas suformavo nuomonės lyderio sąvoką“, – teigė K.Kirtiklis.
Pasak jo, nuomonės lyderis surenka informaciją iš žiniasklaidos ir perfiltravęs transliuoja politinę nuomonę: „Nuomonės lyderis buvo vienas iš politinio sprendimo priėmimo faktorių.“
K.Kirtiklis atkreipė dėmesį į „Super you“ organizuojamus „influencerių“ reitingus. Jo nuomone, dauguma ten skelbiamų pavardžių – apolitiškų žmonių, kurie dažniausiai domisi kremais, maistu, kelionėmis. Juos filosofas priskiria „influenceriams“. Tuo metu Andrius Tapinas – galbūt vienintelis ten esantis nuomonės lyderis.
„Jis turi ambicijų paaiškinti, už ką balsuoti ar nebalsuoti“, – kalbėjo K.Kirtiklis.
Filosofas atkreipė dėmesį ir į Olego Šurajevo fenomeną: „Sakyčiau, jis bando įsitvirtinti dar kitame žanre, nei „influencerio“, nei nuomonės lyderio, veikiau aktyvisto. Kažin ar vaidmenų, kuriuos galime atlikti socialiniuose tinkluose, skaičius yra ribotas, juo labiau, sudalinamas į dvi dalis.“
Paklausus, ar lietuviškoje viešojoje erdvėje esama daugiau nuomonės lyderių, be A.Tapino, K.Kirtiklis teigė: „Ttikiu, yra apsčiai, jie nebūtinai turi tūkstantines auditorijas ir jie nebūtinai yra internetuose. Kažin ar, lyginant su praeitu šimtmečiu, daugiau žmonių politinius sprendimus daro vien savo galva.“
Intelektualo reikšmė viešojoje erdvėje: laimi keistuoliai
Ne paslaptis, kad viešieji intelektualai nesulaukia tiek dėmesio socialiniuose tinkluose kaip „influenceriai“. Antai Viktorija Siegel turi 243 tūkst. sekėju instagrame, o filosofas Viktoras Bachmetjevas 4518 sekėjų feisbuke.
Šioje vietoje pašnekovas įžvelgia kelis aspektus, Viena iš priežasčių, K.Kirtiklio požiūriu, yra Lietuvoje neprigijusi „X“ (buv. „Twitter“) platforma: „Joje veikia begalės viešųjų intelektualų, kurie turi gausias bendruomenes.“
Antra priežastis – intelektualai gyvena kitoje tikrovėje: „Mūsų pasaulis labai fragmentiškas, nors vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, negyvename tose pačiose tikrovėse. Matyt, žmonės, norintys daryti intelektualinę įtaką, skaitmeninėje erdvėje gyvena kitaip.“
„Be to, kai intelektualas nori parduoti kokią nors idėją – nuo knygų iki filmų – jis iki galo nesifokusuoja į komercinį ir asmeninės istorijos dėmenį. „Influenceris“ veikia atvirkščiai – jis be galo daug fokusuojasi į save: ką valgė, kaip apsirengė jo vaikai, kur keliavo. Visų šių dalykų žmogus, kuris pardavinėja intelektualinę produkciją, nelaiko vertingu dalyku. Intelektualui svarbiausia idėja, kuri gali gimti tiek baseine Tailande, tiek Kalvarijų gatvės stotelėje. Idėja padeda kurti visuomenės intelektualinį vidurkį, racionalumą ir t.t.“, – komentavo K.Kirtiklis.
Filosofas pateikė keletą užsienio intelektualų pavyzdžių, kurių nuomonės viešojoje erdvėje stipriai rezonuoja ir jie galėtų būti laikomi savotiškais „influenceriais“.
„Labai nustebau, kiek mažai sekėjų turi amerikiečių filosofė Agnes Callard. Galbūt ji būtų išlikusi visai nežinoma, jeigu nebūtų „New Yorker“ žurnale viešai pasiskelbusi, kad vienu metu ji gyveno ir su vyru, ir su studentu. Tiesa, kartu su vyru jie daro skyrybų filosofijos seminarus (juokiasi), – kalbėjo K.Kirtiklis. – Man atrodo, kad esama tokių intelektualų, kurie labai dažnai ekscentriškais pasakojimais apie save laimi auditoriją.“
Tarp populiarių intelektualų K.Kirtiklis minėjo socialinį psichologą Jonathaną Haidtą ir istoriką Niallą Fergusoną, kurie išsiskiria savo požiūriu į paplitusias nuomones.
Iš lietuvių kone populiariausias yra a.a. Leonidas Donskis. „Net ir po mirties turi 16 tūkst. stebėtojų, nors niekada gyvas būdamas nebandė savo knygų socialiniuose tinkluose reklamuoti ir raginti jų pirkti, veikiau akcentuodavo jose esančias idėjas“, – komentavo K.Kirtiklis.
Norisi dramų ir autoritetų
Apie tai, kodėl mes sekame „influencerius“, papasakojo psichoterapeutas D.Jakučionis. Jo teigimu, žmonėms nuo senų senovės reikia duonos ir žaidimų: „Kai kuriose situacijose „influenceriai“ atlieka pramoginę funkciją – išgyvena dramas, dalijasi gyvenimiškomis situacijomis, į ką labai įdomu žiūrėti. Kai kada sekėjams rezonuoja jų veikla, o kartais imame lygintis, maždaug, „man tai geriau arba blogiau gyvenasi“.
Kita vertus, žmogui reikalingi savotiški autoritetai – žmones natūraliai traukia galios poziciją užimantys asmenys: „Visgi kelčiau klausimą, ar „influenceris“ iš tiesų mums yra autoritetas. Kalbant apie šį aspektą, verta paminėti, kad ne visi nuomonės formuotojai iš tiesų patenka po šia sąvoka. Bet pagal tai, kiek žmonės seka ir kas jiems įdomu, galima juos ir priskirti prie autoritetų“, – komentavo psichoterapeutas.
„Manau, „influenceriai“ dargi yra vienas iš emocijų išveikimo būdų. Ant jų galima pykti, koneveikti, turėti apie ką kalbėti (ypač mėgstantiems gandus)“, – tęsė pašnekovas.
Kokios naudos, o kokios žalos suteikia nuomonės formuotojų sekimas?
Pasak D.Jakučionio, pavojai slypi „influencerių“ kuriamame iliuzijų pasaulyje: „Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip šie žmonės elgiasi, bet dažniausiai tai yra susiję su tuo, kad jie vaizduoja tobulą pasaulį. Sekant tokius žmones ir pradėjus lyginti jų gyvenimą su savo gyvenimu, susidaro iliuzija, kad su manimi kažkas negerai. Taip atsiranda neigiamas savęs vertinimas, kas yra negatyvus dalykas. Žmogus gali pradėti jaustis antrarūšis.“
D.Jakučionis sutiko, kad „influencerių“ veikla socialiniuose tinkluose turi įtakos ir įvairių sutrikimų, kaip antai depresija, nerimas ar valgymo sutrikimai, atsiradimui: „Ko gero, dažniausias valgymo sutrikimai, bet taip pat gali atsirasti ir depresija, nerimas. Bet, ko gero, tai ne tiek susiję su pačiais „influenceriais“, kiek su socialinių tinklų naudojimu. Visgi „influencerių“ kuriamas iliuzijų pasaulis smarkiai prisideda prie savivertės formavimosi.“
„Tai ar gauname ką nors pozityvaus iš „influencerio“, priklauso nuo paties jo, mat jie turi didelę socialinę galią. Teisingai pasinaudoję savo įtaką, jie gali pasiekti gerų pokyčių, tarkime, psichikos sveikatos, finansinio raštingumo ir t.t. srityse. Tačiau tam reikia laiko, noro ir supratimo“, – pasakojo D.Jakučionis.
Patys nuomonės formuotojai taip pat susiduria su sunkumais. Kurdami iliuzijų pasaulį, jie dažnai gyvena dvigubą gyvenimą, o tai kelia iššūkių. Kaip teigė D.Jakučionis, jeigu jie iš tiesų gyvena dvigubą gyvenimą, jiems tai gali būti žalinga. „Nepažinodami „influencerių“ mes niekada nesužinosime, kaip yra iš tiesų. Jų darbas yra socialiniuose tinkluose, tad kartais prireikia vaidinti kažką, kas sukuria iliuziją kitiems, atidirbti reklamas. Tai gali būti našta jiems patiems: yra jaučiančių didžiulę atsakomybę už savo transliuojamą turinį, kai kurie sulaukia daug negatyvo iš sekėjų“, – teigė D.Jakučionis.
