Tvirtinti, kad europinė kultūra yra fantazija, gali tik tie, kurie nesuvokia, kad anglų portretinės tapybos pamatus paklojo flamandas seras Anthony’is van Dyckas, kad flamandų primityvistai (ankstyvieji religiniai tapytojai) turėjo milžiniškos įtakos savo kolegoms Venecijoje ir apskritai Italijoje, kad Caravaggio pramintu keliu ėjo ne tik Rembrandtas, bet ir Utrechte kūrusi „karavadžininkų“ grupė, kad Baroko muziką suformavo genialūs italų, vokiečių ir prancūzų kompozitoriai (pakanka sugretinti Bachą su Vivaldžiu ir itališkąją operą su Hendelio operinėmis partitūromis), kad didiesiems karalienės Elžbietos laikų dramaturgams Anglijoje įtaką darė jų politinių priešų ispanų literatūra, nepaisant to, kad politiniu lygmeniu Ispanija ir Anglija ilgus amžius viena kitos nekentė. Politikos ir kultūros dialektika su Europa susijusi nė kiek ne mažiau negu karo ir taikos dialektika.
Ką europinė kultūra reiškia jūsų darbe? Koks jos vaidmuo, kai jums tenka nuolat liestis prie praeityje gyvenusių didžiųjų kompozitorių ir pianistų palikimo?
Pats paprasčiausias būdas skleisti kultūrą – vėl pradėti gerbti pačius save.
Man besimokant mokykloje Europa gyveno neįtikėtinus laikus, nes vyko tikras sprogimas, pagimdęs daugybę talentų. Tuos laikus šiandien mes prisimename su didžiule nostalgija, tačiau anuomet žmonės tiesiog nesuprato, kokia neaprėpiama kūrybinės laisvės erdvė jiems atsivėrė – jie galėjo kurti ką tik užsigeidę. Esu tikras, kad gimęs 1958 metais aš buvau tiesiog priverstas gyventi toje septintojo dešimtmečio atmosferoje, kai rodėsi, kad už kiekvieno kampo laukia kažkas nauja, kad kiekviena savaitė dovanoja vis naujų meno atradimų, ir taip iš tiesų buvo. Aš jaučiuosi tampriai susijęs su tais laikais ir tikiu, kad jaunosios kartos sieks užkariauti žmonių protus savo kūrybiškumu ir išradingumu.
Kultūros veikėjai neretai ragina siekti teisingesnės ir nuoseklesnės politikos. Pakanka prisiminti utopijas, distopijas, visuomenės kritiką per humorą ir panašią kūrybą, kuria būdavo reiškiamas nepritarimas esamai sistemai, skatinama moralinė vaizduotė ir kviečiama ieškoti alternatyvų – visa tai politikoje nepaprastai svarbu. Tai toli gražu nėra politiškai naivi ir su tikrove nieko bendra neturinti svajonė. Tai faktas. Muzika ir menas gali tapti alternatyviaisiais mūsų ateities politikos šaltiniais, kad mes pajėgtume spręsti žmonijai kylančias problemas, o ne tik rūpintis technokratiniais dalykais, priklausančiais nuo profesinės kompetencijos ir užsakovų pageidavimų.
Percy’s Bysshe’s Shelley’s yra kalbėjęs apie poetus kaip apie nepripažintus įstatymdavius. Ar pianistai gali būti laikomi nepripažintais arba alternatyviais europinės savimonės ir kultūrų ambasadoriais?
Esu tikras, kad gimęs 1958 metais aš buvau tiesiog priverstas gyventi toje septintojo dešimtmečio atmosferoje, kai rodėsi, kad už kiekvieno kampo laukia kažkas nauja, kad kiekviena savaitė dovanoja vis naujų meno atradimų.
Trumpas atsakymas: reikia atsikovoti pagarbą. Pagarbos neliko, ir būtent todėl mūsų netenkina daugybė mus supančių dalykų, ir būtent todėl gausybė jaunų žmonių atrodo taip, tarsi jiems būtų sudėtinga atrasti savąjį kelią. Pats paprasčiausias būdas skleisti kultūrą – vėl pradėti gerbti pačius save.
Kalbantis tarpusavyje apie praeitį ir dabartį arba klausantis kito žmogaus sukrečiančio pasakojimo tikriausiai neįmanoma neprisiminti, kad Dantė yra frazės „žiaurumo kultas“ autorius, o anglų rašytojas Rexas Warneris pirmasis pavartojo žodžių junginį „jėgos kultas“. Abu šie posakiai šiandien tapo politinio leksikono dalimi; mes juos vartojame nuolat, tačiau nesuvokiame, kad jų šaknys – ne šių dienų žodyne.
Kaip gyventų pasaulis be klasikinės ir geros šiuolaikinės muzikos? Regis, Ludwigas van Beethovenas bent šiek tiek praskleidė tamsą, gaubiančią pačius paslaptingiausius šiuolaikinio žmogaus savivokos aspektus. Jei taip, ar mes turime teisę liestis prie praeities ir vertinti ją taip, tarsi praeitis būtų menkiau svarbi, palyginti su šiandieninėmis mūsų bėdomis?
Manau, kad pernelyg pasinerti į praeitį nėra gerai. Mano supratimu, paeitį reikia gerbti.
Esate Europietis – iš didžiosios raidės. Kurie Europos miestai ir miesteliai jums labiausiai patinka?
Jie visi man labai brangūs. Man, kaip pianistui, teko daugybę kartų lankytis įvairiuose žemynuose. Nepaisant to, aš manau, kad Europoje puikiai dera intymumas ir didybė, dėl to norėčiau paraginti mokymo institucijas – universitetus ir akademijas – sudaryti Europos studentams sąlygas jau nuo pirmųjų kursų dalyvauti mainų programose. Tai svarbu vien todėl, kad jauni žmonės galės įsisąmoninti štai ką – nepaprastai įdomių dalykų esama visai šalia tos vietos, kur tu esi gimęs.
O kaip jaučiatės viešėdamas Vilniuje, turint galvoje jūsų europinę kelionės sagą?
Vaikštinėjant gatvėmis apėmė nuostabus jausmas. Staiga supratau, kad beveik nėra tokios gatvės ir tokio kampo, kur sustojęs neišvystum bent vienos bažnyčios varpinės. Ankstų rytą, kai šviesa tokia skaidri, ir pradėjus temti miestas praranda realybę, jis tampa ore sklendžiančiu besvoriu atvaizdu. Tikiuosi, kad ir miesto gyventojams, ir svečiams pavyksta užfiksuoti tokius momentus – užfiksuoti ir pasilikti juos sau.
Fortepijono legenda tituluojamo pianisto IVO POGORELICH koncertai su Lietuvos kameriniu orkestru vyks rugpjūčio 2 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rugpjūčio 3 d. Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje.
