J.Marcinkevičiaus dukra Ramunė Marcinkevičiūtė sako, kad poetas gimtą Prienų kraštą mylėjo, dažnai lankydavosi Važatkiemyje, kur gimė, Alksniakiemyje, kur mokėsi. Todėl asmeninę jo biblioteką poeto artimieji neabejodami padovanojo Prienų bibliotekai, o dalį darbo kabineto – krašto muziejui.
Krašto muziejuje atsidūrė darbo stalas, prie kurio palinkęs kurdavo J.Marcinkevičius, ant jo – artimiausių žmonių (tėvų ir šeimos) nuotraukos, asmeniniai daiktai – akiniai, rašikliai, rašomoji mašinėlė.
Šeima muziejui perdavė darbo kabineto baldus, daug knygų, kai kuriuos užrašus. Dukra sako, kad čia jaučiasi tarsi namuose.
„Tai toks asmeninis jausmas, jaudinantis ir tuo pačiu džiugus, kad tai neliko uždaryta vien tik mano, sesers ar anūkų atmintyje, kad galų gale gali, kai tau bus labai liūdna, atvažiuoti ir pabūti šitoje vietoje, tai toks labai asmeniškas požiūris“, – R.Marcinkevičiūtė.
Dalį rašytojo rankraščių, laiškų, užrašų šeima padovanojo Lietuvių literatūros ir kalbos institutui, kitas rašytinis palikimas saugomas namuose. Pasak Prienų krašto muziejininkų, vartant užrašus matosi, kad rašytojas buvo kruopštus ir atidus, fiksavo smulkiausius gyvenimo faktus, buvo šeimyniškas.
„Atsidūrė muziejuje J.Marcinkevičiaus proanūkės piešinys. Ir kai teko kalbėtis su šeima, su dukromis, jis piešinį labai brangino. Buvo jį ant stalo pasidėjęs ir mes jį muziejuje eksponuojame. Tai toks šiltas, šeimyninis dalykas“, – sako Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė.
Artimiausiu metu prie Prienų bibliotekos, pavadintos poeto vardu, bus įrengtas J.Marcinkevičiaus takas bei jo suolelis.
