Jų gretose – ir metų pradžioje KKS repertuaro meno vadove tapusi Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, kurios vardas puikiai žinomas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio akademinės muzikos, teatro bendruomenėje. Neabejojama, jog įspūdingą kultūros vadybos bei vadovavimo garsiausiose šalies kultūros įstaigose patirtį sukaupusi muzikologė svariai prisidės prie visapusiško įstaigos atsinaujinimo strategijos.
– Nauja veikla KKS akompanuoja jūsų darbui Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur vadovaujate teatro meninės veiklos departamentui bei einate generalinio direktoriaus pavaduotojos pareigas. Akivaizdu – veiklos ir iššūkių nestokojate, tad kodėl sutikote, kad ir projektiškai, prisijungti dar ir prie klaipėdiečių komandos?
– Neneigsiu – tai, jog Klaipėdai jaučiu nemažai sentimentų, tikrai buvo ne paskutinėje vietoje. Šis miestas man yra brangus, čia pradėjau savo muzikinę karjerą studijomis konservatorijoje, dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Suprantama, neaplenkdavau ir Koncertų salės, kuri buvo ir išlieka vienu svarbiausių akademinės muzikos židinių.
Tačiau turbūt pirmiausia prie KKS komandos prisijungiau vedina smalsumo ir noro pritaikyti labiau savo vadybinę nei meninę patirtį, nes manau, kad čia dirbantiems žmonėms reikia tokio vadovo, kuris ne užmetinėtų juos savo idėjomis, o padėtų atskleisti stipriąsias jų puses, gebėjimus, suteiktų tam reikiamą impulsą. Koncertų salė subūrė puikią profesionalų komandą, kuri turi didžiulį potencialą. Tikiu, kad, tinkamai panavigavus, šis potencialas sėkmingai prisidės prie įstaigos koncertinės programos formavimo.
– Turbūt naujuose vandenyse naviguoti padedantys kolegos jums buvo vienas didžiausių atradimų?
– Be abejo, ir tai yra besitęsiantis procesas. Labai įdomu stebėti žmones, jų pokytį. Viena jų – man talkinanti repertuaro planavimo specialistė Dovilė Kirdaitė. Buvau labai nustebusi ir sužavėta jos puikiu akademiniu skoniu, kiek ji turi idėjų, kaip yra įsigilinusi į patį miestą, supranta jo poreikį ir kaip vis drąsiau atsiskleidžia. Savo ruožtu man pačiai labai svarbu, kad mes visi komandoje galėtume tikėti ir pasitikėti vienas kito supratimu, skoniu, tam tikrų dalykų matymu.
– Neseniai įsiliejote ir į KKS meno tarybą – kaip vertinate naujus jos veidus?
– Meno taryba atnaujinama kas dvejus metus, tad tai yra nuoseklūs pokyčiai. Vis dėlto anksčiau būdavo akcentuojama, kad į šį darinį būtinai turi patekti žmonės iš akademinės muzikos srities. Todėl smagu, kad ši nuostata keičiasi, ir šiandien KKS meno taryboje sėkmingai reiškiasi įvairių sričių profesionalai – nuo politikos iki privataus sektoriaus, kaip MO muziejaus direktorė, nepriklausoma muzikos meno ekspertė Milda Ivanauskienė, kuri neabejotinai turi dar kitokį matymą, patirtį. Todėl kuo platesnio konteksto, skirtingesnio rato žmonės tai bus, tuo bus sveikiau ir įstaigai.
– Kokiu patirčių bagažu jūs pati prisidėsite prie KKS ambicijų formuoti aukščiausios prabos repertuarą?
– Pradėkime nuo to, kad esu ir muzikos kritikė, ir atlikėja, muzikantė – tai suteikia ne vien teorinį supratimą apie tai, kas yra akademinė muzika ir kokie yra jos atlikimo niuansai, suvokti, kuo viena kūrinio interpretacija skiriasi nuo kitos ir panašiai.
Tiesą sakant, šiandien man net būtų sunku suskaičiuoti visus turimus diplomus, pradedant psichologijos studijomis ir baigiant praėjusiais metais baigtą ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto vadovų magistrantūrą, – mano giliu įsitikinimu, tokios žinios labai svarbios dirbant su kitais žmonėmis.
Žinoma, per 25-erius metus, kuriuos esu akademinės muzikos lauke, daugiausia patirties įgavau dirbdama Muzikų rėmimo fonde, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame ir galiausiai – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatruose. Tačiau šalia savo pagrindinių darbų visada turėdavau papildomų projektų, veiklų, nuo muzikos edukacijos iki atskirų atlikėjų vadybos, įskaitant ir tarptautinę patirtį. Per pastarąją veiklą užsimezgė ne viena pažintis ir bendras darbas su ryškiausiomis Europos koncertų salių, teatrų žvaigždėmis.
Be to, esu aktyvi kultūros vartotoja, kuriai nesvetimi ir žanro prasme nestandartiniai dalykai, tarkime, Pink, „Coldplay“ ar to paties Edo Sheerano pasirodymai, nes tai taip pat yra galimybė plėsti savo akiratį. Man įdomu, kaip dirba tokio lygio muzikantai, profesionalai, palyginti jų užsidegimą su akademinės muzikos atstovais.
– Ar to įvairialypiškumo, dar platesnių horizontų galime tikėtis ir KKS repertuare? Kokie pokyčiai, naujovės apskritai laukia publikos?
– Žinoma, pusiausvyra yra labai svarbi. Lavindami žiūrovų akademinį skonį turime tiekti ne vien rimtus patiekalus. Tačiau lengvesnio žanro muzikos „saldumynams“ taip pat turi būti atitinkamas metas – tam puikus šventinis gruodis, kitos populiarios metų šventės ar vasaros metas.
Vienas KKS išskirtinumų, kuris turbūt pirmiausia man krito į akis, čia vykstančių festivalių gausa. Vis dėlto, mano matymu, jie yra stipriai niveliavęsi ir prašosi tam tikro išsigryninimo, aiškumo, į kokią programą kiekvienas jų yra orientuotas ir galiausiai kaip galėtų koreliuoti su bendru įstaigos repertuaru. Todėl labai svarbu sugrįžti prie ištakų ir iš naujo įsivertinti, kokia gi pirminė užduotis visuose tuose festivaliuose buvo užkoduota.
Formuodami repertuarą taip pat siekiame ryškaus tematiškumo, visą turinį siejančios vientisos linijos. 21 sezoną skaičiuojanti Koncertų salė išgyvena atsinaujinimo, pokyčių etapą, kuris man asocijuojasi su jaunyste ir savotišku atgimimu, renesansu. Todėl artėjančiame sezone daug dėmesio skirsime būtent šiai linijai, pradedant jaunais atlikėjais ir baigiant kompozitorių kūriniais, kurie buvo kurti jų jaunystės metais.
Dar viena kirbanti idėja – atsigręžti į neatrastų šalių akademinę muziką. Paklauskime savęs – ką mes žinome apie Islandijos arba Slovėnijos muziką, galiausiai ir Lietuvoje turime neatrastų kūrėjų. Tad kodėl KKS scenoje pasirodantys atlikėjai dalį savo repertuaro negalėtų skirti būtent tokiai muzikai?
Vėlgi savo asmenyje nenorėčiau matyti mesijo, kuris atėjo ir staiga išgelbės Klaipėdą. Ji pati turi norėti kultūros. Mano tikslas – veikiau paskatinti žmones norėti ateiti į Koncertų salę, pažiūrėti ir paklausyti, kas čia vyksta. Ir šiuo atveju svarbus ne tik kokybiškas turinys, bet ir garsesnė komunikacija visos Lietuvos mastu, o to šiandien dar trūksta. Turbūt todėl vis dar neretai atrodo, kad Vilniuje tai jau visko daugiau ir ten viskas fainiau.
– Galite įtikinti skeptikus, kad taip nėra?
– Be abejo, yra tų puikių dalykų, tik klaipėdiečiai per kuklūs, kažkodėl jais labai nesigiria. Lyg ir negražu, nepatogu, kuklumas puošia. Bet šiais laikais pabūkime nebe kuklūs. Apie tai, ką darome vieninteliai, turime žinoti ne tik mes – jei niekam nepasisakome, tai kas apie tai sužinos?
Kad ir tos pačios scenos žvaigždės, aukščiausio kalibro atlikėjai – važiuodami į mažesnius miestus jie žino, kur važiuoja. Dažniausiai jie tai daro dėl asmeninės draugystės, taip pat – ypatingos atmosferos, supratimo, kad jie edukuos, parodys žmonėms kažką tokio, ko jie galbūt nėra matę.
KKS meno vadovai taip pat yra užmezgę draugysčių su įvairių šalių muzikantais, pasaulinio garso atlikėjai Koncertų salėje visada noriai pasirodydavo ir, nebejoju, sėkmingai tą darys ir toliau. Tačiau turbūt pagrindinis mano noras būtų, kad ta žvaigždė atvažiuotų ne kur kitur, ne pakeliui į dar kurį nors Lietuvos miestą, o būtent į Klaipėdą. Kad mes turėtume neabejotiną išskirtinumą ir kad į tokį koncertą norėtų atvykti ir tie patys vilniečiai, ir kauniečiai ar panevėžiečiai.
– Kalbant apie akademinės kultūros pasiekiamumą regione – čia KKS neabejotinai vaidina įtakingą vaidmenį ir skiria nemažai pastangų, kad jis būtų dar svaresnis. Tačiau ar tam pakanka vien pačios įstaigos indėlio? Jūsų akimis, ar šiandienos kultūros politikos kontekstas Klaipėdoje yra palankus reikštis akademinės muzikos, apskritai kultūrinio cecho profesionalams?
– Viena vertus, net išlaikant tokį finansavimą, kiek jo iki šiol skyrė miestas, galima išties nemažai nuveikti. Juo labiau kad, kaip ir minėjau, tam tikrose situacijose finansai ne visada tampa lemiamu argumentu.
Vis dėlto neneigsiu – matau tam tikrų grėsmingų momentų, susijusių su pastarojo meto realijomis, – kultūros įstaigų optimizavimu ir apskritai santykiu į šią sritį, kurių negalima ignoruoti. Iš miesto ne tik iškeliauja renginiai, bet ir „nuteka“ patyrę specialistai.
Turime suprasti, kad aukštoji kultūra negali būti vertinama išskirtinai per ekonominę prizmę. Ji niekada neteiks pelno, negeneruos pajamų. Ir jau nuo seniausių laikų ji būdavo traktuojama būtent kaip prestižo reikalas. Todėl labai norėtųsi, kad sprendimo galią Klaipėdoje turinčių žmonių požiūris keistųsi – padarykime taip, kad akademinis menas, aukštoji kultūra Klaipėdoje būtų kaip tas roleksas ant mūsų rankos, kuriuo didžiuojamės, o ne pigus masinės gamybos niekutis, kuris neturi jokios išliekamosios vertės.
