Pirmieji Kyrie įspūdžiai apie Lietuvą buvo tokie: troleibusai, rožinė sriuba (šaltibarščiai, – aut. past.), gražus Kauno senamiestis ir konservatyvūs žmonės, kurie, daugiau pabendravus, visgi pasirodė atviri ir nuoširdūs. Merginos pažintis su mūsų šalimi prasidėjo dar gyvenant užsienyje ir susidraugavus su kambarioke, kuri buvo iš Kauno.
Šokėja neslepia, kad jos tėvai, pirmą kartą išgirdę apie dukros planus vykti į tolimą šalį, tiesiog paklausė, kur gi ta Lietuva yra. Vėliau pas dukrą trumpai paviešėti buvo atvykusi ir mama, ir tetos. Mūsų šalį prieš atvykdamos moterys įsivaizdavo visiškai kitaip, o pačią kelionę pavadino „kelione laiku“.
Jos visos jautėsi lyg vaikystėje – Lietuva priminė Japoniją prieš 40-50 metų.
Viešnias sužavėjo aplankyti didieji miestai ir išlikusi sovietinė architektūra ir, palyginus su nuolat ūžiančiu Tokijumi, ore tvyranti ramybė.
Japonė ilgisi tikrumo jausmo
Kyrie tiki, kad gyvenime viskas susidėlioja taip, jog atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Jauna moteris niekada nebuvo religinga, tačiau jos gyvenime tikėjimas užima itin svarbią vietą. Kyrie stengiasi į viską žvelgti pozityviai, nes yra įsitikinusi: žmogus gali pats nuspręsti, kaip elgtis ir kaip reaguoti.
Japonė sako, kad svarbiausia yra niekada nepasiduoti, tačiau kartais tam tikras situacijas geriau tiesiog paleisti, atiduoti likimui. Juk dažnai būna taip, kad šokyje, meilėje ir apskritai gyvenime kažko labai nori ir negauni – tuomet nusimeni.
Vadinasi, lūkesčiai žmogų dažnai padaro nelaimingą. Tie norai tampa savotišku apsėdimu ir, juos įgyvendinus, nebeteikia džiaugsmo. Taigi Kyrie išmoko pastebėti mažus paprastus dalykus ir didžiausią įkvėpimą atranda neplanuotose gyvenimo akimirkose: „Kai nesitiki – ima vykti stebuklai ir tada tu jauti, kad tikrai gyveni, kad viskas yra tikra“.
Jei talentingoji šokėja galėtų pakeisti bent vieną dalyką šiame pasaulyje, žmonės jau šią akimirką imtų matyti vieni kitus tokiais, kokie iš tikrųjų ir yra. Japonė tiki, kad šokio metu žmogus būna kaip tik toks – tikras.
Šokėja pataria mėgautis gyvenimu
Paklausta apie savo tobulą dieną, ji neslepia, kad praleistų ją su šeima ir draugais, kurių labiausiai ir pasiilgsta. Tai būtų diena su daug gero miego, kvapnios kavos, paplūdimio ar spa malonumais, vaikščiojimu po žvaigždėtu dangumi ir, žinoma, skaniu maistu.
Smulkutė japonė prisipažįsta, jog dievina maistą ir džiaugiasi Lietuvoje atradusi tokius patiekalus, kaip grybų sriuba, cepelinai ar šokoladas. Nors dažnai priimta manyti, kad šokėjos turi labai atsargiai maitintis, ji teigia valganti viską, ko norisi.
Šokėja pataria, kad kitą dieną paprasčiausiai reikia leisti organizmui pailsėti valgant mažiau. Kyrie teigimu, Japonija ir Lietuva turi sezoniškumu pagrįstų mitybos panašumų. Rudens laikotarpiu japonai mėgaujasi ne tik nuostabia gamta, bet ir jos teikiamomis gėrybėmis – jie ruošia patiekalus iš saldžiųjų bulvių, taip pat valdo specifinį ryžių patiekalą „kuri gohan“.
Būti šokėja – ir beprotybė, ir privilegija
Paklausta, koks buvo jos beprotiškiausias poelgis, Kyrie susimąsto ir nusišypso: „Būti šokėja turbūt ir yra neprotiškiausias dalykas mano gyvenime“. Visgi šokis yra ypatinga meno rūšis: kūnas čia tėra įrankis, atskleidžiantis žmones ir užmezgantis unikalų ryšį su jais. Kyrie vis dar su nuostaba balse dalinasi ryškiais potyriais, kurie kyla šokant: „Tu jauti, kad kažkas yra tikra, kažkas žiūrovą paliečia ir priverčia svarstyti. Tu gali be žodžių kalbėti apie tai, kuo tiki ir taip nematoma paverti matoma. Šokant taip pat nelieka jokių ribų: lyties, religijos, politinių pažiūrų ar amžiaus. Tai – mūsų šokėjų privilegija“.
Menininkė pripažįsta, kad šokėjas pasirodymo metu yra visiškai pažeidžiamas ir tą akimirką būna tikru savimi – publika tai puikiai jaučia. Šokėjo gyvenimas nesibaigia ir nusileidus uždangai – reikia nuolat treniruotis, saugoti savo kūną.
Visgi Kyrie linksmai patikina vis labiau gyvenanti taip, kaip nori: važinėja dviračiais su draugais, plaukioja ir net žada vykti slidinėti.
Ateities planuose – didelė meilė
Kauno šokių teatras „Aura“ japonei jau tapo antraisiais namais. Kyrie pripažįsta – kaip ir kiekvienoje šeimoje, čia būna ir pykčių, ir draugysčių, tačiau šokėjai vieni kitus geriausiai ir supranta.
Lietuviai atrodo tokie vyriški – jie tikrai pastatytų tau namą, – juokdamasi priduria ji.
„Auroje“ šoka keturi lietuviai ir net septyni užsieniečiai – tokiame tarptautiniame kolektyve nelengva sutarti, tačiau įdomu dirbti. Kyrie džiaugiasi gerais santykiais su kolektyvo vadove Birute Letukaite ir labiausiai vertina galimybę Lietuvoje dirbti kūrybingoje atmosferoje su savo idėjomis. Japonė šokėja neslepia, kad ją vis dar vilioja iššūkiai, naujos galimybės, tačiau jau kyla minčių ir apie šeimos kūrimą. Lietuvoje ją ilgam sulaikytų tik meilė.
„Lietuviai atrodo tokie vyriški – jie tikrai pastatytų tau namą“, – juokdamasi priduria ji. Kyrie žaismingai prasitaria, kad visos jos šeimos moterys vieningai nutarė, jog mūsų šalies vyrai yra labai patrauklūs.
Didžiuojasi būdama japone
Kyrie Oda pabrėžia, kad labai didžiuojasi būdama japone, todėl džiaugiasi kiekviena proga, kai garsinamas jos šalies vardas. Ji yra girdėjusi apie Sugiharą, bendravo su Japonijos ambasados atstovais Lietuvoje ir mano, kad abi šalys gali viena kitai duoti labai daug.
Išgirdusi, kad jau septintąjį kartą Vilniuje vyks japoniškos kultūros festivalis „nowJapan“, šokėja nustemba, kad tokių renginių čia yra.
Kyrie sako pati mažai besidominti anime ar cosplay reiškiniais, tačiau puiku, kad mūsų šalyje atsiranda tuo gyvenančių žmonių: „Aš tikiuosi, kad vyks vis daugiau kultūrinių mainų tarp Japonijos ir Lietuvos. Linkiu „nowJapan“ festivaliui dar labiau augti“ ir, čia pat nusijuokusi ir pamąsčiusi, ką dar galėtų pridurti, susirūpina: „Turbūt labai standartiškai šis palinkėjimas nuskambėjo?“.
