– Jūsų kartu su kolege Sandra Fernandez viešosiose erdvėse apgyvendinamos skulptūros šiurpinančiai realistiškos – kaip jūs aiškinate savo kuriamą meną?
– Tai ir socialinis eksperimentas, ir socialinė patirtis. Man įdomu ką nors sukurti miestui ir stebėti, kaip praeiviai ir pats miestas į tai reaguoja. Tačiau kartais jaučiu, kad reikia palikti savo kūrinius ramybėje – kad žmonės galėtų laisvai elgtis, nejausdami jokių juos stebinčių akių.
– Tam tikra prasme norite provokuoti žmones?
– Kartais, bet ne visada.
– Ar jums neapmaudu, kad jūsų gatvės menas yra trumpalaikis?
– Šis menas gali būti ir ilgaamžis, jei miesto žmonės tai leistų – juk savo skulptūras atiduodame jiems į rankas. Bet dažniausiai žmonės neleidžia. Kas nors pavagia skulptūras ar jų dalis, iškviečia policiją ar išsigąsta dėl tariamos terorizmo grėsmės, matydami neaiškų objektą. Yra žmonių, kurie su mūsų kuriamu menu elgiasi kaip su bomba. Tai, žinoma, liūdina, nes dažnai tie kūriniai mums daug reiškia.
Tačiau, kita vertus, ilgaamžiai miesto reiškiniai, pavyzdžiui, bronzinės skulptūros, žmonėms dažnai nusibosta, praeiviai tiesiog nebepastebi jų – jos tampa lyg nematomos. Lygiai taip pat, kaip žmonės nebereaguoja į nuolat besikeičiančias reklamas – jie tiesiog pripranta prie tokios vizualinės aplinkos.
Mes džiaugiamės, jei mūsų kūrinys gatvėje išlieka savaitę. Tačiau dažniausiai jo gyvenimas baigiasi po vienos ar dviejų dienų.
Todėl mes džiaugiamės, jei mūsų kūrinys gatvėje išlieka savaitę. Tačiau dažniausiai jo gyvenimas baigiasi po vienos ar dviejų dienų. Mes stengiamės priklijuoti skulptūrų drabužius, nes žmonės mėgsta juos nuvilkti, padarome skulptūras sunkias – pavyzdžiui, Vilniuje jos svers apie 150 kg. Stengiamės, kad mūsų menas galėtų išlikti kuo ilgiau. Žiūrėsime, kaip jam seksis Vilniuje. (Šypsosi)
– Jei jau prakalbome apie Vilnių – kada sugalvojote, kuo nustebinsite mūsų sostinės praeivius?
– Galutinė idėja subrendo jau čia atvykus ir pamačius jūsų gražų, jaukų miestą, pilną turistų ir studentų. Nusprendėme sukurti žmones-paukščius, kurie galėtų tapti optimizmo simboliu – net ir neturint rankų, kojų ar akių, viską įmanoma pasiekti.
– Vilniuje gatvės meno apraiškų kol kas nedaug – kuo, jūsų nuomone, miestui svarbus šis menas?
– Žmonėms, kurie gyvena mieste, labai svarbu turėti laisvę meninei saviraiškai. Žinoma, galima nusidažyti savo namą ar užveisti nedidelį sodą šalia namų – tai taip pat saviraiška. Tačiau gatvės menas yra būdas dalintis idėjomis.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Dirbtuvėse |
– Net jei tos idėjos kartais žmones priverčia išsigąsti ir kviestis pagalbos?
Visada atsiras tokių, kurie griebiasi beisbolo lazdų prieš mūsų darbus, tačiau mes kaip kūrėjai pasijuntame laimingi, pamatę vaiką, kuris atsargiai prieina ir šiltai apsikabina mūsų sukurtą skulptūrą.
– Taip, nemažai žmonių skirtinguose pasaulio miestuose negatyviai sureagavo į mūsų kūrinius, tačiau daug daugiau jų mes privertėme šypsotis ir pasijusti laimingais. Sakyčiau, kad daugiau nei pusė miesto gyventojų lieka patenkinti, atradę ar pamatę netikėtą skulptūrą, maždaug trečdalis visų praeivių iš viso nepastebi aplinkos pasikeitimų, nes vaikšto akių neatitraukdami nuo telefono, o tik kokie 10 proc. sunerimsta ir pradeda skųstis įvairioms institucijoms.
Visada atsiras tokių, kurie griebiasi beisbolo lazdų prieš mūsų darbus, tačiau mes kaip kūrėjai pasijuntame laimingi, pamatę vaiką, kuris atsargiai prieina ir šiltai apsikabina mūsų sukurtą skulptūrą. Dėl to ir dirbame – savo kūriniais norime perduoti tik teigiamą energiją.
– Savo skulptūras kuriate iš lipnios juostos – jos visada galima rasti jūsų lagaminuose?
– O taip. (Juokiasi) Kartais tenka namuose palikti keletą drabužių, kad galėtų tilpti daugiau lipnios juostos rulonėlių. Visur vežamės amerikietiškos lipnios juostos, nes vietinė dažniausiai būna labai plona ir prasta. Be šios juostos, naudojame daug kanceliarinių peiliukų, kuriuos dažnai pamirštame kišenėje ar rankinėje ir dėl to oro uostuose turime problemų – tiesa, net kelis kartus juos pavyko nuslėpti nuo apsaugos. (Šypsosi)
– Šia technika ne tik sujudinate pasaulio miestų gyvenimą, bet ir dalijatės su visais norinčiais – vedate kūrybines dirbtuves entuziastams.
– Visas šis skulptūrų kūrimas iš lipnios juostos prasidėjo kaip projektas. Dabar tai jau galima laikyti mūsų meniniu braižu, parašu. Mes galime sakyti kitiems, kad tai – tik mūsų technika ir niekam nevalia jos kopijuoti. Tačiau geriau ja dalintis ir mokyti kitus dirbti su lipnia juosta.
Seminarais mes nesiekiame pasipelnyti, tiesiog norime parodyti, kad visi žmonės – ne tik profesionalūs menininkai – gali kurti savo kūrinius.
Štai pietavome Vilniaus senamiesčio lauko kavinėje ir pro mus praėjo eisena studentų, apsirengusių skirtingų specialybių atstovais. Vienas jų ant galvos buvo užsidėjęs skulptūrą iš lipnios juostos – labai apsidžiaugėme! Vadinasi, menas, kurį mes pradėjome, jau atėjo ir čia. (Šypsosi)
Įvertinti M.Jenkinso ir S.Fernandez gatvės meno kūrinius galima nuo penktadienio, rugsėjo 5 d. Skulptūros praeivių akių laukia ant Šiuolaikinio meno centro stogo.
