– Studijavai Vilniaus dailės akademijoje, o dabar Danijos Karališkojoje vizualiųjų menų akademijoje. Kaip galėtum palyginti šias akademines ir kūrybines aplinkas? Ar abi jos vienodai patogios Tavo projektams?
– Vilniaus dailės akademijoje studijavau monumentaliąją tapybą, o Danijoje šiuo metu – medijų meną. Nors abi institucijos buvo ir yra patogios vystyti man rūpimas idėjas, skirtumą tarp jų pajutau. Pirmiausia, VDA yra labai didelė institucija, turinti ilgametes tradicijas ir aiškią studijų struktūrą: peržiūras, egzaminus, kūryba yra vertinama pažymiais, kurso pažymiai – graduojami. Buvau pripratusi prie tokio pobūdžio vertinimo, lankomumo žymėjimo, kas savaitę vykstančių didžiulių srautinių paskaitų. Tuo metu Danijoje labiau pasitikima studentu, kūryba nėra vertinama balais, o mokslas visiems yra nemokamas.
Tiesa, konkursas studijuoti Danijos akademijoje – žvėriškas. Per metus čia priimama apie 30–35 studentus, tad institucija nėra didelė – šimtas bakalaurų ir dar tiek pat magistrantų. Danijos pavyzdys mane paskatino susimąstyti apie studijų krepšelių praktiką menų mokyklose, mat daugelis jas baigusių studentų turi persikvalifikuoti arba dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus, kur nereikia aukštojo išsilavinimo. Pajutau, kad Vilniuje studentai labiau įsitempę, nerimauja dėl savo ateities, o Danijoje – labiau atsipalaidavę, pasitikintys savimi.
Šiuo metu studijuoju šaunios video meno kūrėjos, profesorės Angelos Melitopoulos, kurse. Kartą ji pasakė, kad pas ją ateina studijuoti visi homoseksualai, imigrantai ir marginalai. Ir tai yra tiesa, nes akademija turi aiškias kvotas, kiek ir kokių studentų turi būti, tarp jų yra ir queer bendruomenė. Tikriausiai tai ir yra mano studijų užsienyje žavesys.
– Kas formavo tave ir tavo skonį, požiūrį į meną dar prieš studijas?
– Kai buvau maža, labai mėgau vartyti šeimos fotografijų albumus. Seneliai pasakodavo, kad dalį mamos vaikystės nuotraukų darė kaimynas Antanas. Tik paaugusi ir pradėjusi lankyti Vienožinskio dailės mokyklą, išdrįsau paklausti, kaip tas kaimynas užfiksavo tokias puikias nuotraukas. Paaiškėjo, kad tas kaimynas buvo Antanas Sutkus. Senelis su juo žaisdavo šachmatais.
Į minėtą Vienožinskio mokyklą įstojau savarankiškai ir net nepranešusi tėvams – vos pabaigus septynias klases su bičiuliais nuėjome į stojamuosius. Ten sutikau įkvepiančių pedagogių, tokių kaip Eglė Gineitytė, Vida Sevrukienė, Eglė Vertelkaitė. Supratau, kad tai, ką mano aplinkoje esantys žmonės nuolatos kartojo, jog į menus nereikėtų žiūrėti rimtai, nes ir į mane, moterį menininkę, niekada nežiūrės rimtai – netiesa.
2012 m. kovo 8 dieną, po klasės vaikinų tradicijos dovanoti klasiokėms gėles, vakare ėjau į pirmosios parodos „Postidėja“ atidarymą ir patyriau rimtą lūžio momentą. Tai buvo puiki moterų paroda, kurios man, kaip svarstančiai studijuoti menus, labai reikėjo. Tai patvirtino, kad bent jau nebūsiu viena. Tiesa, labai ilgai galvojau studijuoti biologiją.
– Gal gali papasakoti apie savo kūrybinių tyrimų lauką ir kaip gimsta tavo projektų temos?
– Šiuo metu tyrinėju draugystės temą. Ieškau medžiagos, skaitau, stebiu aplinką. Tais atradimais spekuliuoju, juos perkonstruoju, taip ir gimsta didesni projektai. Kalbu apie tai su kolegomis ir bičiuliais – tai neatsiejama mano kūrybinės praktikos dalis. Pokalbiai labiausiai mane ir įkvepia.
– Kaip ruošiesi šių metų „JCDecaux premijos“ parodai? Ką joje pristatysi?
– Parodoje pristatysiu performansą pagal mano parašytą scenarijų, pati jį ir atliksiu. Pasakosiu savo tekstą. Šiuo metu galvoju, kad jis turėtų vykti vieną kartą, o parodoje bus eksponuojama jo dokumentacija.
Scenarijuje yra pakankamai daug tikrų faktų iš mano gyvenimo, tačiau objektyvia realybe sunku tikėti, tad kūrinys yra autentiškas tiek, kiek žiūrovai bus linkę juo tikėti. Realybė kūrinyje maišosi su fantazija, nes visi esame linkę iškraipyti faktus metams bėgant, o aš pasakoju istoriją nuo 2012 iki šiandienos. Galbūt kam nors iš auditorijos pavyks atpažinti praeities aplinkybes ir suvesti jungčių žemėlapius.
Kūrinio turinys – laiškas mano draugei, kuri egzistuoja iš tikrųjų, tačiau be priežasties dingo iš mano gyvenimo. Tai skaudus draugystės momentas. Šį kūrinį pradėjau rašyti norėdama išsivaduoti iš detektyvo situacijos ir nusivylusios draugės pozicijos. Rašydama tekstą supratau, kad tai atpažįstama ir universalu, o kūrinys neapsiriboja tik šios situacijos atpasakojimu.
– Tavo kūrinys paliečia labai aktualią žmogiškųjų santykių ir jų puoselėjimo temą, ypač šiandieniniame individualistų amžiuje, kai dėl dažnos migracijos iš vietos į vietą draugystės pasmerktos tapti vienkartinėmis arba greitai susidėvinčiomis. Ką šiuo požiūriu savo kūriniu nori pasakyti apie draugystę kaip socialinį reiškinį?
– Mąstydama apie draugystę šiame kontekste, klausiu savęs, kiek galiu tikėtis iš draugystės ir kaip mes įsipareigojame vieni kitiems, keisdami šalis ar miestus, kuriuose gyvename. Kaip elgtis, kai nebegalime išgyventi bendrų patyrimų, kuriuos draugystėse labai vertinu. Manau, kad dažnai pamirštame, jog puoselėti draugystę yra nelengvas darbas, reikalaujantis laiko, atidumo, noro klausytis ir užmegzti ryšį.
Išvykusi atradau veiksmingą būdą palaikyti ryšį su draugėmis – tai bendravimas apie patirtis, kurias išgyvenome būdamos atskirai. Vis dėlto, negalėjimas būti fiziškai arti labai apsunkina viena kitos supratimą. Man atrodo, kad daug informacijos nuteka jausmus tik verbalizuojant, nematant kūno kalbos ar būnant visai kitame kontekste negu pašnekovė.
Patyriau, kaip ryšys, kuris atrodė labai stiprus, metams bėgant paprasčiausiai išblėso, o mes apie tai net nepasikalbėjome. Kita vertus, tikriausiai tai buvo tas stiprus bendras patyrimas per visą šį laikotarpį, kol draugavome gyvendamos skirtingose šalyse. Šiuo kūriniu noriu klausti apie įsipareigojimus santykiui, kartu svarstydama, kokius visuomenėje priimtinus lūkesčius keliame draugystei.
– Savo darbuose ir akcijose dažnai pasitelki kalbą, tekstą. Kodėl? Ar tai sąmoningas noras atitolti nuo daiktiškosios meno sampratos?
– Man pačiai patogiau ir aiškiau, kai atradimus ar įžvalgas, kuriomis noriu dalintis, galiu papasakoti, o ne paversti daiktais. Man patinka, kad rašant erdvė fantazijai skleistis yra beribė, gali sugalvoti bet ką, tave riboja tik žodžiai ir ribota jų reikšmė. Čia galiu labai atvirai dvejoti. Kūryboje dvejonė man labai svarbi. Juo labiau, kad mane labai įkvepia rašiusios kūrėjos – Audre Lorde, Adrienne Rich, Virginia Woolf, Ursula K.Le Guin, tad norėjau pabandyti rašyti ir pati.
Dar studijuodama dailės akademijoje mąsčiau apie meno kainą, gamybos kaštus ir visus nemalonius klausimus, su kuriais susiduria jauni menininkai, neturintys paramos ar didelių asmeninių finansų, ar net laiko, nes dirba energiją siurbiančius, menkai apmokamus studentiškus darbus ir negali sukurti to, ką iš tiesų norėtų. Iš šių apmąstymų ir gimė mano praktikos – tekstas, performansas, garsas ar video. Dabar užsiimu ir lino raižiniais. Visos jos lengvai reprodukuojamos, jomis nesudėtinga dalintis. Jos sąlyginai pigios, tad sunkmečiui atėjus aš neturiu pasiteisinimo, kad negaliu būti kūrybiška. Turiu pasiteisinimų ieškoti giliau ir tai man padeda išsijudinti arba lengviau priimti faktą, kad dabar nenoriu kurti.
– Konkursui pasiūlytas tavo projektas laviruoja tarp performanso, mono spektaklio ir net stand-up’o. Ar tau atrodo reikalinga ir produktyvu šiandien ieškoti aiškesnių žanrinių ribų ar kategorijų? Ar nejauti įsipareigojimo laikytis kūrybinės logikos, būdingos tam tikrai sričiai?
– Man atrodo, kad žanrų ribos svarbios mokymosi procese, kai gali juos išbandyti. Šiuo metu stengiuosi savęs neapriboti taisyklėmis ir žiūrėti į kūrybinį procesą kūrybiškai.
– Tačiau galbūt kūrinio žanrą apibrėžia jo atlikimo aplinkybės? Juk jei sugalvotum tą patį savo kūrinį perskaityti slemo poezijos vakare, jis būtų vertinamas kitaip.
– Galbūt tai susiję ir su pasitikėjimo savimi bei tikėjimo kūriniu procesais. Suprantu, kad su šiuo tekstu galėjau eiti į slemo vakarą, bet nusprendžiau pasleminti šios parodos kontekste. Galbūt pasieksiu visai kitą auditoriją. Labai mėgstu slemą, bet mačiau šio kūrinio perspektyvą būti ne tik papasakota istorija. Noriu jame paieškoti vizualių taškų. Tikriausiai čia ir prasiskverbia mano išsilavinimas vizualaus meno srityje. Vizualumas gali atsirasti ir kūno kalboje, kuri bus svarbi performanso dalis. Norėčiau, kad kūrinys dar vizualesniu taptų auditorijos vaizduotėje.
– Savo projekte bandai rekonstruoti labai intymų dviejų žmonių ryšį, kuriame taikliai užfiksuotos kasdienybės detalės, su jomis lengva susitapatinti. Kaip tu supranti intymumą ir kaip apibūdintum šiuolaikinio žmogiškojo ryšio klimatą?
– Mano nuomone, intymumas yra toks ryšio momentas, kuris trunka tam tikrą laiką ir įvyksta, kai du ar daugiau žmonių vienas kito akivaizdoje gali nustoti pozuoti, atsipalaiduoja ir renkasi priimti žmones tokius, kokie jie yra. Tai nėra duotybė ar tai, kas egzistuoja savaime. Tikiu, kad net ir būdami vieni žmonės gali išgyventi intymumo akimirkas, bet bent jau aš labiausiai vertinu tas, kuriomis dalinuosi su kitu žmogumi. Gal tai labai atviras pokalbis ant Tauro kalno, o gal ėjimas gatve apsikabinus, poezijos skaitymas drauge, buvimas šalia ištikus sudėtingiems momentams. Nemanau, kad yra vienas intymumo receptas.
Galvoju, kad visi mes alkstame intymumo su kitais ir kitomis. Technologijos to neatstoja ir viliuosi, kad niekada neatstos, nes tai reikštų, kad už technologinį intymumą vienu ar kitu būdu reiktų susimokėti, o patiriamas gyvai – neįkainojamas.
Stengiuosi nepamiršti, kad intymumas nėra romantinė meilė. Jį galima išgyventi su įvairiais žmonėmis, įvairiais momentais, ir tai, kad jį išgyvenai, dar nereiškia, kad jį išgyvensi vėl. Atrodo, kad dažnai saugome save nuo tokio intymumo, nes visuomenėje tai vis dar labai nepatogu, o dažnai ir stigmatizuojama, bet juk dažnai intymumas nieko bendro neturi su seksualumu. Ne visi yra išmokyti tai patirti, to mokomasi visą gyvenimą – kaip prisileisti, kaip prieiti, kaip atsiverti.
– Ne tik šiame, bet ir ankstesniuose savo projektuose apmąstai lytinę tapatybę. Kaip, tavo nuomone, visuomenėje reikėtų atspindėti šias temas, kad būtų ugdomas nuoseklus ir sveikas požiūris į LGBTQIA bendruomenės narius? Kaip prie to gali prisidėti šiuolaikinis menas?
– Šiuolaikinio meno laukas net utopiškai draugiškas seksualinėms mažumoms. Nesunku užsimiršti, kad tai jaukus ir malonus burbulas, kur queer menininkų ar menininkių kūryba nei stebina, nei piktina. Ir kūrinyje, kurį pristatysiu, faktas, jog mano lytinė tapatybė netradicinė, tėra tik detalė didelėje dėlionėje, ir ji net nėra centrinė. Smagu jausti, kad tai, jog esu lesbietė, nebaugina ir nešokiruoja kūrėjų bendruomenės, galiu atsipalaiduoti ir tikėtis pokalbio, kuris aktualus ne man vienai.
Nemanau, kad temas, susijusias su lytiškumo politika ar lytine tapatybe reikėtų būtinai atspindėti tik pozityviai. Yra įvairių istorijų ir nebūtinai visos jos yra teigiamos. Tačiau kita problema yra ta, jog ne visuomenė ir jos dauguma referendumuose turi spręsti, kokį santykį gali turėti suaugę ir vienas kitą gerbiantys žmonės, juolab, kaip šį santykį įteisinti. Politinės lyderystės, nesivaikant reitingų ar populiarumo, turėtų imtis valdžia. Ji turėtų būti suinteresuota išspręsti LGBTQIA bendruomenei rūpimus klausimus, užtikrinti lygiateisiškumą ir neužsimerkti prieš faktą, jog tokios šeimos egzistuoja, kad jos turi būti apsaugotos įstatymo.
Deja, šiuolaikinis menas to užtikrinti negali, o ir edukuoti visuomenę seksualinių mažumų klausimu nėra pagrindinis meno uždavinys. Mes galime kurti tiltus ir jungtis, erdvę pokalbiui, tačiau visuomenės nuomonės formavimas prasideda gerokai anksčiau nei žmonės ateina į šiuolaikinio meno parodas, tai prasideda mokykloje ir šeimoje. Gaila, bet būkime atviri – didelė dalis visuomenės net neturi galimybių atvykti į didmiesčius pamatyti šiuolaikinio meno parodų bei jausti, kad tie kūriniai kalbasi ir su jais.
Ketvirtoji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų rugsėjo 20 d.
„JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be A.Jokšės, šiais metais dalyvauti parodoje buvo atrinkti dar keturi Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Gabrielė Vetkinaitė, Arvydas Umbrasas, Nancie Naive bei menininkų Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio kūrybinis tandemas.
