Šiandien esi tikrai užimtas ir populiarus atlikėjas, pasirodai įvairaus žanro koncertuose, spektakliuose... Nuo ko prasidėjo tavo bendravimas su muzika? Ar kada nors galvojai, jog teks dainuoti operoje?
Manau, kad muzika su visais bendrauja nuo pat gimimo, tik kiekvienas skirtingai leidžiasi į kalbas ir vieni lieka pažįstamais, kiti – geriausiais draugais. Nuo mažens muzika kvaršino man galvą bliuzo garsais, po to atkreipiau dėmesį į roko muziką, taip ir prasidėjo... Tik būdamas 19 metų nusprendžiau imtis muzikos rimtai, nes laiko nebeužteko niekam ir reikėjo arba mesti papildomas veiklas ir hobius, arba mesti darbą. Mečiau darbą.
Operoje niekada negalvojau dainuoti, tada teko padainuoti ir nebegalvoju toliau. Viena patirtis bohemiečių „Užburtoje fleitoje“ man kainavo daug liežuvio raumenų darbo, kalant atmintinai pavienius skiemenis vokiečių kalba, daug prakaito delnuose ir itin plačiai atmerktas baimės akis. Operai reikalingas vokalinis atsidavimas, nuoseklus trenažas ir geri pagrindai, trumpai tariant – žanrinis vienuolynas. Aš žaviuosi opera, bet nepakankamai, kad norėčiau jai atsiduoti. Pažiūriu į veidrodį – na kur ten man į vienuolyną?!? (Juokiasi)
Kokius žanrus esi iki šiol išbandęs?
Ką reiškia išbandęs? Jei cigaretės dūmą įtraukei į burną, bet neįtraukei į plaučius, tai jau pabandei rūkyti? Jei taip, tai visi mes „išbandome“ daug žanrų, dainuodami duše, automobilyje ar šiaip bandydami pamėgdžioti tai, ką išgirdome per radiją. Scenoje man teko dainuoti roką, džiazą, popsą, miuziklus, bliuzą ir jau minėtą operą.
Kuris pasiūlymas ar projektas reikalavo daugiausiai pastangų ir tapo didžiausiu iššūkiu?
Aš stengiuosi, kad visi pasirodymai scenoje man taptų iššūkiu, net jei to iš manęs nereikalauja kiti. Jei užduotis scenoje per daug paprasta ar lengva, visada būtina ieškoti ir kelti sau papildomus uždavinius. Visi teatriniai pastatymai yra iššūkis, nes stengiuosi ne traukti iš „stalčiukų“ jau turimas personažų „paruoštukes“, o susikurti jį vis kitokį, naują.
Bohemiečių „Svynyje Tode“ buvo itin sunku per trumpą laiką pagerinti savo dainavimo kokybę, kad ji bent kiek pasivytų ten dirbusių solistų lygį, be to, tai buvo pirmasis spektaklis su orkestru, o tai tikrai skiriasi nuo dainavimo su daline fonograma. Man tai yra įspūdingiausias spektaklis, kuriame teko dainuoti. Prieš metus Daugpilio teatre teko greituoju būdu, per savaitę, išmokti skaityti rusų kirilicą, nes gavau nemažai prozos rusų kalba, o jos mokykloje nesimokiau. Apskritai, „ištransliuoti“ teisingą ir tikrą emociją scenoje yra iššūkis, su kuriuo tenka susidurti kas kartą.
Tau teko dainuoti Kauno, Klaipėdos muzikiniuose teatruose, ką galėtum papasakoti apie darbo tokiame teatre ypatumus?
Kiekvienas teatras yra vis kitokia šeima, kurioje galioja tam tikri papročiai, tradicijos, taisyklės. Apstu intrigų, įsisenėjusių nuoskaudų, džiaugsmų, meilės, to paties „rock‘n‘roll‘iško“ gyvenimo būdo bei bendrų siekių ir atsidavimo. Visais išvardintais dalykais teatras iš esmės mane žavi, čia žmonės nebijo atrodyti kvailai, nes menininkai yra keistuoliai ir kvailiai „normalios“ visuomenės akyse bet kuriuo atveju. Teatre žmonės yra laisvi VIDUMI, bet nuolat priklausomi nuo nuolatinių pastangų tą laisvę išlaikyti ir jos kitų formų amžino ieškojimo. Teatras – mano naujoji meilė, atimanti didžiąją dalį mano laiko bei pavertusi roko muziką tik meiluže, pas kurią grįžti retai, bet labai aistringai.
Kas sunkiausia lipant į muzikinio teatro sceną?
Man atrodo, kad jei lipti į sceną sunku, tai geriau išvis į ją nelipti. Į muzikinių teatrų sceną lipti kartais tiesiog truputį baisiau nei į koncertinių salių scenas, nes spektaklis reikalauja daugiau savikontrolės, čia neužtenka gerai dainuoti ir atrodyti, čia reikia įtikinamai bei įtaigiai vaidinti ir pageidautina gerai judėti ar minimaliai šokti. Kitaip tariant, muzikiniam teatrui reikalingas visas paketas viename, o tam dar tik semiuosi patirties bei kaskart tobulinu savo silpnąsias vietas ar bandau užpildyti kažkurių pagrindų spragas.
Koks jausmas dainuoti kartu su visiškai kitokio žanro atlikėjais? Ką, tavo manymu, tau tai suteikia?
Jausmas puikus, nes visada gali pasimokyti kažkokių naudingų vokalinių dalykų, gauti patarimų ar konsultacijų. Aš labai vertinu unikalumą, nes tai savyje išgryninti yra tikrai sunku, tad visada įdomu dainuoti su patyrusiais savo žanro profesionalais. Jei klausiate, ar jaučiuosi silpnesnis už klasikinės muzikos atstovus, jei dainuoju su jais, tai taip tikrai nėra, nes aš galiu dainuoti taip, kaip jie negalėtų su tokiu pat užsidegimu, aistra ir įtaiga.
Kokie artimiausi „Soul Stealer“ planai? Kaip į tavo „užklasinę veiklą“ žiūri kiti grupės nariai?
Su „Soul Stealer“ grojame jau beveik 10 metų ir visą šitą laiką mūsų muzika buvo ir yra idėja, kurią mes puoselėjame ir iš kurios pasisemiame kažko, ko negauname kitose scenose. Visi grupės nariai turi „užklasines veiklas“, nes nėra Lietuvoje nei vienos roko grupės, kuri galėtų gyventi tik iš roko muzikos. Štai prieš mėnesi su „Soul Stealer“ nusifilmavome pirmąjį mūsų vaizdo klipą baladei „Won‘t you stay?“ ir dabar ruošiamės koncertui Vilniuje, kuris įvyks gegužės 10 dieną „Tamsta“ klube.
Su kuo tau asocijuojasi bohemiečiai, darbas su jais?
Bohemiečiai man visada asocijuojasi su itin aukšto lygio profesionalais, pradedant scenos darbuotojais, baigiant solistais ar orkestro muzikantais. Tai begalė talentingų ir jau nemažai pasiekusių žmonių, dirbančių kartu – čia aš visada turiu pasitempti bei stengtis nenusileisti bendrai lygio ir kokybės kartelei, o mane tai motyvuoja ir džiugina.
