Vis dėlto, Lukiškių aikštei tapus lakmuso popierėliu, jis sunkiai konstatuoja politinio meno situaciją už aikštės ribų. Susidaro įspūdis, kad pokalbių apie kitus aktualius tokio meno atvejus stokojama, nes Lietuvoje arba iš tikrųjų nėra politinio meno, arba laikais, kai politika gali būti bet kas, visi kūrėjai yra šiek tiek politiški. Tokį įspūdį dažniausiai bandoma paneigti arba sustiprinti į diskusijas ir konferencijas įtraukiant po menininką, kuris paprastai kuria labai pažodinius (čia greičiausiai reikėtų sakyti pavaizdinius) politiką kritikuojančius kūrinius arba tuos, kurie vis dar reflektuoja formaliai nustojusio galioti politinio režimo padarinius bei istorines traumas.
Bandant pagrįsti renginių šiomis temomis pagausėjimą, pirmiausia reikėtų paminėti šiemet Vilniaus knygų mugėje organizuotą vos kiek ilgiau nei pusvalandį trukusią diskusiją „Politika kaip menas?“. Joje tarsi spurtuojant ir neapsisprendžiant, apie ką tikslingiau kalbėti – apie politikos performatyvumą ar meno prieraišumą politikai, diskutavo filosofai Gintautas Mažeikis ir Vytautas Ališauskas bei menininkas Deimantas Narkevičius. Kaip ir būdinga visoms panašiu principu suformuluoto pavadinimo diskusijoms, tikimąsi menotyrinio politinių veiksmų įvertinimo, bet pasislenkama iki politikai įtvirtinti pasitelkiamo meno pavyzdžių.
Štai čia verta paminėti, kad paprastai politinis menas skeliamas į dvi reikšmines grupes: menas, skirtas tam tikros politinės santvarkos idėjoms propaguoti, ir toks, kuris priešinasi dominuojančioms sistemoms. Sakoma, kad pirmojo baigiama atsikratyti, tačiau atrodo, kad dėl to poreikis kurti antrąjį savaime taip pat neatsiranda. Kiek kitokia pozicija šiuo klausimu išryškėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute organizuotoje politologų dienų diskusijoje „Politika ir menas. (Ne) tie patys horizontai?“.
Žurnalisto ir muzikos apžvalgininko Karolio Vyšniausko moderuotoje diskusijoje pakviesti dalyvauti LR Seimo narys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vytautas Juozapaitis, menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė ir iš įvairių medžiagų politikų portretus kurianti Jolita Vaitkutė. Tarp rinkiminės agitacijos, politinių oponentų juodinimo ir kalbėjimo apie kūrybos laisvę laviravusioje diskusijoje prisiminti ne tik politinės partijos ideologiją įtvirtinantys serialai, bet ir keli aktyvistiniai populiariosios kultūros pavyzdžiai: nuo politinę poziciją turinčios rėkti sieninės freskos prie vienos iš Vilniaus užkandinių iki vieno politinio personažo pavertimo klounu viename iš koncertų.
Vis dėlto šių atvejų, kaip ir politikų portretų iš prezervatyvų bei kanapių ar moterų solidarumo eitynėse vežto iš menininkės Eglės Grėbliauskaitės instaliacijos raidžių sudėlioto užrašo #metoo, nesinorėtų priskirti politinio meno pavyzdžiams. Dalį jų galima pavadinti internetinio įdomybių žurnalo BoredPanda estetiką sėkmingai perpratusiais pareiškimais, skirtais ne daugiau nei padidinti mėsainių pardavimus ar susirinkti daugiau feisbuko like’ų. Žinoma, tokių vertės valiutų nevalia nuvertinti. Tą liudija ir tai, kad dalį auditorijos panašūs pareiškimai vienaip ar kitaip paveikia.
Kita vertus, tokį dėmesį generuojantis pažodiškumas, dekoratyvumas ir iliustratyvumas turi mažai ką bendro su alternatyvius žinojimus steigti turinčiu menu. Juk tai, jog pasakai, kad kažkas elgiasi kvailai, protingu nepadaro nei tavęs, nei, tavo nuomone, kvailai besielgiančio.
Tačiau vis dažniau meno sinonimu tampanti bet kokia kūrybiška forma suteikia prerogatyvą save pavadinti menininku, o bet kokia panaudota lengvai atpažįstama politinė nuoroda leidžia prirašyti dar vieną politinio meno kūrėjo epitetą. Tad gana akivaizdu, kad trūksta ne tik bent šį tą keičiančio, politiniais ateities scenarijais spekuliuojančio ar nauja kalba aktualius procesus atliepiančio meno, bet ir šio trūkumo priežasčių ieškančios ir jas įvardijančios diskusijos.
Vis dažniau meno sinonimu tampanti bet kokia kūrybiška forma suteikia prerogatyvą save pavadinti menininku, o bet kokia panaudota lengvai atpažįstama politinė nuoroda leidžia prirašyti dar vieną politinio meno kūrėjo epitetą.
Nors ši tema TSPMI studentams tapo kone tradicine, o prie jos nori sugrįžti beveik kiekviena studentų karta, ji kas kartą apnuogina vis tą pačią nesusikalbėjimo problematiką. Pirmiausia, pernelyg platų probleminį spektrą ir paties meno vertinimo skirtumus. Štai 2013-aisiais tų pačių Politologų dienų proga organizuotoje diskusijoje „Politika ir menas“ sąlyčio bei priešpriešos taškų tarp meno ir politikos ieškoti pakviesti filosofai Vytautas Radžvilas ir Alvydas Jokubaitis. Pastarojo apibendrinimuose nuskambėjo teiginys, jog greičiausiai šiandienio parlamento nesuprantame dėl to, kad 12-toje Nacionalinės dailės galerijos salėje nebematome atpažįstamų Lietuvos pavidalų.
Toks atpažįstamų ir perskaitomų Lietuvos kontūrų ilgesys ne tik NDG konceptualų meną pristatančioje kolekcijos dalyje, bet ir Lukiškių aikštėje ar bet kuriame kitame apie politikas kalbančiame ar jas kritikuojančiame kūrinyje galėtų būti sulyginamas su visuomenės lūkesčiu matyti estetizuotą politiką ar, pavyzdžiui, parlamentinius performansus. Drįsčiau abejoti ne tik tokiu išsakytu šių dviejų disciplinų priežastingumu ar jo reikalingumu, bet ir ne visuomet lygiavertėmis šių sričių istorijos žiniomis. Difuzija tarp šių dviejų disciplinų vyksta, net jei ir nėra aktyviai bei nuosekliai kuriančių politinio meno kūrėjų ar meninius hepeningus organizuojančių politikų. „Užklasinė“ veikla rodo, jog net ir Seimo nariai gana inertiškai tampa rašytojais, o menininkai – visuomenininkais.
Paradoksalu, bet vis labiau politiškomis tampančios kūrybinės sąlygos neprasiskverbia į meninį turinį. Minėta „užklasinė“ visuomenininko veikla vargiai daro įtaką jo meninėms inspiracijoms. Kiek kitaip tai pasireiškia visuomenininkams aktyviai dalyvaujant politinėse ar socialinėse akcijose, mitinguose, diskusijose, kuriose mielai pagrojama ar padainuojama, paskaitomas sukurtas eilėraštis, kartais parodomas performansas. Menas tampa tiesiog dekoratyvia aktyvios pozicijos podukra.
Nenuostabu, kad Lietuvoje labiau linkstama kalbėti nei kurti politinėmis temomis. Juk vis dar gajus, nors ir nustojantis galioti požiūris, kad atviras politinės pozicijos deklaravimas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime gali atbaidyti dalį auditorijos ir sumažinti tariamų draugų, partnerių ar potencialių funduotojų skaičių. Lietuvos menui būdingas apolitiškumas yra ne tik susiformavusios ir jaunų kūrėjų vis perimamos konceptualiosios tradicijos pasekmė, bet ir patogi forma kurti nepriklausomos priklausomybės sąlygomis – kitaip tariant, kurti daugiau mažiau visiems patogų meną, bet būti susisaisčius su tam tikromis institucijomis ar fondais.
Lietuvos menui būdingas apolitiškumas yra ne tik susiformavusios ir jaunų kūrėjų vis perimamos konceptualiosios tradicijos pasekmė, bet ir patogi forma kurti nepriklausomos priklausomybės sąlygomis.
Politiką kritikuojantis menas reikalauja visiškos laisvės ir disonuoja su instituciniais įsipareigojimais bei atskaitomybe. Štai kodėl politiniai instinktai daugumai kultūros lauko atstovų įsijungia ne kuriant ar sprendžiant tokio meno problematiką, bet gvildenant kultūros politikos aktualijas. Tai lyg noras išlaikyti inscenizuotos ir viskuo aprūpintos kūrybinės laisvės status quo. Kai tik nuosėdos pradedamos purtyti, apolitinis kūrybiškumas transformuojasi į kūrybišką politikavimą.
Tai pasikartojo ir neseniai sužinojus apie LRT generalinės direktorės užmojį pakeisti LRT Kultūros kanalo pavadinimą. Sprendimą, žinoma, būtų galima laikyti paprasčiausia marketingine strategija, mat lyg tokia pati dekoratyvi podukra, kultūra šiame kanale atmiešta sporto transliacijomis, religiniu ir tautinėms mažumoms skirtu turiniu, o pavadinimas gali neva klaidinti žiūrovą. Tačiau kur kas labiau gąsdinančiu šį planą pavertė ne tik naujosios vadovės pareiškimas, jog pavadinimas gali atgrasyti dalį auditorijos, nes „kultūra galbūt yra laikoma produktu elitinei, siauresnei auditorijai“, bet ir dalies visuomenininkais virtusių menininkų bipolinis politikavimas.
Imta piktintis, kad užkliuvęs kultūros terminas indikuoja prastą vertybinę naujosios televizijos vadovybės sveikatą, tačiau tuo pat metu pritarta, kad jokio kokybiško kultūrinio turinio ten iš tiesų juk net ir nėra (sic!), kad verčiau jau reikia keisti ne pavadinimą, bet turinį. Tad ar neprimena tai situacijos, kai iš esmės ir vėl reikalingi tik atpažįstami kontūrai, formalus kultūros egzistavimas, bet net nepasivarginama pasidomėti, nei kas toje 12-toje NDG salėje, nei kas tame LRT Kultūros kanale. Įdomu tai, kad ši problema parūpo laikais, kai kas antras sakosi neturintis ir nežiūrintis televizoriaus, bet sėkmingai ekspertuojantis jo turinį.
Įdomu stebėti sąvokos „kultūra“ nuvertėjimą ir turinio nuvertinimą netrukus duris atversiančio MO muziejaus kontekste. Atrodo, kad ne ką mažiau atgrasyti turintis žodis muziejus virto laukiamiausiu metų įvykiu. Visas aplink šią kultūros naujieną sukurtas visuomeninis hype'as verčia jaustis šiek tiek nejaukiai.
Tarsi Vilniuje ir visoje Lietuvoje neegzistuotų nė vienas kitas geras muziejus ar galerija, lyg šiame bus eksponuojami išskirtinai kitokie ir geresni lietuviško meno kūriniai. Kur yra visi tie tūkstančiai žmonių, belaukiančių svarbiausio kultūros įvykio spalį, kai čia pat kas savaitę atidaromos, o per ta pačią televiziją pristatomos vis naujos parodos? Gal LRT Kultūrą taip pat išgelbėtų dirbtinai viešųjų ryšių specialistų sukurtas hype'as? Kita vertus, galbūt kultūra net nėra ir neprivalo būti įdomi visiems be išimties, net ir per visuomeninį transliuotoją?
Gana akivaizdu, kad politinis menas vietą užleidžia į strategines įvaizdžio politikas įvilktiems kultūriniams procesams. Apolitiška apatija šioms temoms buvo galima įsitikinti ir gegužės pradžioje Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Menas valstybėje – valstybė mene“. Valstybės ir meno sampynas pranešėjai čia aptarė chronologiškai – nuo pat viduramžių iki šių dienų ir net utopinės ateities. Tačiau, deja, dviejų dienų renginyje lankytojų buvo ne ką daugiau, nei pačių dalyvių.
Atrodo, kas galėtų būti paprasčiau, nei kurti politinį meną valdžioje esant taip kritikuojamai valdančiajai partijai? Tačiau net jei Lietuvoje tokia situacija yra gana dažna, tai nepadėjo susiklostyti nuosekliai politinio meno tradicijai.
Atrodo, kas galėtų būti paprasčiau, nei kurti politinį meną valdžioje esant taip kritikuojamai valdančiajai partijai? Tačiau net jei Lietuvoje tokia situacija yra gana dažna, tai nepadėjo susiklostyti nuosekliai politinio meno tradicijai.
Bene ryškiausias meno ir politikos santykį kedenęs pavyzdys Lietuvoje vis dar išliko menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų 2005-aisiais organizuota „Pro-testo laboratorija“. Privatizavimo politiką kritikavęs projektas buvo kuriamas kaip daugialypis judėjimas už Vilniaus miesto viešųjų erdvių – „Žalgirio“ baseino, Kultūros ir sporto rūmų bei „Lietuvos“ kino teatro – išsaugojimą.
Simboliška, kad ant šių politinio meno pamatų statoma naujoji meno politika – ankstyvą pavasarį MO ir LRT pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kuria nacionalinis transliuotojas įsipareigojo nuolat informuoti apie vieno svarbiausių Lietuvos muziejų renginius bei iniciatyvas. Kažkada bankas pirko laikraštį, dabar muziejus savotiškai nusipirko radijo ir televizijos dėmesį. Bet gal bent taip dalis muziejaus hype'o prasiskverbs ir į LRT Kultūrą?