Žinoma, būtų sunku paneigti, kad kultūros žiniasklaida veikia kiek kitokiu režimu. Tam įtakos daro ir pats sunkiai apčiuopiamas, beveik visuomet subjektyvus objektas, ir visuomenės požiūris į jį. Tačiau nepaisant šių ir daugelio kitų, ypač su finansais ir paklausa susijusių skirtumų, panašu, kad specifinius darbo principus diktuoja ir kiek laisvesnis pačios žiniasklaidos kaip reiškinio bei jo funkcijų supratimas.
Įprastai žiniasklaidą esame linkę sieti su tos profesijos atstovais ir jų žurnalistine veikla. Jų veiklą – su tam tikrais tikslais ir darbo etika. Tačiau kai žurnalistai kultūros žiniasklaidos ekosistemoje užima kone nykstančią rūšį, o didžiąją dalį kultūros savaitraščių turinio sudaro interpretacinio pobūdžio tekstai, įdomu klausti – ar pats žiniasklaidos terminas šiame kontekste netampa klaidinantis? Kiek žurnalistika šiandien apskritai reikalinga šiai sričiai? Ir kiek svarbu paklusti jos diktuojamiems darbo principams bei profesinėms atsakomybėms, net jei nesi žurnalistas, bet kuri kultūrinės žiniasklaidos turinį, ne tik informuodamas, bet ir formuodamas nuomones?
Stebint bendrą šio lauko situaciją ir klausiant, kodėl akis badantys kultūros žiniasklaidos darbo etikos klausimai į paviršių beveik neiškeliami, galima užčiuopti ne vieną pačios auditorijos žiniasklaidai taikomą išlygą. Egzistuoja ydingas galvojimas, kad kalbėti ir informuoti apie kultūrą privalu kažkaip kūrybingai. O tai tarsi savaime atleidžia nuo objektyvumo. Kita priežastis – per didelis ir nuoširdus pasitikėjimas autoriais bei viešaisiais intelektualais. Mat net jei ir ne visuomet korektiški, jų samprotavimai ir nuomonės dažnai automatiškai priimami kaip patikimi. Galų gale tai, kad turinys ir darbo metodai nesukelia didesnių abejonių, liudija dar paprastesnę tiesą – menką ir neatidų kultūros žiniasklaidos vartojimą, arba nevartojimą visiškai.
Egzistuoja ydingas galvojimas, kad kalbėti ir informuoti apie kultūrą privalu kažkaip kūrybingai. O tai tarsi savaime atleidžia nuo objektyvumo.
Įsitikinti tuo buvo galima pernai vasarą, tuomet dar LRT Kultūros kanale transliuotoje specialioje diskusijoje apie kultūros ir žiniasklaidos santykius. O jei tiksliau, apie tai, kas apskritai yra kultūra ir ar verta šį žodį palikti televizijos kanalo pavadinime. Dauguma diskusijos dalyvių – kultūros lauko profesionalų – purtė galvas bandydami pasakyti bent dvi kanale rodomas kultūros laidas, o tai tik patvirtino formalią ir simbolinę tokios žiniasklaidos reikšmę patiems kultūrininkams (net jei kalba sukosi tik apie televiziją).
Iš ankšto pavadinimo rūbo išsirangęs kanalas naujajame sezone vis dėlto buvo perrengtas neva laisvesniu „Plius“. Tačiau dar paradoksaliau atrodo tai, kad bėgdama nuo žiūrovus tariamai atbaidančio kultūros termino naujoji administracija anonsavo čia rodysianti „dar daugiau kultūros“. Ir nors pilni prieštaravimų, visgi šie LRT veiksmai pasėjo viltį, kad kanalas virs žiūrimesniu, turinys įvairesnsiu, o apie kultūrą bus kalbama skirtingais registrais. Vis dėlto, kol buvo žadama kilstelėti kanalo kokybę, naujųjų laidų rengėjai dar prieš pradėdami darbus šmaikščiai žadėjo „kilstelėti kultūrai sijoną“.
Tokie seksistiniai, rasistiniai, nacionalistiniai ir kitokie su adekvatumu prasilenkiantys pasisakymai kartais pasirodo ir jau nebe pirmą sezoną transliuojamose kultūros apybraižose. Jose dėmesys skiriamas ne tik visuomenėje gerai žinomiems menininkams ar mokslininkams, bet ir kultūros bei mokslo marginalams. Daraktoriams, auros fotografams, piktąsias dvasias iš paveldo objektų išvarantiems kunigams egzorcistams, apie vėžį įveikiančias žmogaus galias, maldas ir savigydą kalbantiems gydytojams ar psichologams, sakantiems, kad kūrybiškumą pažadinančios psichotropinės medžiagos, tokios kaip LSD, „per klaidą buvo priskirtos prie narkotikų“.
Ir galbūt daugybėje tokių išsakomų ir parašomų nuomonių bei recenzijų nebūtų nieko blogo, jei tai neparodytų bendros kultūros žiniasklaidai būdingos ydos – silpno ir formalaus redaktorių darbo. Kalbu ne apie cenzūravimą ar tekstų bei nuomonių sterilizavimą, bet apie atsakomybę kuruoti turinį ir moderuoti nuomones, suabejoti jomis, užginčyti jas ar pakomentuoti, patikrinti faktus, galų gale – neišleisti jų į eterį. Juk būtent redaktorius atsakingas ne tik už autorių atranką, bet ir už tai, kad jų rengiamame turinyje būtų argumentų.
Kalbu ne apie cenzūravimą ar tekstų bei nuomonių sterilizavimą, bet apie atsakomybę kuruoti turinį ir moderuoti nuomones, suabejoti jomis, užginčyti jas ar pakomentuoti, patikrinti faktus, galų gale – neišleisti jų į eterį.
Galbūt būtent čia pritrūksta minėtosios žurnalistinės atsakomybės, net jei redakcija akivaizdžiai nepretenduoja į žurnalistinę aktualijų medžioklę. Tačiau dažnas atsiribojimas nuo spausdinamų ir transliuojamų nuomonių palieka kultūros žiniasklaidą savotiškai savieigai ir auditorijos sąmoningumo monitoringui. Štai kodėl tenka konstatuoti ne tik vidaus, bet ir išorės turinio kontrolės stoką, klausiant, kodėl kito profilio laidose ar projektuose neužtrunkama viešai sukritikuoti to, kuris nesulaiko liežuvio, o į kultūros turinį ne tik kad žiūrima pro pirštus, bet į jį visai nežiūrima?
Didžiulį pažadą suteikęs LRT Plius sezonas, jam įpusėjus patvirtino dar vieną bendrą informavimo apie kultūrą tendenciją. Tai, kad kanalo ašimi turėjusioje tapti informacinėje laidoje „Kultūros diena“ neatsiranda vietos naujienai apie kultūros ministrės atleidimą arba jos siūlomą dešimtmečio kultūros strategiją, o kultūros savaitraščių redaktoriai tik retkarčiais deleguoja autoriams sisteminių kultūros srities problemų temas, liudija bendrą atsiribojimą nuo svarbiausių kultūros politikos klausimų.
Atrodo, kad labiau už siekį tapti viešąjį (kultūrininkų) interesą ginančia ir reikšmingą įtaką kultūros politikai darančia ketvirtąja valdžia, kultūros žiniasklaida nori būti tiesiog kultūros renginių archyvu. Tokia laikysena formuoja morališkai pasenusį ir dekoratyvų kultūros supratimą, apsiribojantį daugiausia asmeninių impresijų arba „pozityviosios informacinės žurnalistikos“ turiniu. Vis dėlto, vengiant suabsoliutinimo, reikia pabrėžti, kad šie argumentai greičiausiai negaliotų kas mėnesį ar dar rečiau leidžiamiems kultūros leidiniams, keliantiems sau kitokius tikslus, nei operatyvumo neišnaudojanti, arba su juo nesusitvarkanti tankiau kuriama žiniasklaida.
Verta paminėti dar vieną kokybės gerinimo pažadą, kurį praėjusių metų viduryje pasėjo kultūrinės spaudos atstovai. Įkurdami Kultūros periodinių leidinių asociaciją, esminius jos tikslus apibrėžė taip – „ginti kultūros periodinių leidinių interesus ir jiems atstovauti, ugdyti kultūrinius visuomenės poreikius, propaguoti profesionaliąją kultūrą; kultūros ir meno analizei bei refleksijai taikyti aukščiausius profesionalumo kriterijus“. Tačiau be pirmojo apie įsteigimo faktą pranešančio spaudos pranešimo, daugiau naujienų, informuojančių apie asociaciją papildžiusius narius ar įgyvendinamus tikslus, nepasirodė. Galop, sekant pačius leidinius, panašu, kad naujai įsteigtu biurokratiniu organu greičiausiai siekiama prižiūrėti paramos ir finansavimo mechanizmus, bet ne kreipti dėmesį į spaudos turinį.
Atrodo, kad labiau už siekį tapti viešąjį (kultūrininkų) interesą ginančia ir reikšmingą įtaką kultūros politikai darančia ketvirtąja valdžia, kultūros žiniasklaida nori būti tiesiog kultūros renginių archyvu.
Kalbėti apie kultūros žurnalistiką, kai Lietuvoje kultūros žurnalistus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, iš tiesų nėra paprasta. Ir čia galvoje reikia turėti tuos, kurie apie kultūros procesus informuoja nuolatos. Ne perpublikuodami spaudos pranešimus, bet rengdami aktualias kultūros procesus analizuojančias publikacijas, interviu ir apžvalgas, bendraudami su valstybinėmis kultūros institucijomis, reaguodami į svarbius tarptautinius reiškinius ir svečių vizitus.
Kalbėjimą šia tema dar labiau apsunkina pasikeitę informacijos vartojimo įpročiai, kai darosi akivaizdu, jog pati visuomenė nori vis mažiau žinių, bet vis daugiau rekomendacijų ir nuomonių, nes susidaryti asmeninę turima vis mažiau laiko. Tačiau galbūt tokiomis aplinkybėmis, kai feisbuko sienos neretai nebesiskiria nuo žiniasklaidos, pastaroji privalo vis labiau iš savęs reikalauti ne tik atsakingumo, bet ir bendros orientacijos, ko nederėtų daryti, kad auditorija tavimi (pasi)tikėtų?
Na, pavyzdžiui, esant savaitraščio ar jo skilties redaktoriumi ir siekiant nepainioti interesų, ko gero, reikėtų praleisti progą girti naująjį muziejų, kuris dar vos prieš dvejus metus išleido tavo knygą, o dar šiandien ją pardavinėja savo knygynėlyje. Ieškoti autorių tarp savo feisbuko draugų greičiausiai taip pat nederėtų dėl to paties pavojaus paversti savo laikraštį feisbuko sienlaikraščiu. O tai, kad didiesiems portalams jau kurį laiką atsisakant anoniminio komentavimo, kultūros leidiniai vis dar leidžia sau publikuoti slapyvardžiu pasirašytus straipsnius, apskritai atrodo mažų mažiausiai keista.
Galbūt šioje pasenusioje, 2004-uosius primenančioje manieroje nebūtų problemos, jei patys leidiniai nemanipuliuotų šiuo žingsniu, siekdami padidinti skaitomumą ir patvirtindami, kad už pagarbą kūrinių autoriams kur kas svarbesni jų kūrybą šmaikščiai kritikuojantys bevardžių autorių tekstai. Tačiau vargu ar be aiškiai save identifikuojančio autoriaus, aktyviai siekiančio ne slėpti, o palaikyti savo tapatybę, toliau galime kalbėti apie kažką daugiau, nei apie tiesiog informacinį performansą.
Šioje vietoje grįžtama prie amžinos diskusijos apie tai, kas turėtų formuoti kultūros žiniasklaidos turinį – ar patys kultūros lauko dalyviai, ar žurnalistai, o gal tiesiau tiesą rėžiantys anonimai, arba algoritmų sugeneruotos feisbuko sienos? Kol bendrą nuomonę šiuo klausimu pasiekti sunku, o gal net ir neįmanoma ar nelabai verta, jis nublanksta prieš tą, kuriame nuolatos pasigendama geros kultūros kritikos. Tačiau jei auditorija jaustų informacijos poreikį, galbūt pavyktų aktyvuoti ir kritikos poveikį.
