 |
| 15min.lt nuotr./Režisierius, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Povilas Gaidys ketvirtadienį minėjo 75-erių sukaktį. |
- Kitąmet minėsite ir dar vieną svarią sukaktį. Sueis 50 metų kaip dirbate Klaipėdos dramos teatre. Kai atsigręžiate atgal – kokie atrodo tie metai?
- Tai gal ir ilgas laikas dirbti vienoje vietoje. Gali būti, kad tai savotiškas rekordas. Sau neatsakiau dar, blogai tai ar gerai. Tačiau gražu, kai šitiek metų dirbama viename kolektyve. Kita vertus, gal ir užsisėdėjau...Niekada nemėgau trankytis, lakstyti. Gal dėl to ir pastatymų svetur, palyginti su kitais režisieriais, ne tiek daug ir turėjau.
Per 50 metų keitėsi teatro žmonės: visą laiką kažkas išeidavo, kažkas ateidavo. Labai daug mano mokinių dirba šioje trupėje. Aš pats daug aktorių priėmiau iš kitų teatrų. Tas kolektyvas ėjo su manim ir kartu per mane. Tai mus ir grūdino, ir lipdė, ir ugdė bendrą teatrinių reikalų suvokimą. Malonu girdėti, kai sako, jog mūsų aktoriai stiprūs. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau tai ilgo triūso darbas.
Visada stengėmės neišbarstyt lengva ranka, neatsisakyt aktorių. Išlaikyti žmogų iki galo.
- Po metų sugrįšite į buvusius namus – 2014-aisiais ketinama užbaigti Klaipėdos dramos teatro rekonstrukciją. Ar tie metai, kai teatras buvo be namų daug atėmė?
- Labai daug. Paskaičiavau, kad tol, kol dirbu teatre, jau buvo 3 teatro rekonstrukcijos. Jos tęsėsi po 8–9 metus. Būtų labai gražu, jei 2014-aisiais atsidarytų. Bet aš abejoju.
Kai paskaičiuoji – apie 20 metų reikia atimti iš teatro gyvenimo. Tai metai, kai teatras galėjo normaliai augti turėdamas normalias darbo sąlygas. Dabartinė situacija veikia kolektyvą ir kūrybinę dvasią – nežinai kur ir kaip repetuoti. Važinėji pirmyn atgal. Žmonės svetimėja, retai susitinka. Anksčiau stengdavomės kartu pabūti, pavakaroti po premjerų. Tai žmones lipdė. Dabar mes Žvejų rūmuose, administracija kažkur kitur. Žmonės pasimetę, nebežino kas kur. Keletas aktorių, kaip Nelė Savičenko, Vytautas Anužis, Monika Vaičiulytė išvyko į Nacionalinį dramos teatrą. Savotiškai žmonės ir neišturėjo šių sąlygų. Bet jie vis tiek išliko mūsų kolektyvo nariais. Jie dar vaidina, domisi mūsų teatru.
- Esate išugdęs ne vieną aktorių kartą Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Ar dar dėstytojaujate?
- Šiuo metu ne tiek ir daug. Dėstau filologijos ir režisūros studentėms. Galbūt kitąmet ar dar vėliau rinksiu naują aktorių kursą.
- Repertuare – nemažai jūsų režisuotų spektaklių. Esate labai produktyvus. Kaip pailsite?
- Nesu nei darboholikas, nei labai produktyvus. Tiesiog nesiblaškau. Kiti režisieriai per sezoną pastato po 4–5 spektaklius. Darausi atsargesnis, išrankesnis. Galbūt ir su amžiumi nebe tokios jėgos. Darausi atsargesnis. Atsirado savotiška baimė nesugadinti veikalo, neprašauti pro šalį.
- Kokia dar liko pjesė, kurią norėtumėte pastatyti?
- Dalį tų, apie kurias svajojau, jau pastačiau. Liko Antonas Čechovas, mano mylimiausias rašytojas. Vis norėjau jo imtis ir vis pabijodavau. Bijau prie jo kūrybos liestis, kad nesugadinčiau. Kartais į Čechovą pažiūrima labai lengvabūdiškai. Pasiima ir kad tik kitaip, kad tik ne taip kaip parašyta, prifantazuojant. Gal ir gražu... Gal ir galima taip su Čechovu elgtis. Nebežinau... Čechovas taip ir liko mano svajonė, kuri taip ir neišsipildys.
- Manote?
- Manau. Na, stačiau jo miniatiūras. Bet ilgų kūrinių neteko.
- Ir pats esate sukūręs vaidmenų spektakliuose. Aktorystės kelias nepaviliojo?
- Truputį teko pavaidinti. Kai pradėjau dirbti Klaipėdoje trupė buvo nedidelė, todėl teko mažesnius vaidmenis kurti ar masinėse scenose pavaidinti. Mačiau, kad tik trukdžiau aktoriams. Ir esu ne aktorius, o režisierius. Tik komandavau visiems.
Esu sukūręs Samuelio Pikviko vadimenį Sigito Račkio spektaklyje „Pikviko klubo užrašai“ pagal Carlesą Dickensą. Kartą teko gelbėti spektaklį. Tai ir viskas. Nors nesakau, kad viskas, gal dar teks (šypsosi).
- Ar labai pasikeitė žiūrovas per tuos metus?
- Keitėsi. Laikas daro savo. Atvažiavęs į Klaipėdą iš karto stojau į konfliktą su žiūrovu. Jis buvo išauklėtas kitokiam repertuarui, kitokioms pjesėms. Aš į teatrą pasižiūrėjau kitaip ir mes iš karto sukonfliktavom. Kai kurių meno spektaklių žiūrovai visai nepriėmė.
Klaipėda buvo gana pilkas, žvejų, pramonininkų, gamybininkų miestas. Čia buvo suvažiavę žmonės iš visos Sovietų Sąjungos ir laikinai apsigyvenę.
Situacija pasikeitė, kai buvo atverti fakultetai, Muzikinis teatras. Jie ugdė publiką, suteikė miestui impulso tobulėti.
- Žiūrovas vis dažniau pripranta prie vadinamosios greitojo maisto kūrybos – lengvų komedijų, kurias pamiršta jau kitą dieną. Koks jūsų požiūris į tokį vartotojiškumą teatre?
- Nieko nepadarysi – žmonės nori pramogų, o menininkams reikia iš šalies užsidirbti. Tai, žinoma, prastas reiškinys. Ir pats stačiau komedijas, bet visą laiką stengiausi, kad nebūtų visiškai lėkšta. Turi rasti, kas aktualu ir artima, o ne vien tik šmėžuojantys apnuoginti užpakaliukai.
