Rugsėjo 3-iąją sukanka 115 metų, kai Dabikinės kaime gimė viena ryškiausių sovietmečio epochos Lietuvos teatro figūrų, režisierius bei aktorius J.Miltinis.
Jo asmenybė, kaip ir repeticijos bei vadovavimas dramos teatrui, yra apaugę mitais ir legendomis.
Iki Antrojo pasaulinio karo studijavęs teatro meną Paryžiuje bei Londone, 1940 metais jis buvo paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“ ir per keturis dešimtmečius šį teatrą provincijoje pavertė viena iš svarbiausių ne tik Lietuvos, bet ir visos tuometinės Sovietų Sąjungos teatro sostine.
Jubiliejaus proga teatro istorikę Š.Trinkūnaitę pakvietėme pasidalinti mintimis apie J.Miltinio fenomeną bei vaidmenį šiandieniniame mūsų teatro gyvenime, ryškiausius režisieriaus darbus bei už legendos širmos besislepiančią prieštaringą, aštrių kampų ir slaptų kambarių pilną asmenybę.
– Kas jums pirmiausia šauna į galvą išgirdus režisieriaus J.Miltinio pavardę? Su kuo asocijuojasi jo asmenybė bei vaizdinys mūsų kultūroje?
– Šiandien J.Miltinis labiausiai asocijuojasi su Panevėžio dramos teatru, ir ne tik todėl, kad šis teatras savo pavadinime oficialiai nešioja jo pavardę. Net ir praėjus trims dešimtmečiams po režisieriaus mirties, šis teatras tebėra J.Miltinio teatras, o jo paveikslas vienokiu ar kitokiu pavidalu neišvengiamai išnyra vos tik pasisukus kalbai apie Panevėžio dramos teatrą. Ir, manau, tai visiškai pelnyta.
J.Miltiniui Panevėžyje pavyko padaryti tai, ko lietuvių teatre iki tol niekam nėra pavykę. Maža to, niekas iki šiol to nesugebėjo ir pakartoti. Žinoma, kalbu apie provincijoje sukurtą teatrą, kurį jis pavertė viena iš teatrinių Lietuvos, taip pat ir tuometinės Sovietų Sąjungos, sostinių.
J.Miltiniui Panevėžyje pavyko padaryti tai, ko lietuvių teatre iki tol niekam nėra pavykę.
Tiesa, kaip J.Miltinis tai padarė – tai jau yra visiškai kita istorija, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina ekstravagantiška, neordinarinė, į jokius rėmus netelpanti nepaprastai įdomi ir spalvinga jo asmenybė.
Artimas režisieriaus bičiulis, dramaturgas Juozas Grušas apie J.Miltinį yra pasakęs: „Tokio balasto kaip žmogus Miltinyje nebuvo. Miltinis buvo puse dievo ir puse žvėries.“ Tai, be jokios abejonės, yra labai taikli metafora ir bene vaizdžiausia asociacija, kuri apibūdina šį kūrėją ir žmogų.
– Sovietmetis tokioms ryškioms personoms kaip J.Miltinis, beje, turėjusiam ir gyvenimo Vakaruose patirtį, nebuvo itin palankus metas. Tačiau jis sugebėjo ne tik išlaikyti savo ekstravagantiškumą, bet ir keturis dešimtmečius kurti bei vadovauti teatrui. Sakykite, kur slypi J.Miltinio paslaptis?
– Išties būsimasis režisierius buvo išėjęs vakarietišką teatro mokyklą, savo laiku bendravo su Vakarų Europos bohema, todėl sovietiniais metais pradžioje buvo mėginimų su juo susidoroti – keletui metų už „blogą vadovavimą teatrui“ jis buvo ištremtas iš Panevėžio dramos teatro. Bet po kelerių metų sugrįžo ir tęsė savo darbus. Šiuo atveju, galima būtų sakyti, kad maištingasis ir bekompromisis J.Miltinis įveikė sistemą.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. J.Miltinis puikiai sugebėjo prisitaikyti, flirtuoti su valdžia ir tai jam leido daryti tai, ką jis darė. Tad, iš vienos pusės, J.Miltinis išties yra maištininkas, leidęs sau daugiau, nei kiti, tačiau iš kitos – už šį maištą jis turėjo ir susimokėti.
Jis buvo gudrus strategas, mokėjęs užpilti valdžiai akis.
Tad jis tikrai nėra joks herojus, kurį šiandien galėtume imti kaip neprisitaikymo prie sistemos pavyzdį. Ne. Jis buvo gudrus strategas, mokėjęs užpilti valdžiai akis ir todėl galėjęs padaryti tai, kas ir šiandien kelia susižavėjimą ir yra laikoma esmine J.Miltinio legendos dalimi.
– Išties, nors mačiusių režisieriaus pastatymus teatre ar jį patį gretos mažėja, tačiau, rodos, jo legenda ir po šiai dienai niekur neišsisklaido. Kaip manote, kas palaiko jos gyvybingumą?
– Jei vienu žodžiu, tai J.Miltinis buvo fenomenas.
Kad ir kaip paradoksaliai šiandien skambėtų, per keturiasdešimt darbo teatre metų, jis yra sukūręs vos keletą spektaklių, kurie neužginčijamai priklauso lietuvių teatro istorijos aukso fondui. Kalbant apie jo režisūrinius darbus, visada vardijami tie patys, ant dviejų rankos pirštų suskaičiuojami spektakliai: A.Milerio „Komivojažieriaus mirtis“, A.Čechovo „Ivanovas“, W.Shakespeare'o „Makbetas“, su tam tikromis išlygomis W.Borcherto „Lauke už durų“, F. Dürrenmatto „Fizikai“, A.Strindbergo „Mirties šokis“.
Šie spektakliai anuomet buvo pribloškiantys ir sukrečiantys savo nuožmiu skvarbumu į žmogaus dvasios gelmę. Vis dėlto, J.Miltinio legendai nebūtų užtekę tų kelių garsių jo spektaklių, kuriuos ir šiandien visi mini kalbėdami apie jo indėlį į Lietuvos teatro istoriją. Reikėjo dar vieno talento – kurti ir režisuoti legendą apie save patį bei savo teatrą. Ir ši J.Miltinio režisūra buvo nepriekaištinga.
J.Miltinis daugelį ir ilgam sugebėjo įtikinti tuo, kad jo teatras yra neliečiama aukščiausios meninės prabos vertybė.
J.Miltinis daugelį ir ilgam sugebėjo įtikinti tuo, kad jo teatras yra neliečiama aukščiausios meninės prabos vertybė. Savo teatrą jis visom jėgom gynė nuo bet kokios kritikos. O jei kas išdrįsdavo juo suabejoti, J.Miltinis tiesiog įtūždavo. Vieni juo besąlygiškai tikėjo, o kiti – bijojo.
Štai ką pats J.Miltinis yra sakęs apie savo kūrybą: „Aš nemanau, kad mūsų respublikoje yra tokių autoritetų, kurie man galėtų pasakyti, jog reikia taip, o ne kitaip.“ Vadinasi, jis buvo šventai įsitikinęs savo teisumu ir tai, ką darė, jo įsitikinimu, buvo a priori gerai.
J.Miltinis buvo karalius savo teatro karalystėje ir niekas neturėjo teisės pasikėsinti į jo sostą. Jis čia atliko ir režisieriaus, ir direktoriaus, ir pedagogo, ir vadybininko, ir viešųjų ryšių specialisto, ir literatūrinės dalies vedėjo, ir daugelį kitų vaidmenų. Tai buvo totali vienvaldystė. Būtent iš čia ir atsirado legenda apie J.Miltinį kaip genialų, intelektualų režisierių. Jis pats tą legendą ir sukūrė ir tai, be jokios abejonės, itin reikšminga jo fenomeno dalis.
– Bet kas neleidžia jo legendai išsisklaidyti ir dabar, praėjus štai jau beveik trims dešimtmečiams nuo jo mirties?
– Šią J.Miltinio legendos aureolę palaiko talentingi ir ištikimi jo mokiniai, kurie ir yra tikrieji jo legendos saugotojai bei puoselėtojai. Režisierius juos sukūrė ne tik kaip aktorius, bet iš dalies ir kaip asmenybes. Juk vaidinti pas J.Miltinį jie pradėjo būdami dar visiškai jauni. Ir J.Miltinis jiems atidavė visą save, beje, kartu būdamas ir neįmanomai žiaurus: savo aktorius jis terorizavo ir tyčiojosi iš jų. Neabejotinai toks pedagoginis metodas šiandien neturėtų jokių šansų išlikti.
Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, jo mokiniai nėra pasakę nė vieno blogo žodžio apie savo mokytoją. Ir niekada neišsižadėjo apaštališko savo atsidavimo ir tikėjimo juo.
J.Miltinis buvo karalius savo teatro karalystėje ir niekas neturėjo teisės pasikėsinti į jo sostą.
Gražiai apie J.Miltinį yra pasakęs aktorius Vaclovas Blėdis: „Kito kelio nebuvo: arba kentėti pas J.Miltinį ir gauti, arba išeiti, išduoti ir užsiimti saviveikla“. J.Miltinis, perfrazuojant J.Grušą, jiems buvo ne pusiau dievas, bet visiškas dievas. Būtent tokį jo paveikslą šiandien ir tebesaugo režisieriaus mokiniai.
Tačiau nereikia bijoti J.Miltinio legendos aureolės išsisklaidymo, nes tai, kas pasirodo be jos, yra ne ką mažiau įspūdinga ir įdomu. Nukritus legendinio režisieriaus įvaizdžiui išnyra prieštaringas, komplikuotas ir sudėtingas žmogus su savo dygiais ir nenugludintais kampais, su savo paryžietišku subtilumu ir kartu stačiokišku, chamišku įžūlumu. Būtent toks J.Miltinis yra dar labiau intriguojantis, nei tas sudievintas personažas iš jo mokinių prisiminimų.
Nukritus legendinio režisieriaus įvaizdžiui išnyra prieštaringas, komplikuotas ir sudėtingas žmogus su savo dygiais ir nenugludintais kampais.
Skaitant „Juozo Miltinio repeticijas“ man užkliuvo viena frazė, puikiai iliustruojanti jo paveikslo prieštaringumą. Vykstant spektaklio „Fizikai“ repeticijai, režisierius kaip visada šneka daug ir sudėtingai, kartais tuščiai ir apie nieką. Galiausiai jis sako: „Labai yra pavojus neskoningai padaryti, o jau menas su blogu skoniu – tai neduok Dieve, degs su visais šventaisiais. (Patyli). Jau geriau į kelnes prišikti.“
Šioje trumpoje citatoje akivaizdžiai iškyla nepaprastai įdomus jo portretas: vienu metu jis gali kalbėti apie gerą skonį, o po akimirkos pats demonstruoja vulgarybę. Tačiau tokie J.Miltinio aštrumai ir nelygumai dar labiau intriguoja jį tyrinėti ir pažinti.
– Kokios Miltinio idėjos, jūsų manymu, įveikė laiko išbandymus ir tebėra aktualios ir šiandien?
– Kalbant apie teatrą, vargu ar J.Miltinis turėjo kažkokią ypatingai originalią idėją ar koncepciją. Taip, jis be galo daug kalbėjo apie teatrą – kartais giliai ir įdomiai, kartais – įmantriai ir tuščiai. Susigaudyti šiose jo idėjose yra tikras kryžiaus žygis.
Viena iš svarbiausių režisieriaus idėjų, kurią jis visa jėga išskleidė didžiuosiuose savo spektakliuose ir prie kurios jis nuolatos sugrįždavo begaliniuose savo monologuose, tai idėja apie meno ir menininko įsipareigojimą dairytis po žmogaus dvasios gelmes, tirti jo sąmonėje slypinčius prieštaravimus. Ši amžina ir visada aktuali problema kaip tik ir buvo jam svarbiausia. Tai, žinoma, yra universali idėja, kuri neleidžia J.Miltiniui nugrimzti į užmarštį.
J.Miltinio teatro stiprybė ir jėga – tai gera literatūra ir geras aktorius.
Kalbant apie tuos spektaklius, kuriais mes ir matuojame režisieriaus talentą, šiandien jie, be abejonės, atrodytų labai paprasti, asketiški ir net santūrūs.
J.Miltinio teatro stiprybė ir jėga – tai gera literatūra ir geras aktorius. Savojo laiko publiką jo spektakliai sukrėtė ne novatoriškais, supermoderniais sprendimais, bet nepaprastai jautriu, geros literatūros atlikimu. Šia prasme jo kūryboje galime kalbėti apie amžiną ir niekada nesenstančią klasiką, kitaip tariant, klasikinį teatrą.
– O ar mūsų teatre šiandien egzistuoja J.Miltinio mokykla?
– J.Miltinio mokykla buvo konkretaus laiko, konkrečios epochos, konkrečios vietos ir konkretaus žmogaus žymė. Jis nesukūrė jokios tradicijos, o jo teatras ir jo mokykla – unikali ir su niekuo nesulyginama Lietuvos teatro istorijos dalis.
Beje, pernai J.Miltinio teatras minėjo savo 80-metį. Paradoksalu, o kartu ir labai dėsninga yra tai, kad nors šio teatro istorijoje J.Miltinis jam vadovavo pusę laiko, tačiau visa jubiliejinė konferencija sukosi būtent apie jo asmenybę.
Jis norėjo būti nepranokstamas, vienintelis toks nepakartojamas ir nepratęsiamas.
Aktorius ir J.Miltinio mokinys Enrikas Kačinskas, paklaustas, kodėl prieš pasitraukdamas iš teatro režisierius nesubrandino savo įpėdinio, atsakė pacituodamas patį J.Miltinį, kuris teigė: „Aš gi savo proto negaliu niekam perduoti.“ Tad galima sakyti, jog jam nerūpėjo jokia tradicija ar mokykla. Jis norėjo būti nepranokstamas, vienintelis toks nepakartojamas ir nepratęsiamas.
– Kokia tuomet yra jo vieta mūsų teatro istorijoje? Ar dabarties režisieriai turi kokį nors santykį su jo kūryba, cituoja J.Miltinį savo darbuose, o gal rungiasi su juo bandydami įveikti?
– J.Miltinis iki šiol egzistuoja kaip nepriklausoma ir visiškai savarankiška sala, į kurią įdomu pažiūrėti iš tolo, apie ją pamąstyti, pasižavėti, bet su kuria niekas neturi reikalo nei galynėtis, nei bandyti pratęsti. J.Miltinis – tai labiau šventenybė, didžiulės pagarbos verta relikvija, kuri lieka nuošaly nuo dabarties teatro gyvenimo.
Kas yra išlikę – tai atsiminimai apie be galo įdomų ir originalų kūrėją bei žmogų, išskirtinę lietuviško teatro figūrą. Todėl norint J.Miltinį labiau priartinti prieš šiandienos, mano manymu, geriausias būdas yra ne ginčytis ir kovoti su jo teatro idėjomis, ne jį adoruoti, bet pasakoti apie jį tikras istorijas. Nes pats J.Miltinis yra pats geriausias ir įdomiausias jo paties spektaklis.
J.Miltinis – tai labiau šventenybė, didžiulės pagarbos verta relikvija, kuri lieka nuošaly nuo dabarties teatro gyvenimo.
Neabejoju, kad jo asmenybė galėtų tapti intriguojančiu personažu filme, romane arba spektaklyje. Beje, teko girdėti, kad J.Miltinio teatro vadovas Aleksandras Špilevojus jau kurį laiką brandina idėją sukurti spektaklį „Atskala“, paremtą tikromis istorijomis apie režisierių ir jo pirmosios kartos aktorius. Jei sėkmingai jam pavyks išrutulioti šią idėją iki finalo, manau, tai bus labai svarbus ir įdomus darbas. Juk tikros istorijos apie J.Miltinį yra ne ką mažiau, o gal net ir dar labiau įspūdingos nei jo legenda.
– Kol laukiame šio spektaklio, ar turėtumėte ką pasiūlyti paskaityti, norintiems daugiau sužinoti apie daugiaplanę J.Miltinio asmenybę?
– Tomas Sakalauskas yra parašęs knygą „Miltinio apologija“, kurios jau pats pavadinimas atskleidžia žurnalisto santykį su šiuo režisieriumi. Nepaisant to, joje galima rasti ir nemažai pasakojimų apie keistą, prieštaringą, kartais visiškai nepakeliamą ir neįmanomą J.Miltinį.
Keista ar ne, tačiau apie šį režisierių nėra parašyta nė vienos teatrologinės monografijos. Mano manymu, tai susiję su tuo, kad šios asmenybės paveikslui atskleisti geriau tiktų ne teatrologinė, bet labiau psichologinė studija, o tokiam darbui, žinoma, pasiryžti gali ne bet kas. Autoriui, kuris imtųsi tokios užduoties, tektų brautis pro daugybę slaptų kambarių ir užkaborių, bandant įminti J.Miltinio paradoksus, prieštaravimus bei paslaptis.
T.Sakalausko knygoje galima rasti ir nemažai pasakojimų apie keistą, prieštaringą, kartais visiškai nepakeliamą ir neįmanomą J.Miltinį.
Žinoma, didžiausia problema šiandien yra ta, kad medžiaga apie režisierių yra ant išsekimo ribos. Juk jo spektakliai nuo mūsų vis labiau tolsta, ir nors yra vienas kitas išlikęs nufilmuotas, tačiau to tikrai yra per maža.
Kita vertus, ir jo mokinių gretos su metais retėja, todėl ir nyksta tiesioginių liudininkų, galinčių apie režisierių papasakoti autentiškus prisiminimus, skaičius. Labai gaila, kad savo laiku niekas nesurinko ir neužrašė J.Miltinio mokinių pasakojimų apie savo mokytoją. Tai, be jokios abejonės, būtų buvusi labai reikšminga dokumentinė medžiaga tolimesniems ir gilesniems J.Miltinio asmenybės tyrinėjimams.
– Kokį teatrą šiandien kurtų pats Miltinis? Kokius kūrinius statytų?
– Nuspėti, kaip J.Miltinis elgtųsi šiandien, kaip mąstytų ir kokį teatrą kurtų – neįmanomai sudėtinga užduotis. Juk jis išties buvo paslaptinga ir nenuspėjama asmenybė.
Jei laikytumėmės režisieriaus legendos logikos, tai galėtume sakyti, kad jis kurtų didžiąja dramaturgijos klasika paremtą intelektualų, gilų, publikos skoniui nepataikaujantį ir išdidžiai gyvenamosios kasdienybės nepaisantį teatrą.
Jis išties buvo paslaptinga ir nenuspėjama asmenybė.
Kita vertus, kaip jau minėjome, J.Miltinis kuo puikiausiai gebėjo prisitaikyti, todėl gali būti, kad lygiagrečiai jis statytų ir tai, ką reikia, kas paklausu ir madinga. Ir tai, žinoma, būtų labai prieštaringa.
Tačiau jis buvo itin ekstravagantiška asmenybė, todėl neabejoju, kad gebėtų nustebinti, pateikti siurprizų ir iškrėstų ne vieną pokštą pasielgdamas taip, kaip niekas iš jo nesitiki.
