Jubiliejaus išvakarėse 15min susisiekus su rašytoju, jis, kaip jam ir įprasta, buvo mažakalbis ir kuklus. Tiesa, skaitytojams perdavė linkėjimų ir pažadėjo išsamesnį interviu duoti tuomet, kai jam sukaks trisdešimt.
Suprasdami šio jubiliejaus reikšmingumą ir iškilmės svarbą Lietuvos istorijai, pakalbinome rašytojo leidėją, leidyklos „Tyto alba“ vadovę Lolitą Varanavičienę, jau beveik tris dešimtmečius bendradarbiaujančią su klasiku.
Pokalbyje leidėja atskleidė tragikomišką jų pažinties istoriją, didžiausiais tiražais išleistų J.Erlicko knygų trejetuką, nesenstančio jo humoro paslaptį, tai, kas slepiasi po sąvoka „Erlicko šeima“, bei kodėl jį vadina „tobulu rašytoju“.
Rašytojas iš Leningrado
– Gal pamenate, kada pirmą kartą susipažinote su J.Erlicko kūryba?
– Tai įvyko praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Tuomet Juozas jau buvo išleidęs keletą humoreskų, pjesių bei eilėraščių knygų, tad jo pavardė literatų bendruomenėje buvo gerai žinoma.
Erlicko tekstai išsiskyrė savo kitoniškumu. Kaip tuomet buvo sakoma, jis rašė „aštriai“, o jo eilėraščiai, paties rašytojo žodžiais tariant, buvo toli gražu „ne apie meškiukus“.
– O kokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis gyvas susitikimas?
– Kaip tik panašiu metu. Tiesa, kaip priklauso Juozui, gan tragikomiškomis aplinkybėmis.
Tuo metu aš dirbau laikraštyje „Komjaunimo tiesa“, redagavau literatūrinį puslapį „Versmė“. Mūsų redakcija buvo įsikūrusi adresu Algirdo 31, Vilniuje. Beje, laikraštis tuomet būdavo publikuojamas dviem kalbomis – lietuvių ir rusų.
Vieną dieną į mano kabinetą užėjo J.Erlickas ir, prisistatęs rašytoju iš Leningrado, rusiškai ėmė siūlyti savo kūrybos.
Pirmame pastato aukšte buvo „Lietuvos pionieriaus“ redakcija. Tuo metu ji buvo tapusi jaunųjų intelektualų buveine, kur rinkdavosi tokie rašytojai kaip Vytautas V.Landsbergis, Romas Daugirdas bei kiti. Taip pat dažnai ateidavo ir J.Erlickas. Aišku, čia vykdavo toli gražu ne pionieriški reikalai. Vienas jų kaip tik ir susijęs su mudviejų pažintimi.
Tuomet aš nebuvau jo mačiusi gyvai, nepažinojau iš veido, tad vyrai sugalvojo iškrėsti pokštą. Vieną dieną į mano kabinetą užėjo J.Erlickas ir, prisistatęs rašytoju iš Leningrado, rusiškai ėmė siūlyti savo kūrybos. Aš, žinoma, patikėjau ir ėmiau kurti planus, kaip galėtume jį versti ir publikuoti spaudoje...
Pamenu, kad pirmi neištvėrė Juozo palydovai ir ėmė garsiai juoktis. Tuo tarpu pats „rašytojas iš Leningrado“ išliko rimtas ir santūrus iki galo.
– Tačiau šis susitikimas, pasirodo, buvo gan pranašiškas ir netrukus, vos įkūrusi leidyklą, su šiuo „rašytoju iš Leningrado“ užmezgėte labai intensyvų bendradarbiavimą, kuris štai jau tęsiasi beveik tris dešimtmečius.
– Leidykla „Tyto alba“ buvo įkurta 1993 metais, o 1996 metais išleidome jo knygą, kuri taip ir vadinasi „Knyga“. Beje, kaip tik už ją Juozas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija ir labai ilgai pats negalėjo patikėti šiuo faktu.
Populiariausia jo knyga yra jau minėta „Knyga“, kurios išleista ir parduota 25 tūkst. egzempliorių.
Tuo metu knygų pristatymo renginiai dar nebuvo įprasti, tačiau mes jo „Knygą“ pristatėme gan konceptualiai: susitikimas vyko garsiojoje kavinėje „Pas Erlicką“, kuri veikė adresu Maironio g. 1.
Daugelio susirinkusių atmintyje šis pristatymas iki šiol išlikęs kaip nuotaikingas ir žavus įvykis. Pamenu, kad renginyje būta be galo daug juoko ir šurmulio, o susirinkusieji buvo vaišinami raugintais agurkais, kuriuos pjaustė amžinas Juozo bičiulis, poetas Antanas A.Jonynas.
Erlickas ir bestseleriai
– Gal galite šiek tiek praskleisti leidybos užkulisius. Kiek Erlicko knygų esate išleidę per šiuos dešimtmečius? Kurios jų yra populiariausios?
– Per tuos metus esame išleidę keturiolika Juozo knygų. Kai kurios jų buvo leidžiamos vos ne pamečiui ir tai tik parodo, kokiu intensyvumu Juozas dirbo daugelį metų.
Populiariausia jo knyga yra jau minėta „Knyga“, kurios išleista ir parduota 25 tūkst. egzempliorių: ji sulaukė daugiau nei dešimties tiražų ir šiandien tebėra visiška retenybė. Kuo ji taip sužavėjo publiką? Tai buvo Erlickas, kurį dabar ir pažįstame – paradoksalus, kandus, sumaniai ir išmaniai žaidžiantis kalba bei kasdienėmis mūsų gyvenimo realijomis.
Visą Juozo bibliografiją sudaro 25 knygos, kurių bendras tiražas siekia 150 tūkst. egzempliorių.
Taip pat tarp populiariausių yra jo knyga „Bajorų“, pasirodžiusi 2007 metais bei „History of Lithuania“, išleista 2000 metais. Abiejų šių knygų išleista po 15 tūkst. egzempliorių.
Na, o visą Juozo bibliografiją sudaro 25 knygos, kurių bendras tiražas siekia 150 tūkst. egzempliorių.
– Kuri iš knygų jums pačiai, kaip leidėjai, yra palikusi smagiausius prisiminimus?
– Sunku pasakyti. Kiekvieną jo knygą lydi linksmi nutikimai, pokalbiai ir istorijos. Kaip, beje, ir knygų pavadinimai – ko vien verti tokie pavadinimai kaip „Mano meilė stikliniais kaliošais“, „Ateinu su šaukštu“, „Išeinu iš krašto“, „Kalendorius“, „Pranašystės“.
Tačiau turbūt labiausiai įsiminė 2000-aisiais pasirodžiusi knyga „History of Lithuania“, kurios pavadinimas savo reikšmingumu iki šiol nėra pralenktas.
Knygą pirko užsieniečiai, tikėdamiesi joje rasti tikrą Lietuvos istoriją. Kadangi knyga išties yra stora, ji sudaro solidžios monografijos įspūdį.
Beje, tada tikrai buvo nemažai žmonių, kurie manė, kad tai yra pirmoji Lietuvos istorija, parašyta anglų kalba. Ne kartą nutiko ir taip, kad knygą pirko užsieniečiai, tikėdamiesi joje rasti tikrą Lietuvos istoriją. Kadangi knyga išties yra stora, ji sudaro solidžios monografijos įspūdį – tad painiavos ir komiškų situaciją čia išties netrūko.
Nepamirštama ši knyga ir tuo, kad jos pagrindu surengėme ir pirmąją mokslinę konferenciją, skirtą J.Erlicko asmeniui ir kūrybai. Didžiulis renginys tuomet vyko dabar jau nebeegzistuojančiame „Muzikiniame angare“, kuris buvo įsikūręs prie pat mūsų leidyklos Jasinskio gatvėje. Šioje konferencijoje dalyvavo istorikai, politikai, rašytojai. Solidų pranešimą apie J.Erlicko įtaką Lietuvos istorijai labai rimtu veidu skaitė istorikas Alfredas Bumblauskas.
Juozas ir jo barai
– Kažkada J.Erlicką esate įvardijusi „tobulu rašytoju“. Ką turėjote galvoje tai sakydama?
– Mūsų bendradarbiavimo dešimtmečiais susiklostė savotiškas ritualas: po vasaros J.Erlickas grįžta į Vilnių iš Zarasų, kur leidžia dienas šokinėdamas į ežerą ir rašydamas, ir leidyklai pateikia naują rankraštį. Tai visada būna preciziškai sutvarkytas tekstas ir mums belieka iškart jį imti maketuoti. Šitaip, pakeitę nebent vieną ar du kablelius, tradiciškai, knygą išleidžiame Kalėdoms ir tokiu būdu su Juozo knyga žengiame į naujus metus, naują ir šviesų rytojų. Tad kaip jo nepavadinsi „tobulu“?
Juozo nepastumsi – jis žino savo vertę ir visada turi tvirtą savo nuomonę.
Beje, Erlickui svarbu ne tik knygos tekstas ar pavadinimas, bet ir viršelis, formatas, dizainas. Daug laiko esame praleidę diskutuodami apie tai, kokia turėtų būti jo knyga. Ir tai, neabejotinai, taip pat yra neatsiejama jo kūrybos dalis.
Tačiau svarbiausia paminėti tai, kad Juozo nepastumsi – jis žino savo vertę ir visada turi tvirtą savo nuomonę.
– J.Erlickas garsus ir savo „užklasine“ veikla ir dabar net sunku pasakyti, kuri jo dalis yra svarbesnė. Juk šiandien jo veikla neužsibaigia vienu baru.
– Be abejo, svarbia jo kūrybos dalimi tebėra reguliariai pasirodantys tekstai viename iš dienraščių. Jo šmaikščios įžvalgos, ironiški esė apie mūsų kasdienybę bei politines realijas į šią tikrovę leidžia žvelgti su šypsena ir ironija. Jo tekstai ir išrankų skaitytoją dažnai stebina savo gyliu, išmone bei įžvalga.
Kita veikla – tai muzika. Dainuoti Juozas pradėjo paskutiniais ano tūkstantmečio metais, bet jo koncertinė veikla įsisiūbavo naujajame tūkstantmetyje. Tuomet jis pasirašė sutartį su Vilniaus „Mažuoju teatru“. Čia reguliariai būdavo rengiamos jo programos, kurios panašėjo į atskirą žanrą – erlickišką teatrą. Visi šie pasirodymai buvo anšlaginiai, o tai galima paaiškinti nebent tuo, kad kiekvieną koncertą jis rengė lyg jis būtų vienintelis.
Šiandien Erlicką galima išgirsti dainuojantį tiek jūsų namuose, tiek vonioje ar automobilyje.
Iki šiol Juozas yra išleidęs dvi autorinių dainų kasetes ir penkis kompaktinius diskus, tad šiandien jį galima išgirsti dainuojantį tiek jūsų namuose, tiek vonioje ar automobilyje.
Na, o jei išeisime už Vilniaus ribų, tai kiaurus metus su koncertinėmis programomis Juozas važinėja po Lietuvą. Vasarą, žinoma, jis sutraukia pilnas koncertines sales Palangoje bei Nidoje. Tačiau rudenį, žiemą ir pavasarį jis su džiaugsmu važiuoja ir į atokiausius miestelius, kur yra bent minimalios koncertinės salės. Ir ten susirenka visas miestelis – nuo jaunimo iki senimo. Tad koncertinė jo veikla ne ką mažiau reikšminga ir svarbi, nei literatūrinė kūryba.
Beje, retas žino, kad Juozas yra ir dailininkas – eilėraščių rinkinys „Aš moku augti“ yra iliustruotas paties Erlicko piešiniais.
– O kur dar jo sportiniai pasiekimai...
– Taip. Daugybę metų, vos nutirpus sniegui, Zarasuose Juozas šokinėja nuo bokšto į ežerą. Pradžioje tai darė vien savo malonumui, vėliau tapo profesionalu ir net savo talentą demonstravo televizijoje. Kiek žinau, šios veiklos jis nėra apleidęs iki šiol ir toliau tobulėja.
Juozas yra žadėjęs šokti baletą bei parašyti romaną „Vargdieniai“, kurio pagrindiniu herojumi būtų Marijonas Mikutavičius. Kol kas šie pažada nėra išpildyti, bet su juo niekada negali būti tikras, ar tai nenutiks ateityje.
Kam priklauso „Pas Juozapą“
– Kaip įvardytumėte Juozo Erlicko fenomeną?
– Jis yra nepralenkiamas ir nepakartojamas. Juk ne kiekvienas rašytojas Lietuvoje gali pasigirti savo vardo kavine, kuri ilgus metus buvo vienu iš Vilniaus traukos taškų. Taip pat daug kas iki šiol klausinėja, ar prekybos centras „Pas Juozapą“ priklauso Erlickui. Pats rašytojas ne kartą viešai yra tai patvirtinęs.
Jis taip pat ne kartą jis yra teigęs, kad sutiktų būti Lietuvos prezidentu – jei tik to reiktų. Tai subtiliai ir nedviprasmiškai parodo jo taurumą ir pasiaukojimą vardan Lietuvos.
Jis ne kartą yra teigęs, kad sutiktų būti Lietuvos prezidentu – jei tik to reiktų.
Išties, Juozas – dalykas rimtas. Būdamas grynakrauju žemaičiu, jis saugo savo asmeninę erdvę, todėl išgauti iš jo kažkokių prisipažinimų, atsivėrimų – yra nepaprasta užduotis. Jis taip pat sunkiai įkandamas riešutėlis žurnalistams, mat dažnai atsisako duoti interviu arba, jei jau sutinka, į klausimus atsakinėja taip, kad nėra ką įrašyti – pavyzdžiui, parodo pirštu kokį daiktą ar žmogų ir pasako, kad į šį klausimą tegu atsako anas...
Beje, Juozas yra aistringas knygų skaitytojas ir be galo intelektualus žmogus. Taip tik atrodo, kad jis „durnių volioja“ ir „niekus kalba“. Išties su juo visada smagu pasikalbėti apie knygų naujienas ir literatūros lauką – apie tai jis visada turi tvirtą nuomonę ir gerą išmanymą. Tad visi jo juokai – tai kaukė, po kuria slepiasi intelektualus ir subtilus, literatūrą išmanantis ir ją mylintis žmogus.
– Galite papasakoti kokią smagią istoriją, kuri nutiko su Erlicku jūsų bendradarbiavimo metais?
– Tai istorija iš „Knygos“ pristatymo renginio, kuris, kaip minėjau, vyko dar aname tūkstantmetyje kavinėje „Pas Erlicką“. Tuomet egzistavo tokia žmonių kategorija: kasdien juos galima būdavo sutikti įvairiuose renginiuose – knygų pristatymuose ar parodų atidarymuose, kur būdavo vaišinama vynu ar užkandžiais. Jie neturėjo supratimo, į kokį renginį pateko, tačiau skonio receptorius buvo labai gerai išvystę.
Sąvoka „Erlicko šeima“ išliko ir tebeegzistuoja iki šių dienų ir juo įvardijami žmonės, kurie lankosi renginiuose, patys nesuprasdami, ką čia veikia.
Tas pats nutiko ir Juozo knygos pristatymo renginyje. Pamenu, kad žmonių susidarė nemenkas būrelis ir mes Juozo paklausėme, ar jis pažįsta tuos asmenis. Į tai Erlickas atsakė labai erlickiškai: „Tai yra mano šeima.“ Žurnalistai šią naujieną priėmė rimtai ir ėmė kalbinti tuos žmones prašydami komentarų apie Erlicko gyvenimo užkulisius.
Tiesa išaiškėjo labai greitai, vos tik tie žmonės atsiribojo nuo giminystės su Erlicku. Tačiau sąvoka „Erlicko šeima“ išliko ir tebeegzistuoja iki šių dienų ir juo įvardijami žmonės, kurie lankosi renginiuose, patys nesuprasdami, ką čia veikia.
Belieka pridurti, kad tikroji Juozo šeima neturi nieko bendra su šia.
Kas skaito ir kas bijo Erlicko?
– O kas ir koks yra J.Erlicko skaitytojas?
– Čia tikrai nėra vidurio kelio, todėl abejingų J.Erlickui paprasčiausiai nebūna. Yra gausybė jo fanų ir tai geriausiai liudija jo knygų tiražai, iki šiol tebelūžtančios koncertų salės. Šiems gerbėjams Juozas tebėra pranašas, sugebanti juokauti rimtu veidu ir žaviai improvizuojantis savo išmintimi ir įžvalgomis.
Taip pat yra dalis žmonių, kuriems Juozo kūryba tėra dėmesio nevertos „girtuoklio sapalionės“, niekaip netelpančios į jų supratimą apie tai, kokia yra ar turėtų būti literatūra.
Čia tikrai nėra vidurio kelio, todėl abejingų J.Erlickui paprasčiausiai nebūna.
Žinoma, kiekvienas turi teisę į savo nuomonę ir skonį, tačiau, mano galva, be Juozo kūrybos mūsų literatūros laukas būtų gerokai skurdesnis.
– Beje, antrajai kategorijai galima būtų priskirti ir literatūros kritikus, kurie labai nuosekliai apeina J.Erlicko kūrybą. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Man tai yra didžiulė paslaptis. Po „Knygos“ pasirodymo Juozo kūryba kritikams tartum nustojo egzistuoti. Beveik per tris dešimtmečius nepamenu nė vienos recenzijos.
Maža to, jo knygos niekada neįtraukiamos nei į penketukus, nei kitus konkursus. Susidaro įspūdis, kad kritikams Juozo išvis gal nėra arba jo kūryba gyvena tam tikrame vakuume.
Gal tai susiję su jo, kaip „gyvojo klasiko“, statusu?
Susidaro įspūdis, kad kritikams Juozo išvis gal nėra arba jo kūryba gyvena tam tikrame vakuume.
Tiesa, noriu pastebėti, kad, nepaisant Juozui kabinamos „humoro karaliaus“ etiketės, jis yra nepralenkiamas lyrikas, kurio poezija, ypač eilėraščiai vaikams, yra virtę vadovėliniais tekstais bei dainomis. Šie kūriniai yra sklidini nepaprasto skaidrumo ir išminties ir jais galima tik žavėtis.
Deja, net ir šie tekstai literatūros kritikų bei apžvalgininkų yra nepastebimi. Bet nepaisant to, jie tartum savaime virsta klasikiniais kūriniais ir yra įtraukti į mokyklos programas.
Tad tenka pripažinti, kad ir šiuo atveju Erlickas yra išskirtinė ir visiškai netipinė asmenybė mūsų literatūros padangėje, o gal dirvonuose.
Humoras, kuris nesensta?
– Gal tai susiję su tuo, kad savo kūryboje J.Erlickas dažniausiai remiasi realijomis, kurios labai sparčiai kinta. Ar nėra taip, kad jo humoras labai trumpalaikis ir greitai sensta?
– Išties, kai kurios jo kūrinių realijos, kurias savo kūriniuose aprašo Juozas, šiandien yra nebesvarbios ir jaunajai kartai nesuprantamos. Tarkime, referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą arba gausybė tekstų apie muitininkus – visa tai yra tapę praeitimi. Taip pat jau užaugusi karta, kuriai dalis anuomet mums labai reikšmingų įvykių yra savaime suprantami: jie neišmano to meto kontekstų bei visuomenėje vyravusių nuotaikų, todėl „nepagauna“ ir subtilios to laikotarpio emocijos.
Tačiau kaip tik čia atsiranda kitas J.Erlicko kūrybos perskaitymo lygmuo. Jo tekstuose galima atrasti užkoduota tai, kokie mes buvome, kuo gyvenome, ką galvojome, dėl ko jaudinomės anuo metu. Tai savotiškas prabėgusio laiko rentgenas pagal Erlicką, kuriame atsiskleidžia mūsų kultūrinio, politinio, visuomeninio ir kasdienio gyvenimo realijos.
Jo tekstuose galima atrasti užkoduota tai, kokie mes buvome, kuo gyvenome, ką galvojome, dėl ko jaudinomės anuo metu.
Arba metraščiai, parašyti šmaikščia kalba, kuriuose sunku atskirti literatūrines paraboles nuo realių įvykių.
Tačiau svarbu štai kas: šiuose tekstuose, net ir po dešimtmečių, neišnyksta paties Juozo literatūrinis talentas – jo kalbos išmonė, paradoksai sumanūs žaidimai citatomis, personažų kūrimas pasinaudojant realiais asmenimis. Visa tai lieka aktualu, intriguoja ir verčia šypsotis.
– Tačiau ar tikrai J.Erlicko humoras vis dar juokingas?
– Kaip jau minėjau, yra žmonių, taip pat ir tarp jaunimo, kurie priima Erlicko humorą ir jį vertina. Jiems jis buvo ir yra juokingas. Juokingas, nes suprantamas. Tačiau yra ir tokių, kuriems jis yra svetimas. Pasakyti, kurių šiandien yra daugiau, negalėčiau – čia jau reikėtų daryti atskirą sociologinį tyrimą.
Jis paradoksaliai sugeba pateikti skaudžią realiją juoko forma ir būtent čia slypi jo stiprybė.
Vis dėlto, galiu tik pabrėžti, kad jo kūryba yra svarbi ir skaitoma. Erlicko juokas – toli gražu nėra juokas apie paviršinius dalykus. Jis paradoksaliai sugeba pateikti skaudžią realiją juoko forma ir būtent čia slypi jo stiprybė. Šia prasme nieko panašaus į Juozą ir jo humorą Lietuvoje mes ir neturime.
– Rašytojo jubiliejaus proga gal galėtumėte atskleisti leidybinius planus? Gal kompiuteryje turite naują jo knygos rankraštį?
– Kelerius metus buvo kūrybinė pauzė, tačiau dabar mes jau kalbame apie būsimą knygą ir aš tikiu, kad tradiciškai Kalėdoms savo skaitytojus jis pradžiugins nauja knyga. Dabartinis šios knygos pavadinimas yra „Ruso gyvenimas ir mirtis“. Nežinau, gal po vasaros pavadinimas ir pasikeis, tačiau dabar laukiame būtent tokio pavadinimo rankraščio.
