Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jūratė Čerškutė: Apie dvarų atkūrimą, deadline’o palaimą ir norą skaityti sau

„Neišsiųsti CV“ – lengvi klausimai kebliems žmonėms. Jų pirmtakas – atminimų knygelės ar anketų sąsiuviniai, kuriuos mokykloje užpildyti prašydavo tavo bendraklasės. Tiesmuki klausimai taip pat yra tarsi lakoniški CV punktai, tik dėl savo nepatogių atsakymų niekada nebūtų išsiųsti. Toks psichologinis Lietuvos asmenybių archyvas sudarytas pasitelkiant 20 bendrų ir 3 asmeninius klausimus.
Jūratė Čerškutė
Jūratė Čerškutė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Kviečiame susipažinti:

  1. Pirmas prisiminimas. Sėdžiu ant palangės, iš šviesos srauto ir spindėjimo spėju, kad žiema, šviečia saulė ir sninga.

  2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Bučiuotis.

  3. Gražiausias keiksmažodis. Tas ir tie, kuriuos vaikystėje, iškrėtus eilinę išdaigą, sakydavo močiutė ir senelis.

  4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Būtų geriausia, jei žmonės kuo mažiau apibūdintų žmones, tai padėtų išvengti daugybės nereikalingų nesklandumų.

  5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Su Ričardu Gaveliu.

  6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Visuose skaitytuose yra ko nors atpažįstamo, bet tokio(s), kuriame regėčiau daug savęs – jo(s) dar neperskaičiau.

  7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Luca Guadagnino „I am Love“.

  8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Ko man kaip lietuvių literatūros procesų stebėtojai trūksta lietuvių literatūroje esu jau ne kartą išsakiusi viešai, tai nebesikartosiu. Asmeniškai man visiškai nieko netrūksta, visko net per daug. Visai norėčiau visų kūrinių pauzės. Kad visi pailsėtume. Nuo tos kūrybos, kurios pertekliaus akivaizdoje jos net nebėra kam vartoti.

  9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau. Būtų galima pavydėti daugybės dalykų (ypač nuoširdžiai tą galėčiau sufokusuoti į literatūros teorijų lauką), bet kokia nauda? Dar vienas nereikalingas ir blaškantis judesys.

  10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Bill Evans koncertas. Arba „The Tiger Lillies“ albumas „Hamlet“, bent jau daina „Release Me“.

  11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Dvarus ir jų kultūrą Lietuvoje.

  12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Namai. Ir Varšuva naktį. Ypač pro lėktuvo langą.

  13. Mano nosis pakvaišta, kai... užuodžiu miestui būdingą šilumos ir vasaros kvapą; gerai, netikėtai, originaliai iš mėgstamų natų sudėtą parfumerinę kompoziciją; gerą bažnytinį smilkalą.

  14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... buvau pirmąkart pasimylėjusi.

  15. Klausimas, kurio visada vengiu. Jums labiausiai patinkanti knyga?

  16. Nė už ką negalėčiau... pasakyti, kad kažko nė už ką negalėčiau. Niekada nesakyk niekada, nes žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

  17. Jaučiuosi nuoga be... kvepalų ant kaklo odos, žiedų ant kairiojo bevardžio ir teksto deadline.

  18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Nesinervink“ – tai sunervina labiau už bet ką ir viską.

  19. Lietuvoje baisiai pasigendu... kontekstinių dalykų ir reiškinių suvokimo platybių. Daugiau ant literatūros pasaulinės bangos esančių knygų vertimų. O iš daiktiškųjų objektų – gerų frytkių ir thai maisto kioskų, geros užsienio spaudos ir nišinių žurnalų vietos, kurioje būtų galima įsigyti beveik viską – ne tik „Kinfolk“, bet ir „Vestoj“.

  20. Katarsis – tai... kai rašai tekstą kelias dienas nuo paryčių ir galiausiai jį perrašinėdama bei taisydama suvoki, kad viskas jau vietoje, viskas pasakyta, viskas kaip turi būti. Taigi, baigta, siunčiu. Va, paspaudus „send“ ir yra katarsio viršūnė, po kurios galvoji – tai kas toliau? Koks kitas dedlainėlis? Ir taip imi auginti dar vieną katarsį.

    Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Čerškutė
    Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Čerškutė

Ar būnant kritike vis dar įmanoma kone paaugliškai beatodairiškai iš pirmo žvilgsnio įsimylėti tekstą?

– Cha, na ir klausimas! Paaugliškai beatodairiškai ir dar iš pirmo žvilgsnio – tai jau kur ten, vargiai. Bet džiugesio vis dar būna, ir gerumas ištinka, mėgavimasis kapitaliai parašytu sakiniu, skoningu siužeto posūkiu, džiaugsmas už rašytoją, o labai retais sykiais – džiaugsmas ir už visą lietuvių literatūrą. Bet su metais, faktas – džiugesio vis mažiau, nes viskas jau kažkur matyta, skaityta, nuostabos balionėlis bliūkšta ir traukiasi. Knygų skaitymas tapęs kasdien dirbamu darbu, kai tekste viską analizuoju, dėlioju pastabas ir komentarus, išsyk galvoju apie būsimą apžvalgą ar recenziją. Taigi, skaitydama atlieku mažiausiai tris veiksmus išsyk. O vis dažniau norisi tik vieno – paprasčiausiai tik skaityti. Sau.

– Kada kritika tampa ne naudinga, o žalinga?

– Kai kritika tampa savitiksle. Kai kritikas / kritikė demonstruoja savo išmanymą, apsiskaitymą ir žodyną, bet vargiai analizuoja kritikos objektu tapusį kūrinį. Kai triuškina netriuškinamą arba spardo gulintį. Kai skiria kritiką tiems, kurie jos net neverti, arba niekada nepajėgs jos suvokti, išgirsti, įsiklausyti ir, žinoma, pasitaisyti, t.y., pradėti rašyti geriau ir talentingiau.

– Doktorantūros studijos – labiau „dėl savęs“ ar svarbus indėlis humanitarinių mokslų kultūros palaikymui?

– Manau, kiekvienas doktorantūros studijas baigęs pasakotų autentišką ir asmenišką istoriją, todėl, kad tai ne tik trečioji studijų pakopa, bet ilgas ir lėtas kito – pasirinkto autoriaus ir jo kūrybos – ir sykiu savęs pažinimo procesas. Turiu prisipažinti, kad pirmieji doktorantūros metai nebuvo „rožėmis kloti“, nes staiga likau viena su savo tyrimu, nebeturėjau kursiokų, su kuriais gali guostis per pertraukas tarp paskaitų ar drauge mokytis egzaminams.

Turi save ir kitus įtikinti, kad skaitymas – darbas, ir nuo šiol tu jį dirbsi nuo ryto iki vakaro. Man viskas palengvėjo, tiksliau – susidėliojo, labai aiškiai suvokus, kad pirmiausia tai yra laikas man, savęs auginimas, savųjų žinių kaupimas ir kad šitas tyrimas, kurį atlieku, jis pirmiausia yra labai svarbus ir reikalingas man, o ne humanitariniams mokslams. (Gal daugelis doktorantų dėl šio didingo užmojo taip dažnai ir perdega, neatlaiko savojo cecho ir vidinio spaudimo „atlikti originalų ir dar nebūtą“ tyrimą?) O paskui, žiūrėk, paaiškėja, kad tai svarbu dar ir kitam, ir anam, galiausiai, gal net ir kultūros / literatūros laukui. Nemėgstu to didingo patoso „indėlis į mokslo kultūrą“ ir t.t. Tai spazmuoja, ir mane asmeniškai blokuoja.

Geriau neturėti grand tikslų, bet nuosekliai dirbti savo darbą, tada mažiau nusivilsi, būsi laimingesnis ir neišvengiamai daugiau padarysi ir pasieksi. (Jetau, koks didaktiškas skambėjimas!) Bet paprastai tariant, aš disertacijos rašymo penkmetį priėmiau kaip didžiulę mokymosi dovaną, leidusią sužinoti ir išmokti begalės naujų dalykų. Naiviai viliuosi, kad kažkas iš to nubyrėjo ir dar nubyrės visuomenei, kultūrai, ir ne tik mokslo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?