Nors darbų sezonas teatre baigiasi, vasara ilgomis atostogomis lepinti nežada. Neilgai trukus prasidės tarptautinio garso miuziklo „Rent“ repeticijos, kuriose moteris taps dešiniąja režisieriaus ranka. Greta niekada nenustojančio suktis veiklų rato Jūratės Sodytės-Bradauskienės namai kupini džiaugsmo, kurį kuria dvi nuostabios anūkės ir neseniai moterišką kompaniją papildęs anūkėlis. Apie naujo miuziklo keliamus lūkesčius, karjerą, tai, kokia močiute save laiko žinoma moteris bei atsakymai į dar daugiau klausimų nuoširdžiame interviu.
– Miuziklas bendrajame supratime neretai siejamas su kažkuo blizgiu ir labai spalvingu. Kitaip tariant, išskirtinai gretinamas su brodvėjine kultūra. Ar ir jūs visų pirma susipažinote su tokiu miuziklu? Ar toks mąstymas nėra klaidinantis, iškreipiantis tikrąją situaciją?
Mano manymu, lietuviškas miuziklas pagal etnografiją, kultūrinį paveldą yra gana rimtas.
– Toks mąstymas tikrai klaidinantis. Aš pati pirmiausiai susipažinau ne su brodvėjine miuziklo versija. „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra lietuviška klasika ir tikriausiai niekas nepaneigs, jog tai įspūdingi muzikiniai spektakliai. Veikiausiai labiausiai visų pamėgtas kūrinys „Velnio nuotaka“. Šie kūriniai nėra blizgūs, nors aš visiškai neatmetu ir brodvėjinės kultūros. Miuziklas yra pramoginis žanras, tačiau jis nebūtinai turi spindėti. Manau, jog visą vizualinį meną plačiąja prasme galima vadinti pramoginiu, nes žmogus, atėjęs į spektaklį, patiria kažkokią emociją, įtaką, kurią sukuria tiek rimtas, susimąstyti verčiantis, tiek blizgus, labai estetiškas pasirodymas. Mano manymu, lietuviškas miuziklas pagal etnografiją, kultūrinį paveldą yra gana rimtas. Nesakau, kad lietuviai neturi humoro jausmo, bet spektakliuose neretai gvildenami rimtesni dalykai ir mane tai žavi, nes miuziklas yra vertas analizuoti asmens, pasaulio problemas.
– Profesionalus lietuviškas teatras gyvuoja jau kone šimtmetį ir į savo repertuarą įtraukią įvairius žanrus: dramą, operą, operetę, miniatiūras, tačiau lietuviško teatro istorijoje gana neryškiai figūruoja miuziklas… Per daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius pastatyta gana nedaug miuziklų. Kas, jūsų manymu, lemia, kad Lietuvoje neprigijo, o galbūt neužgimė miuziklo žanras?
– Miuziklas tartum egzistuoja, bet tuo pačiu jo tartum nėra. Pasižiūrėjus į istoriją matyti, kad atlikėjų, kurie yra ruošiami būtent šiam žanrui, dar reikia šiek tiek palaukti. Jų yra, jie puikūs, talentingi, tačiau jų reikia daugiau. Lietuva neturi tokių stiprių žanrinių idėjų kaip Brodvėjus ar Vest Endas, bet negalima sakyti, kad mes jų neturėsime. Tradicijos yra kuriamos ir neatsiranda iš niekur, tai priklauso nuo poreikio. Šiuo metu vėl randasi naujų miuziklų pastatymų: „Jūratė ir Kastytis“, „Devynbėdžiai“. „Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda“ ir kt. Jaunimo miuziklo teatras, susikūręs šio žanro vystymui ir palaikymui, tikrai žengia stiprius pirmuosius žingsnius, su aukštomis ambicijomis.
– Koks jūsų kaip kūrėjos, šokio, baleto profesionalės santykis su miuziklo žanru? Kada ir kokia forma miuziklas pasirodė jūsų pačios veikloje?
– Tas posūkis tikriausiai visada buvo manyje. Greičiausiai labiausiai sužavėjo Vest Saido istorija, kadangi ten yra fantastiška choreografija. Galima suskaičiuoti dešimtis miuziklų, kur šokis yra svarbi sudedamoji dalis. Neįmanoma, kad šokančiam žmogui neatsirastų įdomių momentų, sprendimų, galimybės pasimėgauti. Juo labiau, mano manymu, tai labiausiai koncentruotas žanras, kuriame matome tris talentus: vokalą, vaidybą ir šokį. Žiūrovas apdovanotas trigubai, bet iš atlikėjo taip pat reikalaujama trigubai. Aš kaip šokėja visąlaik paraleliai domėjausi visais žanrais. Dabar, kai žiūriu baletą, pagaunu save svarstant, jog man kažko trūksta, o man jau pradeda trūkti vokalo. Man išsivystė vokalo poreikis (šypsosi).
– Šiais metais Lietuvoje įvyks tarptautinio garso miuziklo „Rent“ premjera. Miuzikle kalbama apie menininkų pastangas įsitvirtinti didmiestyje, homoseksualų santykius, asmenis, sergančius AIDS, vietos po saule paieškas. Kalbant populiariai, „Rent“ liečia daug „nepatogių“ temų. Kaip manote, ar Lietuva jau pasiruošusi tokio pobūdžio, tematikos miuziklui? Ir apskritai, ar galima sakyti, jog kažkokios temos yra „nepatogios“?
– Nepatogu yra tiems žmonėms, kurie yra labai konservatyvūs, tai juos erzina. Kalbant apie mano poziciją, žvelgiant į „nepatogias“ temas, homoseksualumą, kuris pastaruoju metu nuolat eskaluojamas, aš neheteroseksualius asmenis priimu kaip žmones ir man visiškai nesvarbus jų asmeninis gyvenimas. Aš visada sakau: „Gyvenkite patys, tik netrukdykite gyventi kitiems“. Žinoma, agresyvus savęs reiškimas man niekada nėra priimtinas, to aš netoleruoju. Homoseksualumas yra natūralus, savaime atsirandantis dalykas, kuris nesusikūrė 2016 metais. Jis visada buvo ir bus. Teko daug bendrauti su seksualinių mažumų žmonėmis ir jie tikrai yra nemažiau išsilavinę, nemažiau geros asmenybės.
Šia tema reikia kalbėti ir labai gerai, jog ja kalbėsime miuzikle „Rent“, nes nūdienoje esti daug priešiškai nusiteikusios aplinkos.
Visiškai nepritariu santuokoms ir vaikų įvaikinimui. Tai prieštarauja gamtos dėsniams. Žmonės tikrai gali gyventi kartu ir yra kitų būdų kaip galima įteisinti savo tarpusavio bendravimą. Yra partnerystės įstatymas ir panašiai. Lygiai taip pat visiškai nepateisinu agresijos prieš kitos socialinės orientacijos žmones. Šia tema reikia kalbėti ir labai gerai, jog ja kalbėsime miuzikle „Rent“, nes nūdienoje esti daug priešiškai nusiteikusios aplinkos. J.Larsonas labai šviesiai, gražiai pasakoja, kad homoseksualai taip pat yra žmonės. Tikiuosi, kad šis miuziklas visuomenę paveiks teigiamai ir parodys, kad sugyventi galima taikiai.
– Vieno interviu metu minėjote, jog pastatyti „Rent“ Lietuvoje buvo tartum jūsų svajonė. Kuo šis miuziklas jus užbūrė? Ar dar yra miuziklų, spektaklių, prie kurių kūrimo, pasirodymo Lietuvoje norite žūtbūt prisidėti?
– Visų pirma sužavėjo istorija. Visi žino, kad tai yra G.Pucinn‘io „La Boheme“ atmaina, o jis yra mano meilė ir visam gyvenimui liks. Žinau visą G.Picinni‘io gyvenimą, Bohemos susikūrimą, problemas ir džiaugsmus. Mane žavi žmonės, kurie nepasiduoda, bando išgyventi bet kokiomis sąlygomis, kurie patiria daug ir nuo to darosi geresni, stipresni, labiau užjaučiantys nei žmonės, neturintys tokių problemų. Sužavėjo nuostabi, fantastiško grožio muzika. Manau, jog „Rent“ regimos menininkų ir jaunų žmonių problemos aktualios ir Lietuvoje. Tiesiog šis kūrinys man labai artimas.
– Kokiam žiūrovui skirtas naujasis miuziklas?
– Manau, jog labiausiai skirtas jaunimui, nes jaunimui reikia psichologinio palaikymo, šiek tiek juos padrąsinti. Parodyti, kad bet kokiu atveju gyvenimas yra dovana ir tikrai verta gyventi. Depresijos, nusivylimai yra reakcijos, kurias galima pakeisti. Menas turi tokią funkciją. Žmonės turi suvokti, kad viskas yra jų pačių rankose. Nežinau, kaip reaguos vyresnio amžiaus žmonės, bet manau, kad sulauksime tokių žiūrovų, nes amžius ne riba. Jei žmogus jaunas sieloje, pastoviai ieškantis, mąstantis, jam „Rent“ bus puikus reginys.
– Miuzikle „Rent“ pasirodys gyva aibė jaunųjų Lietuvos žvaigždžių, su kuriais dirbs tarptautinio garso režisierius Georg‘as Malvius‘as, muzikinis vadovas Derek‘as Barnes‘as, scenografė Ellen Cairns. Ką tai reiškia lietuviškai scenai? Lietuviškam miuziklui?
– Aš tai vadinu bomba, kuri pralauš sienas. Žanras išsities, pakels galvą. Mums bendradarbiauti su tokios klasės kūrybine grupe yra tikra dovana. Visi jauni žmonės, pajėgūs atlikti tą žanrą, yra čia. Tai neeilinis įvykis. Manau, kad tai didelė dovana mūsų žiūrovui, mūsų visuomenei. Tikiuosi, kad po „Rent“ pasirodymo galima tikėtis rimtesnio požiūrio į miuziklo žanrą.
– Ar numatote, kokių sunkumų gali kilti statant ši miuziklą? Galbūt iš prigimties konservatyviems lietuviams bus sunku įgyvendinti tam tikrus režisieriaus sumanymus arba koją kiš bandymas suderinti šokį, vaidybą ir vokalą?
– Kokį žanrą bepaimtume, nuo klasikinio iki modernaus baleto, nuo klasikinės iki modernios operos, visada yra iššūkių. Mes siekiame aukščiausio meninio lygmens, tad tikrai nebus lengva. Diskusijos su režisieriumi, muzikos vadovu neišvengiamos, nes tai yra bendradarbiavimas. Artistams reikės pasisemti drąsos, kad atskleistų tiesą ir išpildytų medžiagą. Artistas turi suprasti, kad negali susitapatinti su personažu, nors pas mus publika, žiūrėdama filmą, spektaklį, linkę aktorių sutapatinti su personažu. Tai reikia išgydyti, nes aktoriai patiria problemų, kai visuomenė neatskiria asmenybės nuo personažo. Vadinasi, jei vaidini žmogžudį, tave reikia nuteisti.
– Dirbote statant operas „Otelas“, „Madam Baterflai“, „Eugenijus Oneginas“, „Sevilijos kirpėjas“, „Žydė“, „Don Karlas” ir kt. Režisieriai – Eimuntas Nekrošius, Anthony Minghella, Emilio Sagi, Gunteris Krameris, Vasilijus Barchatovas. Miuzikle „Rent“ būsite dešinioji Georg‘o Malvius‘o ranka. Ką reiškia būti šalia didžiųjų meistrų ir jaunų, bet labai talentingų kūrėjų?
– Matyt, esu palaiminta ir visada dėkoju Aukščiausiajam, kad jis dovanoja tokias galimybes. Kiekvieną kartą tai yra ir iššūkis, ir baimė, ir džiaugsmas, nes atsiveria dideli suvokimo horizontai. Stebėti, būti šalia, reiškia mokytis. Tai yra ne tik informacija, kurią suvoki protu, bet ir informacija, kurią supranti širdimi, siela. Matai, kaip žmogus mąsto, kodėl pasirenka būtent tokį sprendimą. Tai asmenys, kurie nori išgauti tiesą ir ją vienaip ar kitaip pateikti žmonėms, kad būtų atkreiptas jų dėmesys. Didelė laimė būti prie meistrų, kurie sugeba iškristalizuoti informaciją ir dovanoti žmonėms meno kūrinį, kuris turi nepaprastai didelę vertę.
– Daug metų buvote Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistė. Ar nuo mažų dienų svajojote tapti balerina? Ar troškote, kad ir jūsų atžalos ar anūkės sektų Jūsų pėdomis?
– Tikrai negalvojau būti balerina. Atmintyje įstrigęs fantastinis momentas, kai per televiziją pradėjo rodyti pasaulio daliojo čiuožimo čempionatą. Jeigu būtų buvusi galimybė, matyt, būčiau pasukusi ta linkme, bet tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą. Mano gyvenime daug sutapimų, kurie mane veda ten, kur turiu būti. Vieną dieną į muzikos mokyklą iš Čiurlionio menų mokyklos atvažiavo komisija, kuri rinko gabius vaiku baletui. Patikrinus mano duomenis mane priėmė ir aš baisiai bijojau tai pasakyti tėvams, nes turėjau tapti pianiste. Po ilgų debatų mane, devynerių metų mergaitę, išleido iš Kretingos į Vilnių.
Mano dukra buvo prieš, kai vyriausia anūkė nuėjo į Čiurlionio menų gimnaziją, baleto skyrių, nes turėjo puikius duomenis. Ji turėjo duomenis, tačiau galbūt mažai užsidegimo viduje. O vidurinioji anūkė, nes dabar turime ir mažylį Vėją, turi tiek gerus duomenis, tiek vidinį norą. Ji lanko šokių kolektyvą „Polėkis“ ir, manau, tai tęs, nes tai daro noriai. Žinoma, tikrai neversiu jos šokti, jei nebenorės, nes tai beprotiškai sunki profesija: karjera baigiasi anksti, dažnai lydi traumos, bet tai yra tuo pačiu metu grožis, estetika.
– Visuomet esate įsisukusi į darbus, tačiau su šypsena veide, palaikanti, suprantanti, pasitempusi. Tokią jus visuomet matome viešumoje, tačiau skaitytojui įdomu, kokia esate namuose? Kokia esate mama ir močiutė arba baba?
– Esu ir pakankamai griežta, ir pakankamai atlaidi. Stengiuosi pedagogines žinias panaudoti šeimoje. Bandau su vaikais susitarti gražiuoju, kai nepavyksta, įjungiu griežtąjį režimą. Didesnė branda ateina auginant anūkus. Kai augini savo vaiką karjeros lėkime, paprastai jis būna gerokai nuskriaustas. Turint gyvenimiškos patirties visi išgyvenimai, iššūkiai, pamokos, išbandymai duoda savitą rezultatą ir, remiantis sukaupta patirtimi, gali bandyti patarti. Taip pat savo vaikams, anūkams reikia padėti vystyti charakterio bruožus. Reikia juos mokyti mąstyti pozityviai. Aš visada stengiuosi palaikyti, paaiškinti tam tikrus dalykus, įpūsti stiprybės, noro nepasiduoti bet kokiu atveju. Aš ir savo studentams sakau, kad viskas praeina, ateis rytojus, viskas bus kitaip. Reikia nepasiduoti. Kartais aš pykstu, pulti į depresiją, nusivylimus yra prabanga. Leisti sau būti silpnam per didelė prabanga. Privalu dirbti su savimi ir tada ateina rezultatai.
– Šiuo metu LNOBT dirbate režisieriaus asistente, taip pat dėstote Vilniaus kolegijoje. Kuris darbas, pedagogo ar artisto, mielesnis ir apskritai, ar galima brėžti tokią atskirtį?
– Atsimenu, jog vaikystėje visada norėjau būti mokytoja. Senuose sesių sąsiuviniuose pridėdavau savo įvertinimus. Manau, jog tarp šių veiklų nėra didelės distancijos. Mano manymu, prie scenos prisilietę žmonės gali būti pedagogais, nes meno mokymui neužtenka teorijos, reikia ir daug praktikos. Kai išvykau studijuoti į Kijevą, šokio akademiją, pradėjau mokytis ir savo dėstytojai sakiau: „Viešpatie, 22 metai praktikos ir aš nieko nežinau“. Teorija papildė mano praktinius gebėjimus, žinias. Nepateisinu gryno praktiko pretenzijų būti pedagogu, lygiai taip pat, kaip visiško teoretiko siekio būti pedagogu. Manau, kad nėra atskirties.
– Jauni atlikėjai neretai linkę sureikšminti nepasisekimus, klaidas, o žiūrėdami į savo autoritetus, nesėkmių jie tartum nemato, regi tik laimėjimus. Neabejoju, jog ne vienam artistui, studentui esate sektinas pavyzdys. Ar galėtumėte pasidalinti, papasakoti apie savo nesėkmę, kuri įstrigo atmintyje?
– Tiems autoritetams sunku ir šiandien. Jie dabar taip pat daro klaidas, nėra patenkinti savo rezultatu, nes visada yra ką sužinoti, išmokti. Kartais savo studentams sakau, kad jie žino daugiau už mane. Aš savo klaidų nesigėdiju, kartais pasiginčiju ir jei esu neteisi, aš atsiprašysiu, man kepurė nenukris. Didelių nesėkmių, katastrofų matyt nėra buvę, nes visada siekiau padaryti maksimumą, per negalėjimą ir iššokdavau aukščiau bambos. Galiu pasakyti drąsiai, kad padariau daugiau nei galėjau. Buvo sudėtinga suvokti, kad nesi visagalis, jog visada bus geresnių už tave. Reikėjo suvokti, kad mano ambicijos buvo didesnės nei fizinės galimybės, tačiau meilė profesijai, noras įrodyti, kad gali, leido pasiekti aukštų rezultatų.
– Paskutinysis klausimas skaitytojo smalsumui. Neseniai sužibėjote filme „Sangailės vasara“. Kas suviliojo savo jėgas išbandyti kine? Galbūt kinas taps nauja darbo niša? Kokių panašumų įžvelgiate tarp savęs ir įkūnyto personažo?
– Viskas vėlgi įvyko labai netikėtai. Alantė Kavaitė mane surado per Facebook‘ą. Gavau žinutę ir negalėjau suprasti, kas vyksta. Kai susitikau su režisiere, kuri yra nuostabus žmogus, puiki profesionalė, man buvo pasiūlyta rolė. Lenkiu galvą prieš kino aktorius. Kiekvienas blakstienos virptelėjimas duoda tam tikrą rezultatą, kartais tą patį kadrą gali tekti kartoti dešimtis ar šimtus kartų. Jeigu teatre „šimtą kartų” repetuoji ir vieną kartą išeini į sceną, atiduodi viską, kine tartum turi šansą viską pakartoti, tačiau tai yra sunku savaip.
Nors „Sangailės vasaroje“ įkūnytas personažas artimas mano suvokimui, negalėčiau pasakyti, kad su juo save labai tapatinu. Nors mano dukra šyptelėjo sakydama: „Nedaug ką vaidinti reikės“ (juokiasi). Tačiau aš taip nemanau. Pirmiausia man reikėjo išmokti kitaip valdyti savo kūną, nes kaip šokėja, dirbanti teatre, labai daug gestikuliavau, daug judėjo kūnas, galva. Man save reikėjo tvardyti, nes to buvo per daug. Tai nebuvo lengva. Didžiausias iššūkis buvo tekstas, nes šokėjai su tekstu nedirba. 22 metus scenoje tylėjau, todėl kai reikia kalbėti, nėra lengva: artikuliacija, emocijos perteikimas, žodžių spalva ir prasmė. Kai pamačiau save filmo premjeroje, tiesiog negalėjau žiūrėti, tačiau pažiūrėjusi kelis kartus į viską žvelgiau ramiau. Nežinau, ar ateityje dar kur nors filmuosiuosi, jei pakvies, pagalvosiu.
