Vis dėlto logiška, kad paroda atsivėrė Dailės akademijos, o ne Nacionalinės galerijos beribėse platumose – profesorius gavo progą jauniems kolegoms pademonstruoti savo neišsivadėjusią jėgą, „moralinį tyrumą ir tiesumą“.
Architektė Ieva Cicėnaitė ir kuratorė Algė Gudaitytė sukomponavo pasirinkto kūrybos periodo (1959-1989) turtą per du aukštus edukaciškai, tarsi besdamos pirštu, kiek anksčiau buvo dirbama, kokiais būdais iš menininko sąmonės išsunkiamas tas tyrumas. Paroda nelengva. Tačiau įėjus į A.Gudaičio tankiai sukabintų, naiviam žiūrovui atrodo – tarsi laužytais kampais sušokančių į rėmus paveikslų sales, langais į aną laiką, aną meną tampa Algimanto Kunčiaus fotografija (ir šviečiančiose dėžutėse salėje, ir atskirai, lyg privačiame kambaryje, su dailininko draugais amžininkais). Taip, iš sukapoto vaizdo kiekvienąsyk priėjus reikia pasistengti ir įžiūrėti tikrą „dugną“.
Negaliu nepagirti dailininko anūkės A.Gudaitytės drąsiai apibrėžto ir išeksponuoto „gyvybingiausio ir paties Gudaičio labiausiai vertinto laikotarpio“, kuris dabartinių uolių komjaunuolių vienareikšmiškai užantspauduojamas kaip okupacinis. Toks siauražiūriškumas tinka plenumams ir minėjimams, bet ne žmoniškai kalbai apie menininko egzistenciją okupacijoje ar laisvėje. Todėl juk ir nusiritame iki gatvių cenzūravimo ir paminklų daužymo.
Ak, deja, tokiu baisiu metu jam teko gyventi, nusimena radijo laidoje dr. Laima Kreivytė, ak, deja, „okupuotame krašte likę menininkai (...) veikė kaip savotiška alternatyvi, tikroji Lietuva“ – rašo buklete dr. Vidas Poškus. Gerbiamieji, užmiršote fizikos dėsnius – galimai kitokiu, kvapnesniu ir skanesniu laiku jis nebūtų įjungęs savojo atoveiksmio ir tiek sukūręs.
O dar prisiminkime, kad A.Gudaičio vardo galerija dailininko dirbtuvėje per nebeokupacinius metus taip ir nebuvo atidaryta... „Užuojauta tiems, kurie – nemurmėdami net – prisitaiko nusistovėjusiam skoniui“ (iš ARS manifesto, 1932)
Ir koks šiandien būtų A.Gudaitis be to jo, cha cha, lengvai paryžietiško ir negrabiai lietuviškai šoklaus socrealizmo – džiazuojančio, humoristinio (bet ne groteskinio), bobiškai mosuojančio krepšiu („Paukščiai skrenda“); siūbuojančio užstalėje ar raudonoje aktų salėje su žindomu vaiku („Siautėjimas“); kažką rimto vyriško sprendžiančio su pirmame plane įtvirtinta vieno posėdžiaujančio plaštaka („Pasitarimas II“); su vyrų ir moterų didelių, nuvaikščiotų kojų pėdomis, vos ne kanopomis, staiga nemačiom atvedančiomis į panteistinį dailininko pasaulį.
Paukščiai (papūgos, grakščios vištos, kurios, jei ką, gali atstovauti ir taikos balandį, ir nebūtą poezijos paukštę), žuvys danguje, gyvuliai (arklys, kiaulė, šuo, katė). A.Gudaičio susitapatinimas su fauna atsispindi ne tik portretuose, kuriuose lygiomis teisėmis į tave žiūri gyvulys ir žmogus, bet ir prie to stalo, ant kurio padėta kepta višta ir kelios laukiančios valgytojų galvos („Vakarienė“).
Milžino poeto Albino Žukausko figūra atsargiai su batais ir kostiumu įsispraudė Nidos kopose ir savo paties gyvenime. O parodos simboliniame plakate stypso baltas arklys, mergaitė, apvilkta dar kol kas raudona gyvybės suknele ir jos mama jau nuskalbtu drabužiu – abiejų rankos keistai demonstratyviai nuleistos – užtat jos rimuojasi su gilumoje stovinčiu gyvuliu („Baltas kumelys“).
Istorinė paroda!
Baletas „La strada“
Premjeriniame LNOBT balete „La strada“ („Kelias“) pasigedau mažesnių gabaritų scenos. Naujoji sureikšmintų simbolių šalikelė su dulkių rūkais ir bangom (?), džiūstančiais kiečiais ar smilgom geriau žiūrėtųsi į kino ekraną panašioje Pohuliankos scenoje (kaip ir kitas panašios apimties ir tematikos baletas „Piaf“).
Didžiulėje, aklinai juodoje, neužpildytoje kūrybiniu eteriu erdvėje netgi pamėginau įsivaizduoti kadrus iš Federico Fellini 1954 metų filmo – ak, ne, jų nebuvo nė užuominos – tačiau nebuvo ir jų dublikato.
Jei ne pavadinimas, ar atspėtume, kad čia „La strada“ atšvaitas? O gal kuris nors kitas Fellini filmas? Nei libretas, nei choreografinė režisūra, nei atlikėjai, atleiskite, nei dominuojanti, vaizdus nuolat užstojantis Nino Rotos muzikos popuri nesukėlė jausmų, kuriuos tebesukelia senojo filmo peržiūra pilkame kompiuterio ekrane.
Koncerto, o ne vientiso spektaklio veikėjai Dželsomina, Dzampano, Beprotis dažniau bendrauja atsisukę į publiką nei tarpusavyje – vokiečių režisierius Marco Goecke nesukuria dramatizmo, atvirkščiai, finale netgi mėgaujasi tverdamas itin mąslų, sulėtintą personažų judėjimą. Tarsi iš tų bergždžių pauzių turėtų pakilti feniksas ir nubrėžti varguolių gyvenimo kelią, vyro ir moters mėginimą suartėti. Nepakyla.
Žinoma, tavo akis gali žavėtis smulkiais choreografiniais siuvinėjimais, kuriuos pateikia kiekvienas iš kitos šalies atvykęs režisierius: liaudiški erotiniai dzinguliukai; grandinių traukytojo Dzampano firminis judesys – nerangiai kelti koją į šoną; daug šokėjų manipuliacijų rankų lygmenyje – rankomis tarsi galvojama, bet šitas didelis darbas pasimeta didelėje scenoje; aktoriams netgi leidžiama kaip cirko arenoje paklykauti, išleisti garą; į sceną paleidžiama žaislinė žiurkė; primityviai atvaizduojamas kretantis neįgalus vaikas. Bet visos šios pastangos – Rotos muzikos iliustracija (ne Fellini).
Gerai, kas šio sezono repertuare tarp gausybės modernių spektaklių sublizgės ir suvirpins širdį tradiciniai „Žizel“ bei „Don Kichotas“. „Gulbių ežero“ – kaip kadaise „Traviatos“ – teks palaukti.
Krystiano Lupos spektaklis „Užburtas kalnas“
Man Thomo Manno „Užburtas kalnas“ pirmiausia – keistai muzikalus romanas, nors atrodo, jokie garsai, jokia pauzių tyla negali sklisti iš šito apsčiai žodžių prikimšto kūrinio. Kalnų sanatorija ir jos gyventojai netoli Davoso, kurio „bobslėjaus trasomis nuleidžiami lavonai“, – makabriška opera, vagneriška ir štrausiška kartu sudėjus, seniai sutvertas ir pailsęs pasaulis. Gali rinktis leitmotyvą ir kiūtinti savuoju takeliu...
Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“, kuris neseniai parodytas Zalcburgo muzikos ir teatro festivalyje, ir tik ką – Jaunimo teatre, muzikos mano sąmonė nesugavo, nors vizualiai akys kartais čiuopė.
Et, ką čia supaisysi, svarbiausia, kad akivaizdžiai veriasi praraja tarp scenos dievų, pranašų, herojų ar kaip juos pavadinsi. Tarp į tuščią butelį pučiančio Vido Petkevičiaus („Pirosmanis“) ir sulaužyto Donato Želvio (ak, panašaus į Antano Gudaičio „Akrobatą“!)... Didelis atstumas teatre nueitas. Atstumas, kurio pusiaukelėje – tegul tik kartais, kai pasisekdavo – sėdėjo ir jausmus jautė publika. Publika dalyvavo. Nūnai ji sustingusi, nebent pabaigoje atsistoja ir ploja.
Girdi kalbant, pavyzdžiui, apie Laiką, kuris štai bėga apskritimu scenoje, gulint šezlonge ir matuojant temperatūrą, sutampa su realiai esamuoju laiku salėje ir – o, ne! – ištęsia jį dar labiau, nenatūraliau, kad tau geriau užsifiksuotų, kad tavoji prievartaujama fiziologija pasimuisčiusi susitapatintų ir pagaliau perprastų, ką nori pasakyti kūrėjas.
Nežinau, Laikas, kaipo toks, teatre yra siaubingai statiškas. Įnoringas. Kine jis juda visai kitaip. Ir kokie nors arabų kinematografininkai, dar nenualinti Holivudo kaip europiečiai, švyst ir tarsi be jokių pastangų sustabdo, ištęsia, užfiksuoja gabalą Laiko ir jame esantį žmogų.
Režisierius K.Lupa sako, kad ieško naujos pamatinės kalbos (pavadina ją netgi šuns kalba). „Didvyrių aikštėje“ stebuklingai pasisekė ja užpildyti scenos ir salės erdves, „Austerlice“ ir „Užburtame kalne“ tas pamatas lieka vizija.
P. S. Jaunas teatro kritikas Antonas Chitrovas po šio spektaklio Zalcburgo festivalyje peržiūros rašė („Meduza“, 2024. 08. 28):
(...) „Užburtas kalnas“ – polifoninis romanas. Autorius sanatorijoje patalpina daugybę įvairios pasaulėžiūros herojų, nepalaiko ir nepataikauja nė vienam iš jų, kiekvienam leidžia turėti savo įtikinamas pažiūras. Skaitytojui sunku nuspręsti, kokios iš tiesų yra autoriaus pozicijos, sutarti su kažkuriuo personažu: užvertęs knygą jis lieka ne mažiau suglumęs nei Hansas Kastorpas.
Labai mažai yra menininkų, kurie geba užduoti sudėtingus klausimus ir nepasiduoti pagundai pateikti paprastus atsakymus. Thomui Mannui tai pavyko. Krystianui Lupai nepavyko. Jo „Užburto kalno“ traktuotė – įvertinanti. Pats tobuliausias protas, tvirtina režisierius, neišras nieko, kas įstengtų atremti žiaurią ir nesuvokiamą žmogiškąją prigimtį, civilizuotumas – tiktai iliuzija, prieinama toli gražu ne visiems ir ne visada.
Lupa įsiveržia į romano sukurtą pasaulį su savo požiūriu – tai požiūris žmogaus, kuris gyvena po šimto metų, be to, per tą laiką dusyk totalitarinių režimų okupuotoje šalyje. Galiausiai režisierius tampa panašus ne tiek į Manną, kiek į dar vieną jo knygos herojų. Jis taip pat intelektualus, auksaburnis, išradingas, bet skirtingai nuo rašytojo, nenori arba negali pažvelgti į pasaulį iš daugybės pozicijų vienu metu.
Originalusis romano efektas – skaitytojas pasiryžęs su visais herojais sutikti ir nesutikti nė su vienu – Lupos spektaklyje pasimeta. Vietoj jo yra režisūrinis pranešimas, tinkamas mūsų krizių laikais. Tačiau tam, kad jį išsakytum nebūtina remtis „Užburtu kalnu“.
