– Radijo spektaklyje „CV arba Kas aš esu“ kviečiate ieškoti tapatybės. Galbūt pavyko išsiaiškinti kas esate Jūs pats?
– Tame spektaklyje klausiu, kas esame mes ir tuo pačiu žiūrovus bei klausytojus kviečiu atspėti kas toks yra pagrindinis spektaklio personažas.
O aš? Aš esu aš. Šnekant apie tapatybę ir identifikaciją, man atrodo, labai svarbu suvokti, jog ji nėra kažkur įsprausta, užfiksuota tik CV ar juo labiau iškalta akmenyje. Ji nuolatos kinta ir auga (juk kiekvienas nuolatos kažko mokosi, kažką patiria), todėl kai apibrėži save, kad esi tik tiek ir nieko daugiau, manau, reikėtų šiek tiek susimąstyti, ypatingai kai dirbi kūrybinėje profesijoje.
Kai manęs prašo atsiųsti CV, pirmiausia pasiteirauju, kam jo reikia. Turiu net tris ar keturis gyvenimo aprašymus, kuriuose prisistatau skirtingais rakursais. Savo profesinį gyvenimą skirstau į kūrybinę veiklą (tai veiklos įvairiomis formomis susiję su teatru ir tekstais: dramaturgija, režisūra, vaidyba, tekstų rašymas, radijo teatras, netgi knygos vaikams), o kita sritis – švietimas ar edukacija (priklausau ir aktyviai dalyvauju asociacijoje „Kūrybinės jungtys“, kuri vienija daug skirtingų kūrybinių profesijų atstovų).
Taip pat rašau ir atlieku dainas. Jas pamėgę žmonės vis teiraudavosi, kur galėtų jų pasiklausyti ir štai, karantino laikotarpis savotiškai pakvietė išleisti pirmąjį savo albumą „Prabudiman“ – jį jau galite prieiti muzikos platformose. Be to kuriu LRT tinklalaidę „Savo galva“, kuri skirta tyrinėti kritinį mąstymą. Be abejo nuolatos kyla vis naujų idėjų, ką dar norėtųsi daryti ir būtų prasminga nuveikti.
– O kas yra Justas, kalbant ne tik apie profesiją?
– Kartais svarbiau užduoti klausimą, nei rasti atsakymą. Turėti jį kaip tyrinėjimo kelrodį bei žinoti, jog tas klausimas svarbus. Man nesinori susiaurinti, kad esu tik tai arba tai, norisi žiūrėti plačiau: esu žmogus, gyvybė, gyvenanti šioje planetoje, po to – europietis, lietuvis, dzūkas, teatro kūrėjas, tėtis ir t.t. Man tapatybė taip pat yra ne tik tai, kas aš esu (kaunietis ar vilnietis), bet ir tai, ką man skauda. Aš esu ir tai, kas man rūpi, dėl ko keliuosi kiekvieną rytą.
Giliai tikiu, kad kiekvienas esame mūsų aplinkos, mūsų bendruomenės, miesto, šios šalies kūrėjai. Galime būti pasyvūs stebėtojai to kas vyksta arba aktyvūs kūrėjai, įsitraukiantys į valstybėje vykstančius procesus. Mano, kaip piliečio nuomone, bet kuriuo atveju mes visi prisiimame atsakomybę už tai, kas vyksta aplink mus – nors mums ir gali atrodyti, jog tai niekaip nėra susiję su mumis.
Giliai tikiu, kad kiekvienas esame mūsų aplinkos, mūsų bendruomenės, miesto, šios šalies kūrėjai.
– Klausant jūsų mintyse iškyla bendruomeniškumas…
– Tiesą pasakius, jis yra vienas iš raktinių dalykų. Švietime ir dirbdami asociacijos „Kūrybinės jungtys“ projektuose, labai daug dėmesio skiriame bendruomeniškumui mokyklose, klasėse, kitose erdvėse. Jaučiame kaip dabar, XXI amžiuje bei ypatingai post-pandeminiame laikotarpyje tarpusavio žmonių ryšiai yra stipriai susilpnėję. O priklausymas kokiai nors bendruomenei daugeliu atžvilgių yra svarbus mums, kaip žmonėms: nuo to keičiasi mūsų savijauta, suvokimas apie pasaulį ir pačius save. Žmonės išsivystė ir išgyveno taip pat dėl to, jog augo bendruomenėse. O pandemijos kontekste tai tapo tiesiog kritiškai svarbiu dėmeniu. Tas gyvas buvimas drauge yra lyg atsvara visam susiskaldžiusiam, internetiniam ir kibernetiniam pasauliui (kuriame mes šiaip ar taip esame ir būsime). Tai mūsų pačių atsparumas aplinkai.
– Ką būtent turite omenyje minėdamas atsparumą?
– Šnekant tiek apie fizinį saugumą, tiek apie psichologinę savijautą žmogus bendruomenėje yra daug atsparesnis, nei po vieną. Tyrimais įrodyta, jog į bendruomenę įsilieję žmonės, turintys daugiau ir gilesnių santykių su kitais, pasižymi geresne psichologine ir fizine sveikata nei tie, kurie gyvena izoliavęsi, po vieną ir sunkiai kuria santykius su savo aplinka.
– Dirbote su projektu „Stebuklingi kilimai“, kurio grandyse kartu su kuratoriais ir menininkais išryškėja įvairios žemyno bendruomenės...
– Kai pirmąsyk išgirdau apie projektą, jo struktūra man pasirodė labai atpažįstama ir natūrali. Labai tikiu šiuo modeliu ir tuo, kad bendruomenės gali dirbti su menininkais, o menininkai – su bendruomenėmis. Čia nauda abipusė – menininkas gauna gyvus kontaktus ir grįžtamąjį ryšį, naujas patirtis, o bendruomenė (kokia ji bebūtų) gauna patirtį su kūrėju, menininku, sustiprėjusius tarpusavio ryšius. Jie turi bendrą procesą, bendrą tikslą, užduotis, o kūrybinio proceso metu gali patys grynintis tai, kas jiems svarbu. Įsiliejimas į bendruomenę yra labai gyvas procesas.
„Stebuklingų kilimų“ projekte, kurio parodai parašiau istoriją, kūrėjai dirbo su skirtingais projektais visoje Europoje ir čia aš atėjau tada, kai galėjau pamatyti jau tą bendresnį vaizdą. Visas žemėlapis, kuriame yra skirtingos bendruomenės, skirtingi projektai, yra tarsi vienas labai didelis kilimas, o jame – įvairūs nutikę paveikslėliai.
– Kuriate pjeses, pasakas… Esate storytelling’o meistras. Kodėl svarbu pasakoti istorijas?
– Istorijų pasakojimas yra vienas iš tų dalykų, kurį mes atradinėjame ir dar ilgai atradinėsime. Tuo pačiu tai yra paprasta ir paradoksalu, juk mes daug ką patiriame ir sužinome per istorijas, būtent jos mums padeda suvokti supantį pasaulį, pačius save, įsiminti naują informaciją. Būtent jos į vieną pasakojimą sulipdo daug skirtingų, išsibarsčiusių detalių. Pasak Yuval N.Harrari, žmonės užvaldė pasaulį taip pat dėl to, kad gebėjo pasakoti istorijas ir jomis patikėti.
Nuo visų gyvūnų tuo ir skiriamės, jog pasakojame istorijas ir tai mus įtikina tikėti vertybėmis, elgtis kitaip, būti kitokiais nei būtume be jų. Man atrodo, labai svarbus yra ne tik naujų istorijų kūrimas ir pasakojimas, bet ir naujų istorijų išgirdimas. Jeigu mes išgirsime daugiau ir daugiau istorijų suprasime, kad viskas nėra tik juoda arba balta. Yra daug skirtingų perspektyvų ir požiūrių, su kuriais susiduriame šiandieninėje mūsų visuomenėje. Žinoma, savotiškai lengviau gyventi diktatūroje, kuomet yra viena istorija ir viskas yra tik juoda arba balta. O kaip gyventi su tuo, kai yra visaip? Kaip priimti daugybę skirtingų požiūrių ir istorijų, kaip gyventi demokratijoje? Manau, mes vis dar to mokomės.
– Taigi, norint pasakoti istorijas, pirmiausia jas būtina išgirsti?
– Pirmiausia reikia išmokti klausytis. Tai mūsų visuomenėje dabar yra fundamentaliai svarbu. Kažkada priklausėme Sovietų sąjungai ir tuomet visiems draudė, neleido kalbėti. Po to mes išsilaisvinome ir visi jau galėjo klabėti. Tačiau įvyko paradoksas: visi gali kalbėti kas ką nori, tik niekas nesiklauso, nes išgirsti, pasirodo, irgi reikia mokėti. Švietimo sistemoje atliktų tyrimų duomenimis Lietuvos mokinių teksto suvokimas (kitaip sakant gebėjimas sustoti ir įsiklausyti, išgirsti ką man sako tekstas ar knyga) – yra vienas prasčiausių rodiklių Europoje. O jei tai mūsų vaikų savybė – tai yra ir mumyse. Dabar esame laikotarpyje kuomet po truputėlį išmokstame klausyti. Visi gali šaukti, rėkti, bet tam, kad susišnekėti reikia ne tik pasakyti, bet ir išgirsti.
– Kokias istorijas dažniausiai mėgstate pasakoti?
– Šalia visa to, ką darau, dar esu dviejų vaikų tėtis. Man labai patinka, kuomet vaikai prašo: „Tėti, papasakok dar kokių istorijų!“. Kas vakarą skaitome knygą ir labai mėgstame istorijas – dažniausiai jas kuriame apie robotus.
– Kaip sekėsi kurti virtualų vedlį parodai „MagiC Carpets Landed“?
– Pats procesas man buvo labai naujas. Nors esu kūręs gidus muziejui ir istorijų pasakojimus, jie buvo kitokie. Pirmiausia man reikėjo suvokti „MagiC Carpets“ kilimą, daugybę istorijų nutikusių Europos žemyne. Su parodos kuratore Benedetta Carpi de Resmini ir projekto vadove Neringa Kulik aptarėme, jog norisi ne įvykių atpasakojimo, o dar vienos istorijos, vaizduotės žaidimo, pasakos… Man tai buvo didis džiaugsmas ir iššūkis.
Iškart sutarėme, jog tai taps kelione po vietas, kuriose įvyko menininkų rezidencijos, nubraižėme žemėlapį. Tada reikėjo sugalvoti kas keliauja, kur bei kokiu laikmečiu viskas vyksta, kokie nuotykiai nutinka… Gavosi legenda apie mergaitę, kurios vardas Eglė ir vaikiną Doron. Jų istorijas mes išgirstame keliaujant per skirtingas Europos vietas – pradedant nuo Airijos, keliaujant į Nantes, Guimarães, vėliau ir Romą, kitus miestus (jų viso – penkiolika). O visa istorija baigiasi Kaune – čia, kur mes esame. Tuo pačiu šis pasakojimas ir apie Europą, kaip žemyną, kuriame gimsta naujos vertybės susijusios su bendruomeniškumu, kūrybiškumu ir žmogiška bendryste.
Ši istorija ir pasaka leidžia įrašyti miestą į visą didelį Europos kultūros žemėlapį.
Man džiugu, kad Kaunas irgi yra viso pasakojimo dalis. Ši istorija ir pasaka leidžia įrašyti miestą į visą didelį Europos kultūros žemėlapį. Papasakoti, kad visuomet buvome ir esame bendros kultūrinės erdvės dalis ir kūrėjai.
– Kodėl pasirinkote Eglės vardą?
– Neišduosiu, bet istorijos eigoje išryškėja...
Lietuvoje Eglė reiškia medį, visi žinome pasaką „Eglė, žalčių karalienė“, tačiau rašymo ir bendro darbo su kuratore procese sužinojau, kad tai nėra vien lietuviškas vardas. Pietuose šis vardas reiškia atspindį, šviesos mirguliavimą, atsirandantį saulei spindint vandenyje. Tad šis vardas pasakojimo eigoje transformuojasi.
– Tiek parodoje, tiek jūsų sukurtoje istorijoje visa Europa tarsi atsiduria Kaune...
– Taip, savotiškai. Išties vienas iš tikslų – tai pavaizduoti Europos žemyną, kuris šneka apie atvirumą, toleranciją, apie tai, kad čia kiekvienas gali būti kitoks ir kurti bendrą mūsų paveikslą.
Šioje istorijoje norėjosi užčiuopti Europos vertybinio atsiradimo pradžią. Dabar gyvename aplinkoje, kurioje jau galime išgirsti skirtingas istorijas, o pasakojime Doronas ir Eglė nukelia mus į tariamą praeitį. Drauge su teatro trupe jie keliauja per miestus, patenka į miesto aikštes ir slaptus suvažiavimus, kur tariamasi ir kovojama prieš karalių valdžią, kuriamos naujos sąjungos, ten atsiranda vietos ir magijai. Ieškojome įvairių paralelių, žaidėme su realybės ir fantazijos pasauliais. O sukurti personažai gyvena pasakų šalyje ir kilimu atskrenda į Kauną (tačiau šioje istorijoje nėra visiems žinomos rytietiškų kilimų legendos).
– Bendrystės istoriją kūrėte pandemijos akivaizdoje. Kaip sekėsi keliauti tuomet, kai visos sienos užsidarinėjo?
– Tai buvo savotiško sapno jausmas – iš vienos pusės labai daug vaizduotės ir noro, iš kitos pusės, fiziškai, buvimas uždaryme… Pandemijos metu turėjau įsivaizduoti tuos miestus, į kiekvieną vykdavau tiesiog kompiuterio ekrane – atsiversdavau informaciją apie tą miestą, tyrinėjau jo istoriją, ten įvykusį „Stebuklingų kilimų“ projektą, ieškodamas gatvių pavadinimų bei tam tikrų detalių vaikščiojau Google žemėlapiuose... Bandydavau suvokti, kaip jaučiasi mūsų herojai atsiradę tam tikroje vietoje ar mieste.
Žinoma, kuratorė bei projekto vadovė labai padėjo kuruoti ir patį turinį – aptarėmem, kur nutinka kokie įvykiai (vienur miestas ruošiasi kažkokiai šventei, kitur iškyla ta pati pandemijos – maro tema). Stengiamės esančią ir mus supančią realybę paslėpti po skirtingais istorijos, pasakos elementais. Visame pasakojimo audinyje praktiškai nėra atsitiktinių vietų ar detalių, visos vienaip ar kitaip slepia kažkokius realius įvykius, menininkų darbą su skirtingomis bendruomenėmis, vietinius žmones ir kitus su „Stebuklingais kilimais“ susijusius dalykus.
Kuriant šią istoriją man pačiam tai irgi buvo labai didelė kelionė – su namiškiais juokaudavome, jog rašau sagą, nes procese sukūriau kur kas daugiau teksto nei girdisi gido ausinėse. Tai buvo plati patirtis, už kurią esu dėkingas.
Šiandieninis pasaulis rodo, kad mes visi esame beprotiškai susiję vieni su kitais. Net atsitinkantys maži dalykai gali nuvilnyti kaip uraganas per visą pasaulį. Svarbu žinoti, jog mūsų kasdieniniai pasirinkimai ir veiksmai yra tiesiogiai susiję su tuo, kas vyksta aplinkui. Sakyti „ne, aš čia nesu atsakingas, čia ne apie mane“ – tik iliuzija, kuri galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir maloni…
Šiandieninis pasaulis rodo, kad mes visi esame beprotiškai susiję vieni su kitais.
Justo Tertelio sukurtas pasakojimas – tai virtualus gidas (AR guide) vedantis per „MagiC Carpets Landed“ parodą Kaune. Gidas nemokamai prieinamas mobiliojoje aplikacijoje lietuvių ir anglų kalbomis, papildytos realybės kūriniai viešose miesto erdvėse. Paroda veikia iki 2022 m. sausio 23 d. Kauno Paveikslų galerijoje, Geležinkelio stotyje. Parodos kuratorė Benedetta Carpi de Resmini. Daugiau informacijos rasite čia.
Projektą finansuoja ES Kūrybiška Europa, Lietuvos kultūros taryba, projektui vadovauja Kauno bienalė, ši paroda – tai Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 programos dalis.
