1. Pirmas prisiminimas. Stoviu geltonų geltoniausių pienių pievoje prie senelių trobos su mėlynais botais ir matau, kaip žiedu ropinėja bitė.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. O gal negalėdamas kalbėti nieko ir nepasiilgčiau iš kalbos? Kartais taip gerai tylėti!
3. Gražiausias keiksmažodis. Rūpūžė ir… faccia a cullo.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Geras žmogus. Buvo.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Visi mano susitikimai su svarbiomis personomis dažniausiai virsdavo mintimis, koks aš kvailas prieš juos ir kaip aš jų klausiu to paties, ką jau ne kartą sakė ir ką aš čia išvis veikiu? Tad gal labiau norėčiau galimybės paimti interviu ir tai būtų vėlgi (jau turbūt nusibodau) Leonardas Cohenas.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Skaitydamas aš tiek įsijaučiu į veikėjus, kad vos ne kiekviename randu kažkiek savęs. O šiaip galbūt Robbas Starkas iš „Sostų žaidimo“ – kaip ir viskas neblogai, bet galiausiai susimauna.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Amelijoje iš Monmartro“ arba „Stranger Things“. Visur kitur arba labai rimta, arba kvaila, arba baisu ir nesibaigia gerai.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… Man nebent trūksta kai kurių mėgstamų knygų ekranizacijų, bet šiaip jau pasaulyje tiek filmų, knygų ir dainų, kad net nežinau, ko jau taip labai gali trūkti. Štai Lietuvoje man trūksta gero nuotykinio romano apie partizaninį pasipriešinimą vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Pavydas – blogas jausmas, tad ir neatsiskleidinėsiu, kiek daug visiems visko pavydžiu.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Leonardo Coheno „Boogie Street“.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Troja. Vaikystėje gi paprastai sirgdavome už trojėnus, ne helenus.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Aš labai mažai kavinių lankausi, tad viskas – sentimentai, praeitis, ir jie – „Markus ir ko.“
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… jazminus.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs aš… pagalvojau: „Nesąmonė, bet gal kažką darau ne taip? Teks mokytis…“
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kaip tu viską suspėji?
16. Nė už ką negalėčiau… Regis, viską galėčiau – tik viskas nuo aplinkybių ir galimybių priklauso.
17. Jaučiuosi nuogas be… Be drabužių. Bet kaip smagu plikinėti!
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Tau reiktų porą metų pagerti“. Juolab patarimas buvo gautas iš 15-mečio klasioko.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu… Šiuo metu – ramybės.
20. Katarsis – tai… tarptautinis žodis, kuris reiškia kažką panašaus į apvalantį potyrį, bet dar dėl visa ko prasmę specialiai pasižiūrėsiu žodyne. Paskutinį kartą man jį sukėlė „Blade Runner 2049“.
– Kai universitete įsigali kone verslo principai, mokytojo-mokinio santykis kinta. Kiek jums atrodo svarbi galimybė studentui augti kaip kieno nors „protiniam pameistriui“? Kokių pats esate turėjęs mokytojų-įkvėpėjų?
– Pasiguosiu – sąmoningai mokiausi tuo metu, kai pasaulis vertėsi į kitą pusę, tad pameistrystės džiaugsmo nepatyriau, o gal nemokėjau jo susirasti. Tad mano mokytojai – įkvėpėjai dažniausiai buvo virtualūs, efemeriški, ir pirmiausia čia minėtinas Leonardas Cohenas, nors su mano universitetiniu išsilavinimu tai neturi nieko bendro.
O kad galimybė svarbi – žinoma, tačiau man labai nepatinka, kai tarp studentų pastebiu kokį nors neginčijamo autoriteto pripažinimą arba dar baisiau – pataikavimo apraiškas, kai nebežinai, ar nuoširdžiai remiasi autoritetu, ar manipuliuoja.
– Tiek jūsų knyga „KGB vaikai“, tiek Rimanto Kmitos „Pietinio kronikas“ ar Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ nesumeluotai pasakoja apie autentiškas nepriklausomybės ar dešimtojo dešimtmečio patirtis. Kaip manote, ar po poros dešimtmečių pavyks parašyti atpažįstamą pasakojimą apie šiandieną? Galbūt šiandienos karta per daug pabirusi, todėl jos galimų simbolių srautas – tiesiog per didelis romano istorijai?
– Romano istorijai nereikia daug simbolių, užtenka raktinių, tad net neabejoju, kad parašyti tikrai pavyks, literatūrai apskritai nėra nieko neįmanomo. Bus daug įdomiau stebėti, kokie tie simboliai, ko mes nematome patys gyvendami tuo laiku, nors jau kitoje kartoje.
Sąmoningai mokiausi tuo metu, kai pasaulis vertėsi į kitą pusę, tad pameistrystės džiaugsmo nepatyriau, o gal nemokėjau jo susirasti.
– Esate sakęs, kad Lietuvoje geras dainas (kaip teksto ir muzikos sintezę) rašo tik sauja žmonių. Kas tai – songwriting‘o tradicijos stoka ar lietuvių kalbos neparankumas įtaigiam muzikiniam pasakojimui?
– Tai – 3 milijonų dydžio tautos fenomenas, mūsų mažai, todėl mažai ir ypatingų dainarašių, didžiulių sukčių ar didžių mokslininkų. Imtis per maža, tradicija per mažai ugdyta. O kalbos kaltinti nereiktų – Gintaras Grajauskas rašo lietuvišką bliuzą ir vargo nemato, Marijus Mikutavičius varo romantinį rokenrolą (kai nechaltūrina), Domantas Razauskas, Darius Žvirblis ir neprilygstamas Romas Lileikis – mūsų folkas. Tik džiaukimės tuo, ką turim!
