Bloga tikroji prigimtis
Sigmundo Freudo psichoanalizėje ego yra pasąmonės dalis, veikianti kaip tarpininkas tarp kitų dviejų: instinktų valdomo id ir socialinių normų paisančio superego. Ego, lyg koks kontrabandininkas, ieško būdų pergabenti id troškimus į realų pasaulį tokia forma, kad jų nesusektų ir nesustabdytų „prižiūrėtojas“ superego. Nors dauguma S.Freudo psichoanalizės sąvokų prarado savo aktualumą psichologijoje ir psichoterapijoje, dalis jų įsitvirtino popkultūroje.
K.Westas visai nesigėdija jam priskiriamos megalomanijos ir toliau mielai švaistosi grandioziškais pasisakymais.
Atlikėjas Kanye Westas, mėgstantis kalbėti apie savo genialumą, nuolatos patenka į „įžymybių su didžiausiais ego“ sąrašus, o tai visai ne pagyrimas. Čia ego reiškia savikontrolės trūkumą, savanaudiškumą, kitų žmonių poreikių nepaisymą.
Šitaip tarsi numanoma, kad ego yra nuoroda į „tikrąją prigimtį“, kuri įsivaizduojama kaip maksimaliai savanaudiška, primityvi, netgi laukinė. Įdomu, kad K.Westas, skirtingai nuo įžymybių, kurios jaučia poreikį įrodyti savo „paprastumą“, visai nesigėdija jam priskiriamos megalomanijos ir toliau mielai švaistosi grandioziškais pasisakymais, o tai skatina papildomas tokio elgesio interpretacijas.
Pridengtas silpnumas
S.Freudo psichoanalizėje ego slepia neįsisąmonintus ir visuomenėje nepriimtus troškimus. O kas gi gali turėti tokių troškimų, jei ne skurdi ir kompleksuota asmenybė? Panašių nuostatų laikėsi S.Freudo amžininkė ir kritikė amerikiečių psichologė Karen Horney. Anot jos, neurotiškos asmenybės kelia sau pernelyg didelius lūkesčius, o negebėdamos jų įgyvendinti pradeda nekęsti „tikrojo savęs“ ir slėptis už „idealizuoto savęs“ fasado.
Jei tau diagnozavo „didelį ego“, kad ir ką bedarysi, to žmogaus akyse patvirtinsi šią diagnozę.
Neabejotinai naudinga terapijoje, popkultūroje ši nuostata tiesiog suteikė pagrindo psichologizuoti visus ir kiekvieną, kurio saviraiška atrodo įtartina. Kaip ir priklauso pop-išminčiai, šį teiginį sunku paneigti ne tiek dėl jo teisingumo, kiek dėl falsifikavimo negalimybės. Žvaigždė prisipažįsta turinti problemų? Taip ir sakėme – iki tol ji bandė slėpti jas pasipūtimu. Traukiamas per dantį Kanye Westas įsiunta ir ima dar karščiau tvirtinti savo genialumą? Tai tik patvirtina, koks jis silpnas ir pažeidžiamas.
Jei tau diagnozavo „didelį ego“, kad ir ką bedarysi, to žmogaus akyse patvirtinsi šią diagnozę.
Mažiausio ego konkursas
Tik atsikračius ego, galima tapti laimingu – tokia idėja pasirodo tiek religiniuose (ar atseit religiniuose) tekstuose, tiek knygose ar filmuose. Guy Ritchie filmas „Revolveris“ (2005 m.) pasakoja apie sukčių lošėją, kuris galiausiai yra priverstas suprasti, jog didžiausias jo priešas – balsas jo paties galvoje, skatinantis gelbėti savo kailį, siekti pergalės. Atsispyręs balso reikalavimams, personažas tampa nepažeidžiamas, be to, pradeda elgtis altruistiškai.
Budistinių savęs atsisakymo idėjų persunktas Viktoro Pelevino romanas „Čiapajevas ir Pustota“. Visgi čia į tai žvelgiama linksmai, su ironija ir kritine distancija – būtent dėl to šios idėjos atrodo įdomios ir šviežios. Juk šventeiviškas pamokslavimas apie ego atsikratymą tik sukeltų įtarimą, ar tik už to nesislepia be galo savimi patenkintas žmogus.
„Instagram“ paskyra White Savior Barbie parodijuoja į Afriką savanoriauti išvykusius europiečius ir amerikiečius, kurie socialiniuose tinkluose negali atsidžiaugti savo kilnumu. Paskyros tikslas – ne šaipytis iš savanoriaujančių jaunuolių, bet atskleisti ironiją, kai geri darbai atliekami ne iš nuoširdžių paskatų, o dėl asmenukių.
Čia grįžtame prie jau minėtos dvilypės ego sąvokos. Jei didelis ego slepia nepasitikėjimą savimi, tai už demonstruojamo altruizmo tūno pernelyg savimi patenkintas žmogus.
Aš – totalitarinė valstybė
Ar įmanoma pasprukti nuo ego sąvokos dvilypumo? Atrodo, kad ir kaip apie save galvotum, „liaudies išmintis“ sugebės už tavo savivokos surasti slaptą ir nepatrauklų „tikrąjį tave“. Viena iš išeičių būtų tiesiog negalvoti apie tai. Nori važiuoti į Afriką savanoriauti, bet bijai, kad tikrasis tavo motyvas yra geros asmenukės? Koks skirtumas – susirask patikimą savanoriavimo organizaciją (kad nepadarytum daugiau žalos negu naudos, savarankiškai nuvykęs) ir važiuok. Besifotografuojant juk galima ir kažką gero nuveikti.
Kita vertus, tai nereiškia, kad siekis pažinti save būtinai reiškia introspektyvų tikrųjų intencijų ieškojimą. Kognityvinės psichologijos eksperimentiniai atradimai atskleidžia, kad kiekvienas mūsų, net jei to sąmoningai nesuprantame, linkstame pagražinti savo asmeninę istoriją.
Panašiai kaip totalitarinės valstybės, mes nemėgstame naujovių – tokios informacijos, kuri prieštarauja turimoms nuostatoms.
Anthony G.Greenwaldas 1980 metų straipsnyje „The Totalitarian Ego. Fabrication and Revision of Personal History“ ego prilygino totalitarinėms valstybėms. Anot A.G.Greenwaldo, ego, kaip žinių organizavimo principas, imasi panašių veiksmų kaip ir totalitarinės valstybės, kurios kontroliuoja jų piliečiams prieinamą informaciją.
Vienas iš jų – įsivaizdavimas, kad viskas, net ir atsitiktiniai įvykiai, yra kažkaip susiję su tavimi, taigi kaimyninė valstybė (arba kaimynas) viską daro ne šiaip sau, o tikėdamasi kokio nors atsako iš tavęs. Žmonėms, kaip ir totalitarinėms valstybėms, būdingas atsakomybės prisiėmimas už gerus dalykus bei atsiribojimas nuo blogų (tąsyk pataikiau į krepšį, nes aš gerai mėtau, o anąsyk nepataikiau, nes vėjas blogai pūtė).
Ir trečia, panašiai kaip totalitarinės valstybės, mes nemėgstame naujovių – tokios informacijos, kuri prieštarauja turimoms nuostatoms. Galbūt viena iš tokių nuostatų – ego suvokimas kaip kažkokio blogo dalyko, už kurio būtinai slypi dar blogesnis.
