Po nomenklatūrinio rašytojo mirties Venclovų šeimai sovietų valdžia, tiesa, davė kitus namus. Sostinės Pamėnkalnio gatvėje liko tik rašytojo memorialas. Ne mauzoliejus, bet solidi atminimo vieta žmogui, Lietuvoje diegusiam komunistų partijos idealus ir sukūrusiam keletą svarbių propagandinių mitų – apie savanorišką Lietuvos įsijungimą į SSRS, partizanę Mariją Melnikaitę, dar LSSR himną: „Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią / Padėjo kovoj didi rusų tauta / Mus Stalinas veda į laimę ir galią / Tautų mūs draugystė kaip plienas tvirta.“
Muziejuje Venclovos asmenybė ir biografija retušuotos. Meškos kailio kepurės, kurią poetas mėgo dėvėti savo karjeros viršūnėje, ekspozicijoje nėra. Apie poezijos ir publicistikos knygas, kuriose aukštinamas Stalinas, Leninas, komunistų partija, net Mao Dzedongas, literatūros vakaruose nediskutuojama. Tad ką gi slepia Venclovos – ilgamečio SSRS ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputato – mitas?
